Suosto kaimas yra toks nuošalus, kad atvykti čia iš Mažeikių, Akmenės ar Joniškio greičiau bus per Latviją. Tai pirmas nedidelis bažnytkaimis nuo žavingos pasienio miestelių Skaistkalnės (Latvija) ir Germaniškio (Lietuva) aglomeracijos, kur dvi Baltijos seseris ir minėtas gyvenvietes skiria upė Nemunėlis. Beje, Suosto bažnyčios šventoriuje palaidotas garsusis knygnešys Jurgis Bielinis, kurio gimtinė yra už puskilometrio, Purviškiuose.
Suostas turi asfaltą, kuris vingiuoja į Biržus ir Rygą. Už gero šimto metrų nuo asfalto boluoja nauji modernūs šiltnamiai. Kelias iki jų nėra labai tinkamas lengviesiems automobiliams, tačiau būtent su tokia žemadugne priemone čia užsuko paviešėti žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. Tikėjosi nusipirkti šviežių braškių? Ne, jų dar nėra.
Tiesiog dažnai lankosi pas ūkininkus ir gilinasi į savo kuruojamos srities subtilybes visuose šalies rajonuose. Šįkart jo akiratyje – pažangus uogininkystės ūkis, kuriame sėkmingai taikomos modernios technologijos.
Du derliai per metus
„Suosto uoga“ – taip pakrikštijo savo ūkį ir prekinį ženklą braškių augintojai Tadas ir Erika Bėliakai. Šiame Biržų rajono pakraštyje ūkininkauja ne tik T.Bėliakas, bet ir jo tėvas.
„Konkurentai“, – pajuokauja jaunas vyras, modamas į ūkį kitapus plento, nors tėvas braškių neaugina. Kaip paaiškės vėliau – Lietuvoje tarp braškių ūkių konkurencija įmanoma tik tuomet, jei mugėje prekystaliai stovi vienas šalia kito. Suostas yra T.Bėliako ir dar trijų jo brolių gimtinė. Vienas brolis liko dirbti su tėvu, o Tadas su savąja Erika prieš dešimtmetį nusprendė kurti savo šeimos ūkį.
Pradėjo vos nuo kelių lysvių. Dabar – jau pusšešto hektaro laukuose, keletas arų – šiltnamiuose.
Pradėjo vos nuo kelių lysvių. Dabar – jau pusšešto hektaro laukuose, keletas arų – šiltnamiuose. Netrukus prasidės naujų modernių šiltnamių statyba. Šie užims pusę hektaro. Tuomet bendrai šiltnamių plotas artės prie hektaro.
Šiltnamius su kompiuterizuota laistymo ir oro drėgmės kontrole uogų augintojai stato su Europos Sąjungos parama – parengė ir įgyveno jau ne vieną tokį investicinį projektą.
„Braškių turėsime už penkių savaičių. Gegužės pirmoje pusėje jau valgysime“, – kalba pasitikdamas ministrą ūkininkas. Gal svečiams būtų gardžiau užsukti kiek vėliau, tačiau darbai ūkyje vyksta jau dabar.
Netrukus reikės užsimezgusius braškių žiedus kruopščiai surikiuoti ant specialiai šonuose ištemptų juostų. Kitaip nukarusios uogos svoris tiesiog užlaužia savo stiebą. Sulėtėja maisto tiekimas, uoga tampa rūgštesnė.
Šiltnamiuose braškės pasodintos eilėmis – dailiai surikiuotuose durpių maišuose. Kiekvienas jų maitinamas per keletą vamzdelių. Nutekėjęs vanduo su maisto medžiagomis grįžta į rezervuarą, o iš ten – vėl pas augalus.
Įdomus faktas, kad be jokio papildomo šildymo šiltnamiuose per metus galima užauginti du braškių derlius. Švieži daigai sodinami birželio pabaigoje ar liepos pradžioje. Rugpjūtį – pirmas derlius. Vėliau braškynas žiemoja ir kaupia naujas jėgas. Antrą derlių, kaip jau minėjo ūkio šeimininkas, valgysime gegužę.
O kas toliau? Šiems augalams tai kelio pabaiga. Visos šiltnamio braškės keliauja į kompostą, o patalpos dezinfekuojamos, ruošiamos naujiems daigams. Ratas apsisuka ir gyvenimas prasideda iš naujo.
Žinoma, būtų galima auginti ir trečią derlių, tačiau to daryti finansiškai jau neapsimoka. Derliaus kiekis krenta tiek, kad tikrai verta sodinti naujus daigus. E. Bėliakienė patikslina, kad tris derlius – po vieną per metus – atneša lauke auginamos braškės, tačiau ir jos vėliau turi būti keičiamos.
„Suosto uoga“ – rodos, tik keli hektarai braškių, tačiau tai toli gražu nėra smulkus ūkis, o vienas didesnių šalyje ir neabejotinai didžiausias Biržų krašte. Sezono metu darbo pakanka daugeliui aplinkinių gyventojų.
Žvilgsnis į šiaurę
Ūkininkas viešinčiam ministrui papasakojo, kad kone daugiausia braškių parduoda latviams – veža į Rygą. Taip nutinka dėl to, kad šiauriniuose Lietuvos pakraščiuose braškes skinti pradedama savaitę vėliau. Šalies pietuose ir Lenkijoje – bumas, o čia – tik pradžia. Tenka orientuotis į dar šiauriau gyvenančius klientus. Žinoma, per sezono piką produkcija tiesiog išgraibstoma visomis kryptimis, tačiau jau mažesne kaina.
„Dabar pas mus į parduotuves veža ispaniškas braškes. Įsigyti tokias tiesiai iš gamintojo – 1,7 euro už kilogramą. Mums tokią kainą pasiekti būtų neįmanoma. Jas skina bei šaldo dar pusžales. Kol atveža – sunoksta. Štai kodėl jos neturi tikro aromatingo braškės skonio.
Tokias, įjungę šildymą, galime užauginti jau dabar. Bet tam prireiktų žymiai daugiau resursų, o kaina ir rezultatas niekam nepatiktų“, – pasakoja T. Bėliakas.
Uogų importas iš kitų šalių? Jokia problema. Anot uoginininko, vietos rinkoje tikrai užtenka visiems. Lietuvos braškių ir kitų uogų augintojai toli gražu dar neužpildo viso Lietuvos gyventojų poreikio. Gal dėl to gana įprasta, kad uogų augintojai praktiškai nekonkuruoja.
„Labai pasistengę galime visi bendrai sudaryti didesnę konkurenciją Lenkijos braškių augintojams. Užsispyrę tikrai pajėgtume. Dėl to ir lankome įvairias pasaulines parodas, bendraujame su naujausias technologijas diegiančiais Europos ūkiais.
Vos tik sužinome kokią naujieną – diegiame čia. Netrukus statysime dar daugiau pilnai automatizuotų šiltnamių“, – T. Bėliakas turi omenyje tai, kad šiltnamis ne tik atveria langus, kai užeina kaitra ar uždaro juos kylant vėjui. Daug kitų svarbių darbų taip pat galima valdyti tiesiog savo mobiliuoju telefonu iš namų.
Klausimas ministrui K. Navickui, kurio automobiliui teko įveikti nedidelę atkarpą ypač molingo ir lipnaus kelio. Esame atokiame ūkyje, kone civilizacijos pakraštyje. Kokia yra tokių plotu nedidelių, bet sėkmingų ūkių vertė? Gal geriau būtų viską užsėti javais?
Maži šeimos ūkiai yra bet kurio krašto didžiausias grožis, tai žmogiška aprėptis.
Ministro nuomone, vietos po saule yra visiems: „Aš žinau, kad vietos yra vieniems ir kitiems. Maži šeimos ūkiai yra bet kurio krašto didžiausias grožis, tai žmogiška aprėptis. Taip pat faktas, kad mažas šeimos ūkis turi kažkuo išsiskirti ir gaminti didesnės vertės produktus.
Štai – penki ar šeši hektarai – ką su jais galėtų padaryti grūdų augintojai? Nieko. O dabar matome, ką sukuria šeimos ūkis. Tai ir yra kaimo gyvybingumas, kaimo žmogiškasis veidas.“
T. Bėliakas priduria, kad norintys išlikti šeimos ūkiai pirmiausia turi būti kiek įmanoma efektyvūs ir ypatingai siekti kokybės: „Braškių daigus, kurių, deja, Lietuva pati neužsiaugina, galima pirkti už 17 centų, o galima ir už 70. Pastarieji yra stipresni, augimo procese patiria mažiau streso, užaugina tokią uogą, kurią svajojame paragauti. Mes perkame tik aukščiausios klasės daigus, kurie nokina skaniausias uogas.“
