Pradėjo būdamas 31-erių
Iš įvairių pasaulio šalių 56 metų ūkininkas parsiveža ir ūkininkavimo pavyzdžių, ir įkvėpimo.
„Visada ūkininko akimis pasižiūriu į kitų šalių žemės ūkį. Didelį įspūdį paliko Indijos ūkiai. Kad kas nors būtų purškiama – nemačiau, bet piktžolių nėra, ligos augalų nepuola. Visa tai pasiekiama rankiniu būdu. Laukeliai maži – apie du ar tris hektarus. Ten 10 ha turintis ūkininkas yra milijonierius, labai turtingas žmogus. Visos žemės – dirbamos, dirbami visi laukų krašteliai ir grioviai. Nuo vieno laukelio per sezoną gali du derlius nuimti. Nukulia garstyčias, jų stiebus susmulkina trijų centimetrų gabaliukais, sumaišo su karvių mėšlu ir pasidaro kūrenimui skirtą kurą“, – kelionės įspūdžiais dalijasi V. Mulevičius.
Be Europos šalių, ūkininkas yra matęs Tailandą, Šri Lanką, Indoneziją, Singapūrą, Meksiką, Indiją, Ameriką.
Ūkininkauti pradėjo, būdamas 31-erių, turėdamas – simboliškas sutapimas – 31 hektarą žemės. „Iš pradžių išsiplėtėme iki 50 ha, vėliau – iki 100 ha, 150 ha, ir taip priaugom iki 600 ha. Turime tokią techniką, kad dar galėtume plėstis iki 800 ha, bet nežinia, ar reikia. Ir kažin ar pasitaikytų iš kur gauti tos žemės. Bet būtinybės nematau, tai ir galimybių neieškau“, – sako ūkininkas.
Dirbo statybos inžinieriumi
Kaip atsirado žemės ūkyje? „Baigiau statybos mokslus, dirbau statybos inžinieriumi, ir atėjo tokia diena, kad statybininkų niekam nebereikėjo. Buvo senelio žemės, dėdės paskatintas pradėjau ūkininkauti. Ūkininkavo ir mano senelis, bet jam viską sutrikdė karas, vėliau maniškiai ne savo noru išvažiavo į Sibirą. Kai grįžo, tai niekas prie savos žemės neprileido. Paskui laikai pasikeitė, pradėjau ūkininkauti ir aš“, – savo šeimos ūkininkų dinastiją atskleidžia V. Mulevičius.
Kaimas nebaugino – užaugo Joniškėlyje, miestelyje su 4 tūkst. gyventojų. „Tėvukai karvę turėjo, tai teko padėti šienauti – dalgiu, paprastu grėbliu – rankiniu būdu“, – prisimena žemdirbys.
Pirmoji jo technika buvo vikšrinis traktorius „T 74“, kurį tada pirko už 30 tūkst. rublių. Paskui dirbo „Belarusais“: pradžioje vienu, paskui – kitu. Kai prasidėjo paramos projektai, tai ir technika pasikeitė.
„Gal kokį dešimtmetį ūkis buvo mišrus. Vienu metu laikėme kokias 8–10 melžiamų karvių. Buvo ir kiaulių, nes salyklinius miežius auginau – tų smulkių grūdų nebuvo kur dėti. Po kokių 30 kiaulių užaugindavom. Dabar turim vištų, kelias antis dėl grožio. Kažkada turėjom povų, bet lapės juos sunaikino. Žadam naujų įsigyti. Tikrai gražūs paukščiai“, – pasakoja V. Mulevičius.
Jauniausias vaikas – ūkininkas
Nuosavos žemės Mulevičiai turi 270 ha, 22 ha iš jos yra sūnaus – jaunojo ūkininko Kasparo Mulevičiaus nuosavybė. Likusią dalį ūkininkai nuomojasi, 50 ha iš šios kategorijos plotų yra sūnaus nuomojama dalis.
Ūkininkai kartu augina žieminius kviečius, žieminius rapsus, vasarinius salyklinius miežius, žirnius ir pupas. Turi porą modernių kombainų, tris modernius traktorius, juos papildo ir trys senojo modelio traktoriai. V. Mulevičiaus ūkiui priklauso ir du sunkvežimiai, kurie naudojami ne tik ūkio reikmėms.
Be šeimos narių, ūkyje dirba šeši žmonės. Didžiausias ūkininko pagalbininkas – prieš metus Aleksandro Stulginskio universitete agronomijos studijas baigęs jaunėlis Kasparas. 23 metų jaunuolis, beje, vienintelis iš trijų šios šeimos vaikų pasirinko žemės ūkio specialybę. Kiti du – vyresnieji sūnus ir dukra – turi miestiškas profesijas, gyvena Vilniuje.
Dalijasi darbais nesipykdami
„Sutariam gerai, požiūriai sutampa. Agronomiją baigė savo noru, be jokio paskatinimo. Net be jokio užuominos „Ar norėtum?“ – sako apie sūnų tėvas. Šiuo metu abu – tėvas ir sūnus – yra per 50 Pasvalio rajono ūkininkų vienijančio kooperatyvo „Šiaurės aruodai“ nariai. V. Mulevičius – vienas šio kooperatyvo steigėjų. Šiemet kooperatyvo planuose – 20 tūkst. tonų elevatoriaus statyba. Naujas objektas dar labiau palengvins ūkininkų gyvenimą.
Sūnus vertina tėvo patirtį, o pats dairosi naujovių, domisi naujomis ūkininkavimo technologijomis. „Anksčiau gyvenome mieste. Bet vasaromis gaudavome su broliu šiek tiek kaime padirbėti. Patiko. Visada žinojau, kad man gera būti arčiau gamtos, esu ramesnis žmogus. Gražu būdavo, įspūdinga. Ir mokykloje sekėsi gamtos mokslai. Patiko, kad kaime gyvenimas nepririštas prie darbo valandų, kai tuo tarpu kitur nuo 8 iki 17 valandos tektų dirbti biure. Nors čia, kaime, vasarą tenka ir ilgiau pavakaroti, ypač, kai reikia grūdus džiovinti“, – pasakoja K. Mulevičius.
Pirmąjį traktorių jaunasis ūkininkas pradėjo vairuoti dar besimokydamas devintoje klasėje. Dabar dirba su didžiąja technika, jo pareiga – žemės dirbimas, o sėja kol kas patikima tėvui. Kai rankų prireikia, Kasparas padeda darbininkams. Vasarą veža, džiovina grūdus, reguliuoja technikos navigacines sistemas.
Nevengia eksperimentuoti
Jaunajam ūkininkui kartais tenka dirbti ir naktimis: derlių džiovinti reikia 25–40 parų, todėl džiovyklos išjungti tiesiog neapsimoka. Tėvo ir sūnaus reikmėms – modernus grūdų sandėlis, nuo 2000-ųjų veikianti džiovykla.
Savo ūkyje Mulevičiai nevengia paeksperimentuoti. Jau ketvirtus metus tręšia pasėlius paukščių mėšlu. „Vargo daug, bet rezultatas akivaizdus. Tyrimų nedarėme, bet matyti iš tolo, pagal spalvą, ypač palyginus su kaimynų laukais“, – sako V. Mulevičius.
Pašnekovas teigia, kad trūksta tik aiškesnio valstybės požiūrio į ūkininkus. „Valdžia nenusprendžia, kas yra ūkininkas – nei jis fizinis asmuo, nei jis juridinis. Tai „Sodrai“ mokėti reikia, tai biuletenio gauti negali. Kažkas pamotyvavo iš Seimo narių: kaip ūkininkui biuletenį duosi – jis gi vis tiek dirbs. Bet „Sodrai“ mokėti vis tiek reikia. Ir šnekos, kad mes labai mažai sumokam valstybei ir labai daug lengvatų gaunam, yra klaidingos. Ne taip jau mažai mes sumokam tų pinigų“, – aiškina V. Mulevičius.
Pramogų randa Kaune ir Panevėžyje
Be politikos, vyresnysis ūkininkas turi savo nuomonę ir apie krepšinį. Kartu su sūnumi jie – aktyvūs krepšinio sirgaliai. Turi abonementą ir važiuoja į Kauną gyvai rungtynių pažiūrėti. Tėvas randa laiko medžioklei, sūnus – pasivažinėti keturračiu. Svajoja apie motociklą. Vakarais paskaito knygą, pramogauja prie kompiuterio. Savo aplankytų pasaulio šalių skaičiumi su tėvu kol kas nepakonkuruotų.
„Palaikome ryšį su draugais, su kuriais trise baigėme agronomiją. Bendrame būryje turime panašaus amžiaus draugų. Bendraujame, einam kartu į sporto klubą. Kartu savaitgaliais į Panevėžį nuvažiuojame boulingą ar pulą pažaisti. Susitinkame ir namuose prie televizoriaus visi su antromis pusėmis pasėdėti. Pakalbame apie ūkį ir kitomis temomis“, – pasakoja K. Mulevičius.
Žmonos Kasparas dar kol kas neturi, bet jau ir ne vienišas. Svarbiausia – optimizmo jam netrūksta, idėjų pakanka, darbo nebijo.
