– Kodėl pasirinkote ekologišką ūkininkystę? Ar ši ūkininkystės rūšis – pelninga?
– Jeigu vadovaučiausi ir orientuočiausi tik į pelno siekimą, tai, be abejo, cheminis/neorganinis ūkis būtų pats geriausias pasirinkimas. Tačiau man nėra tas pats, kas po manęs liks kitai kartui.
Be to, mano žemės ūkis yra ne tik mano darbovietė, bet ir gyvenamoji vieta, todėl santykis su aplinka yra betarpiškas, vadinasi, man yra svarbu gyventi švarioje, gražioje aplinkoje.
Aišku, visada yra galimybė auginti morkas cheminiu/neorganiniu būdu, o pačiam pirkti ekologiškai užaugintas morkas iš kaimyno, bet man tai nėra priimtina. Juk reikia parduoti tai, ką pats valgai, arba atvirkščiai.
Aš ir mano žmona patys esam miestiečiai. Būdamas 40-ties persikėliau su ja gyventi į gamtą, ir ilgiau pagyvenus gamtoje, pradėjau ją visai kitaip suvokti, suprasti, ką reikia ir ko nereikia daryti.
Ūkininko gyvenimas yra visiškai kitoks nei miestiečio. Kaime pragyvenimas žymiai pigesnis visais atžvilgiais, todėl ir pinigų poreikis proporcingai sumažėja.
Nesuprantu „verkiančių“ ūkininkų, kurie pastoviai skundžiasi, jog sunku išlaikyti ūkį. Vadinasi, jų veikloje yra didelės ūkininkavimo spragos.
Kai sumažini pelną, atsiranda daugiau laisvo laiko, ir tas atrastas darbo bei poilsio balansas mane tenkina.
– Kokio dydžio šiuo metu yra Jūsų ūkis? Ar daug laiko užtrunkate ūkio darbuose?
– Mes nesame stambūs ūkininkai. Iš 47-ių ha eksploatuojame tik 30 ha žemės, turime 20 karvių.
To visiškai pakanka mūsų šeimai išgyventi. Pasirinkome mėsinę galvijininkystę, arba, kaip aš sakau, „tinginių sportą“, o ne pieninę galvijininkystę, kuri reikalauja labai daug sunkaus darbo, tačiau duoda žymiai daugiau pelno.
mano žemės ūkis yra ne tik mano darbovietė, bet ir gyvenamoji vieta, todėl santykis su aplinka yra betarpiškas
Daržininkystė tai pat atima labai daug laiko ir jėgų. Iš pradžių darbas kaime truko visas 7-ias dienas per savaitę. Tačiau dabar trunka žymiai mažiau.
Ne sezono metu aš sugaištu ūkyje vieną valandą per dieną, o sezono metu, tokiame mažame ekologiškame ūkyje apytikriai užtenka pilnos darbo dienos bei artimųjų pagalbos.
Rasti kaime sąžiningai ir atsakingai dirbančius žmonės yra gana sunku, todėl tai dar viena priežastis, kodėl geriau turėti mažą ekologišką ūkį.
– Tačiau kas paskatino Jus, miestietį, persikelti į gamtą? Galbūt Jūsų praėjusios kartos giminės užsiėmė ūkininkyste?
– Taip, man pavyko atrasti, jog mano protėviai kadaise gyveno pietryčių Suomijoje ir užsiėmė lydimine žemdirbyste. Tai patvirtino ir mano atlikti genetiniai tyrimai - mano senelis taip pat ūkininkavo, dabar aš persikėliau gyventi į jo žemę.
Gamtoje pajutau begalinę erdvę ir laisvę. Joje akivaizdžiai matau, kokią įtaką jai darau: ar tausoju, ar niokoju
Mano tėvas dirbo melioracijoje, o išėjęs į pensiją, pabaigęs mokslus tapo kunigu.
Aš pats jokio ryšio su žeme neturėjau, tik turėjau pomėgį keliauti ir būti pastoviai gamtoje. Tai ir lėmė mūsų atsikraustymą į kaimą.
Iš pradžių šiek tiek dvejojome, bet po metų dingo bet koks noras grįžti į miestą.
Gamtoje pajutau begalinę erdvę ir laisvę. Joje akivaizdžiai matau, kokią įtaką jai darau: ar tausoju, ar niokoju.
Man labai pagelbėjo tarpininkavimas su Lietuvos gamtos fondu, o žinios įgytos Švedijoje, paskatino sustiprinti ekologiško ūkininkavimo mąstymą.
