Ūkininko priesakas sūnui
„Mano, būsimo ūkininko, istorija prasidėjo dar 1970-aisiais. Tais metais Palangoje baigiau vidurinę mokyklą. Ir tada mane, abiturientą, tėvukas nusivežė į Plungės rajoną, sakydamas: „Turiu tau parodyti savo žemės ribas. Tai buvo 30 hektarų žemės plotas Karklėnų kaime. Dalyje tuo metu buvo kolūkio laukai ir gyvenvietė. Ten jis aprodė man per kolektyvizaciją nusavintos žemės riboženklius, sakydamas: „Tu, sūnau, negalvok, kad rusai čia, okupuotoje Lietuvoje, bus visą laiką. Jie vis tiek kada nors išeis, kaip ir visi okupantai. Gal aš nesulauksiu, bet tu sulauksi ir tada atsiimsi savo žemę“, – pasakoja 64 metų ūkininkas R. Liaudanskas.
Profesiją įgijo Sankt Peterburge
Anais 1970-aisiais niekas iš ūkininkų vaikų Lietuvoje nuosavos žemės neturėjo. Dėl to ne vienas jų rinkosi su žemės ūkiu nesusijusias profesijas. Romas savo ateitį susiejo su jūra – įstojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aukštąją jūrų inžinerijos mokyklą. Būdamas naivus ir sąžiningas, stojamųjų anketoje surašė faktus, kurie pakenkė tolesnei jo karjerai: apie tėvo ūkį ir dargi tai, kad buvo ne savo noru išsiųstas statyti Belomoro kanalo. Ši informacija sutrukdė Romui gauti jūreivio pasą, suteikiantį jam teisę dirbti užsienio šalis pasiekiančiuose laivuose.
Pirmoji Romo darbovietė buvo laivininkystės įmonės savaeigė barža. Ja plaukiojo dvejus metus. Tapęs gudresnis, naujoje anketoje taip tiksliai savo tėvų kilmės ir biografijos nebeatskleidė – gavo leidimą plaukioti po užsienio šalis ir pradėjo savo tikrąją jūreivišką karjerą. Pasiekdamas Šiaurės Afrikos šalis, neminint Europos valstybių, plaukiojo iki 1986-ųjų. Tada įsidarbino Klaipėdos-Mukrano perkėloje vyriausiuoju technologu.
Tačiau 1988-aisiais, Lietuvoje pradėjus kurti valstiečių ūkius, Romas vis dažniau pagalvodavo apie ūkininkavimo galimybę. Iki 1991-ųjų – galutinio apsisprendimo tapti ūkininku – Romo tėtis susigrąžino savo žemę, kurią vėliau perkėlė į Klaipėdos rajoną.
Nesijaučia suklydęs
Romo tėtis – patyręs linų augintojas: dar būdamas 14-metis pakeitė ūkyje savo anksti mirusį tėvą. Sovietmečiu kolūkyje buvo gavęs vairuotojo darbą, tačiau ten nepritapo. Nesutaręs su kolūkio pirmininku, kaip geriau auginti linus, kolūkyje neužsibuvo – įsidarbino Palangoje. Žemdirbystės pašaukimas jam pravertė prižiūrint šiltnamius – augino agurkus, pomidorus, gėles. Derlių realizuodavo Palangoje. Negana to, dar laikė ir bites. „Gėles jis augino iki pat mirties. Kai mečiau laivyną, prisijungiau prie jo ir aš. Pasistačiau gerą šiltnamį ir pradėjau auginti rožes“, – pasakoja Romas.
Tiek laiko plaukiojusiam Romui nebuvo lengva keisti profesiją ir gyvenimo kryptį. Tad įsitvirtinimas ant žemės vyko palaipsniui: būdamas antruoju kapitono padėjėju plaukiojimą iškeitė į vyriausiojo technologo darbą, o dar po penkerių metų, 1991-aisiais, būdamas 39-erių metų amžiaus – visiškai atsidėjo žemės ūkiui.
„Sprendimą priėmiau ne iš karto. Prieš tai perskaičiau visas lietuvių kalba išleistas knygas apie žemės ūkį – nuo agronomijos iki zootechnikos. Šiandien galiu pasakyti, kad mano sprendimas tapti ūkininku nebuvo klaida“,– įsitikinęs R. Liaudanskas.
Įvertino įvairias verslo galimybes
Romas prisimena, kodėl jo netenkino valdiškas darbas: atlyginimo lubos nepriklausydavo nuo darbo indėlio. Tiesa, buvo gavęs Klaipėdoje butą, tačiau galvoje sukosi mintys apie nuosavą verslą. Aplinkui kūrėsi kooperatyvai, atgijo ūkininkų judėjimas.
„Gal atgijo ūkininko genai? Galėjau steigti laivų servisą. Jau mokėjau dirbti kompiuteriu, buvau neprastas matematikas. Dirbdamas laivyne ir perkėloje, kurioje buvo sumontuotas visą kambarį užimantis kompiuteris ir kur turėjau vieną pirmųjų personalinių kompiuterių, netgi buvau sukūręs programas laivams krauti“, – pasakoja Romas.
Apsispręsdamas jis apmąstė ir keliaujant po užsienio šalis įgytą patirtį. Smulkioji prekyba ar serviso paslaugos jam neatrodė perspektyvi veikla, nes numatė, kad smulkiuosius praris stambios įmonės. Ūkininkavimas, jo anuometinėmis akimis, atrodė kur kas geresnis pasirinkimas.
Ūkininkauja su dukra ir žentu
Šiuo metu Romas ūkininkauja su dukterimi Agne Alksne. Dviejų kartų ūkininkų bendroje bandoje šiemet – per 700 gyvulių. Apie 200 jautukų priklauso dukteriai, tėvui – likusieji 500: melžiamos karvės, telyčios, veršiukai. Pastarieji – pirmiausia ūkininko žmonos Ritos Liaudanskienės rūpestis. Nuolatinė apyvarta – iš melžiamų karvių: kas antrą dieną žemės ūkio kooperatyvui „Pienas LT“ šis ūkis parduoda po 9 tonas pieno.
Ūkininko žentas Mindaugas Alksnys yra ir jo pavaduotojas. Tiek jis, tiek ir žmona pratęsė Romo tradiciją – pakeitė profesijas. Vilniaus universiteto studijas baigusi ir fizikės diplomą turinti Agnė savo pašaukimą atrado buhalterijoje. Vadybininku ilgą laiką dirbęs Mindaugas šiuo metu – Aleksandro Stulginskio universiteto studentas neakivaizdininkas – netrukus baigs agronomijos studijas.
Agnė ir Mindaugas į ūkio veiklą Peskojų kaime įsijungė 2011-aisias. Prieš tai šešerius metus uždarbiavo Airijoje. Iš pradžių ketinę sutaupyti butui, sukaupė lėšų namui. Modernus pastatas šviečia netoliese tėvų namų.
Uraganas nuniokojo tvartą
1991-aisiais žemės ūkyje startavęs Romas iš pradžių vertėsi su 30 hektarų. Dar nemetė ir rožių auginimo – parduodavo jas nuosavoje gėlių parduotuvėje Klaipėdoje. Bandė auginti ir bulves, ir javus. Bulvėms šiose apylinkėse pavasarį pritrūkdavo drėgmės, nelabai džiugino ir grūdų derliai. Susigundė bendrovės pasiūlymu pirkti tvartą. Jau turėjo pasistatęs sandėlį, o 1993-aisiais pradėjo ir namo statybas. Šiame 1995 metais įsigytame tvarte ūkio gyvuliai glaudėsi iki 2005-ųjų. Pastarieji tapo rimtu išbandymu: uraganas nunešė stogą, vasario mėnesį palikdamas bandą be prieglobsčio. Užtrukus projekto derinimo darbams, naujoje pastogėje buvo įkurdinta aptirpusi ir sumenkusi banda – nemažai gyvulių neišgyveno dėl prastų laikymo sąlygų.
„Tiek anais laikais, tiek ir dabar sunku rasti tinkamą žemės ūkio darbuotoją. Kai manęs klausdavo, kodėl pasirinkau žemės ūkį, sakydavau: „Būdamas jūreivis, pamačiau, kad visi agronomai girti, tai ir išmečiau inkarą į krantą“, – juokiasi ūkininkas.
Pieno krizę ūkiui padėjo išgyventi grūdinės kultūros. 150 hektarų nuosavos žemės papildo nuomojami plotai. Kartu su dukra ūkininkas dirba apie 700 hektarų. Plėstis nebenorėtų pirmiausia todėl, kad Klaipėdos, Palangos ir Kretingos trikampyje įsikūręs ūkis nuolat patiria darbininkų stygių. Šiaip ne taip iš gretimų kaimų ir netgi kitų rajonų susirankiojo penkis mechanizatorius. Neseniai priėmė sprendimą įsirengti melžimo robotus.
Kapitonams nepavydi
Kad ir kokie būtų sunkūs išbandymai žemės ūkyje, jūros užgrūdintam Romui jie neatrodo tokie baisūs. Nė sykio nesapnavo košmaro, susijusio su žemdirbyste ar gyvuliais. Visuose baisiausiuose sapnuose – vien tik jūros grėsmės – laivui gresiančios seklumos, povandeniniai akmenys. Iki šios dienos pasitaiko iš tokių sapnų pabusti prakaito išpiltam.
R. Liaudanskas visiškai nepavydi nuolatinę įtampą patiriantiems kapitonams, kurie nuo stresų sparčiai sensta. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad ūkininko gyvenimas – tarsi poilsis. Būdamas inžinieriumi, Romas kasdien po mėšlą nebraido, tačiau yra nuolat užimtas. Pats projektuoja ir montuoja elektros įrangą, vandentiekio sistemas fermose. Pats taisė elektrikų klaidas, įrenginėjo fermoje vandens pašildymo sistemą, šilumokaičius, iš vėsinamo pieno paimtą šilumą panaudoja vandeniui šildyti.
Ūkininko darbo vakarai nusitęsia iki vėlyvos nakties. Žiemą, „pradėjus važiuoti stogui“, buvo savaitei išlėkęs paslidinėti. Slidinėjimas – viena maloniausių R. Liaudansko laisvalaikio veiklų. Atitrūkti nuo žemės ūkio rūpesčių padeda ir istorinės knygos. Istorija – viena didžiausių ūkininko aistrų. Mielai įsitraukia į diskusijas vienu ar kitu istorijos klausimu.
Jau šešeri metai, kaip Romas jaučia žento paramą – gali be baimės išvykti atostogų. Žino, kad Mindaugas viskam kuo puikiausiai vadovaus, sutvarkys visus reikalus.
