Nieko nėra svarbiau už žemę
„Gali būti prisistatęs namų, prisipirkęs traktorių, bet jeigu neturi žemės, tai jie – nieko verti“, – aiškina ūkininkas. Svečius jis priima ir su šeima glaudžiasi kartu su technikos garažais po vienu stogu įrengtose patalpose. Persikėlus į naujus namus, šios taptų ūkio kontora.
Šiandien šis 500 hektarų dirbantis 35 metų vyras statosi namą, ūkinius pastatus ir emigruoti nesiruošia. Tačiau balandį savo 36-ojo gimtadienio triukšmingai irgi nešvęs. „Balandis yra mėnuo, kai visai giminei ir draugams aš esu kažkur išvykęs“, – apie pavasario darbymetį sako Trilaukio kaime įsikūręs ūkininkas M. Janušauskas.
Įkvėpė senelio istorija
Marijus – ketvirtos kartos Lietuvos ūkininkas. „Esu panašiausias į savo tėtuką (taip šiame krašte vadinamas senelis – red.). Mamos tėtis buvo ūkininko sūnus. Liko našlaitis, būdamas aštuonerių. Nieko nelaukdamas griebė žagrę. Daug kartų su ta žagre krito ir stojosi, tačiau ūkis nesubiro, nebankrutavo. Jo gyvenimas man ir buvo paskata“, – pasakoja M. Janušauskas.
Kai Kauno pašto viršininku dirbęs ir tuo metu pasiturinčiai gyvenęs tėtuko brolis pamatė, kad našlaičiui gerai sekasi, jis jam nupirko dar daugiau žemės.
„Jau 15 metų, kaip esu registravęs ūkį. Būdamas 23 metų, įkalbinau tėvus paimti 1,2 mln. litų paskolą, kad galėčiau didinti ūkį. Taip per 3–4 metus mūsų 58 hektarų žemė, kuri su nuomojama sudarė apie 70 hektarų, išsiplėtė iki 300–400 ha. Pirmą darbuotoją pasisamdžiau, kai turėjau 340 hektarų. Dirbau pats – iš kaimo irgi niekas neateidavo nelegaliai dirbti. Už visus pinigus, kuriuos gaudavau, pirkau žemę ir techniką, kad kuo daugiau galėčiau nuveikti vienas“, – prisimena Marijus.
Mokėsi iš vokiečių
Be darbštumo ir užsispyrimo, ūkininkas turėjo gerą progą pasisemti vertingos patirties. Įgijęs mechanizatoriaus specialybę Marijampolės kolegijoje, jis Šakiuose įsidarbino vokiečio valdomoje naudota žemės ūkio technika prekiaujančioje įmonėje.
„Kadangi gerai pažinojau ūkininkus, man puikiai sekėsi. Greitai perėjau į kitą įmonę Jurbarke, daug važinėjau į Vokietiją. Šioje šalyje daug pamačiau, išėjau į dar didesnę kompaniją, pradėjau dirbti su stambiais ūkininkais. Bet svarstydamas apie savo ūkio ateitį, supratau, kad neturiu nei žinių, nei noro kurti savo įmonę. Į ūkį įkritau kiek vėliau nei kiti ūkininkai, bet tada ėmiausi totaliai: sekasi, nesiseka – vis tiek į priekį, niekur nesiblaškant“, – pasakoja M. Janušauskas.
Daugiausia Marijų išmokė pats gyvenimas. Marijampolės kolegijoje jis įgijo dar vieną – inžinieriaus specialybę, vėliau tris kursus mokėsi A. Stulginskio universitete. „Paprasčiausiai pritrūko laiko. Dirbau ir samdomą darbą, ir ūkyje. Turėjau rinktis, ką paaukoti. Kol mačiau, kad galiu patempti, tol tempiau“, – sako ūkininkas.
Dauguma ūkininkų, anot Marijaus, seniai pasistatę puikiausius namus, seniai važinėja naujomis mašinomis. Tačiau jo prioritetai buvo kiti. Nejautęs jokio diskomforto, kad jo samdomas traktorininkas važiuoja pusę milijono kainuojančia technika, o jis, ūkininkas, į lauką atvyksta nudrengtu „golfeliu“.
Konkurentai nebaisūs
Ūkininkas augina rapsus, kvietrugius, kviečius, žirnius, šiemet pridės ir pupas. Nevengia eksperimentuoti. Pernykščiai metai buvo prasti, tačiau ūkininkui tai buvo proga susimąstyti, kad tokiems metams reikia ruoštis – tai kaip pamoka ieškoti sprendimų – ar pinigus kaupti, ar daugiau vasarinių javų sėti.
„Iš beveik 500 hektarų net 480 hektarų yra nuosava žemė. Labiau bijau karo negu konkurentų“, – sako Marijus. 37 ūkininkus buriančiame kooperatyve jis yra išskirtinis – čia ne išsyk surastum kitą tokį, kurio nuosava žemė sudarytų net 97 proc. dirbamų plotų. Tiesa, ne visa jo žemė labai gera, yra ir nederlingos, kalvotos, tad ilgą laiką, be augalininkystės, jis augino gyvulius. Kadaise turėjo 400 galvijų bandą su 120 melžiamų karvių. Pastarųjų liko 67, o rudenį ketina visiškai jų atsisakyti – pasiliks „dėl grožio“ tik 30 mėsinių. Priežastis – kaime nebėra kam dirbti, nes daugeliui kaimiečių daug maloniau nedirbant gauti pašalpas.
Tačiau Marijui ne tiek rūpi skubiai naikinti bandą, kiek jis suka galvą, ką dar galėtų veikti šalia augalininkystės. „Visas pasaulis šiandien šaukia, kad neturi kur kviečių dėti“, – atkreipia dėmesį ūkininkas.
Pats vairuoja kombainą
M. Janušausko ūkyje, be šeimos narių, dirba dar du žmonės, darbymečio metu – trys. „Sėju 300 hektarų, tai be manęs neapsėjamas nė vienas hektaras. Turim du kombainus, vieną jų vairuoju pats. Prireikus tenka pačiam ir purkšti, ir presuoti. Pavasarį stengiuosi bent pirmą kartą patręšti pats, kad pamatyčiau laukus – tada lengviau nuspręsti, kur ką tręšti, purkšti, koks lauko potencialas“, – pasakoja Marijus.
Pernai nusipirko ekskavatorių, tvarko melioracijos sistemą. „Bėgi, leki – ir laimingas. Jeigu ką nors blogai padarai, nėra ką kaltinti. Dirbdami patiriame daug gražių akimirkų. Kai lauke zuja daug traktorių, kai kombainai beria grūdus. Kai atvažiuoja visi vaikai su sriuba ir su samčiais aplinkui laksto – tai yra taip gražu, kad gali braukti ašarą. Mokam tuo džiaugtis“, – sako ūkininkas.
Janušauskų šeimoje – aštuonerių metų Emilija, šešerių Pijus ir trejų metų Gabija. „Mano vaikai nuo mažens – vos ne su „pampersais“ – kombaine pasnaudžia. Turiu daug juokingų nuotraukų“, – šypsosi Marijus. Savo vaikams jis leidžia labai daug, nes ir pats buvo taip auginamas.
Žmona ūkyje – greitoji pagalba
„Kai susituokėme, Marijaus viršininkai sakė: „Sveika įstojusi į gyvanašlių klubą“, – prisimena ūkininko žmona Vitalija Janušauskienė. Tai reiškė, kad turės nuolat užimtą vyrą. Vitalijos funkcija ūkyje, be vaikų auginimo ir virtuvės darbų – spręsti įvairius skubius reikalus.
„Esu ta greitoji pagalba: kur reikia kokį varžtą nuvežt ar kuras pasibaigė, tai ir lekiu. Būna servise juokiasi: kur tą vyrą padėjai – seniai matėm. Laisvu laiku dar bėgu į daržą, į šiltnamį“, – aiškina ūkininko žmona.
Tėvai ir seserys – greta
„Užaugau kaime, ir dėl to esu labai laimingas. Čia patiriame daug emocijų. Miestiečiai niekada nepajus ir nesužinos to, ką žinome mes“, – sako Marijus. Jam patinka tvarkytis ne tik savo ūkyje, bet ir kaime. Išpjauna krūmus, išlygina greideriu kelius, žiemą nuvalo sniegą.
Greta ūkininko šeimos įsikūrę tėvai yra laimingi, nes nė vienas iš vaikų toliau Vilkaviškio nenukeliavo. „Mažiausia šventė – ir visi sueina. Net pjauti kiaulę būna įdomu“, – pastebi ūkininkas. Abi jo seserys dirba pedagoginį darbą, tačiau ištekėjo už žemdirbių. Kartu šeimoje augęs pusbrolis dirba traktorininku Marijaus ūkyje. Susitikę gali kalbėtis apie visiems suprantamus dalykus. Tokioje aplinkoje auga ir nauja ūkininkų karta.
Atostogauja Janušauskai kovą ir liepą. Liepos pradžioje nuvažiuoja prie jūros. Neužmiršta ir ūkio darbininkų. „Turim tokį žalią autobusiuką, juo bent kartą per metus nuvežame darbuotojus ką nors gražaus pamatyti. Pernai savaitę buvome Austrijoje. Esame aplankę Hanoverio parodas, keliavome į Drezdeną, buvome Čekijoje, Bulgarijoje“, – sako Marijus.
