Išrinko trečiai kadencijai
Vienam moderniausių pienininkystės ūkiui šalyje kartu su žmona vadovaujantis ūkininkas Vytautas Stankevičius – ne iš tų, kurie tyli, jei mato neteisybę ar netvarką. Jam rūpi kaimas ir kaimo žmonės, tačiau, be šviesiosios kaimo pusės, jis įvardija ir tamsiąją.
Į Parovėją V. Stankevičius atvyko prieš dvidešimtmetį. Ūkininkė Vaidutė Stankevičienė – pirmoji prieš 12 metų įkurtos Parovėjos kaimo bendruomenės pirmininkė, o jos vyras Vytautas – ketvirtasis į šį postą išrinktas vadovas. Kaimo bendruomenė pirmininko pareigas jam patikėjo trečiai kadencijai – vadinasi, laiko saviškiu, pasitiki, gerbia. Tikriausiai įprato ir prie to, kad iš pirmininko lūpų dažnai išgirsta ir karčios tiesos.
Pirmininkauja šiai 120 oficialių narių turinčiai Parovėjos kaimo bendruomenei V. Stankevičius jau aštuonerius metus. Kaimo žmonėmis jis pernelyg nesiskundžia. Priešingai. Šioje bendruomenėje, anot Vytauto, yra puikių, aktyvių žmonių.
Maloniausia – dirbti mėgstamą darbą
„Šito krašto žmonės – labai specifiniai: jiems būdingas gilus teisingumas ir begalinis darbštumas. Iš pradžių nesuprasdavau: jie ir per Velykas mėšlą mėžia, malkas pjauna. Bet pamažu ir aš, kartu su jais gyvendamas, supratau, kad nieko man nėra maloniau, kaip dirbti savo darbą ir šalia savęs matyti kitus dirbančius žmones“, – sako V. Stankevičius.
Vis dėlto ūkininkas neslepia, kad pastaruoju metu ieško, kas jį bendruomenėje pakeistų. V. Stankevičius įsitikinęs, kad tokios organizacijos lyderiu turėtų būti neutralesnis, ne toks kritiškas žmogus kaip jis. Šiuo metu Parovėjos bendruomenės pirmininkui – apmąstymų ir vidinių ataskaitų laikotarpis.
Ir kokį gi žodinį kaimo bendruomenės paveikslą piešia V. Stankevičius? Kokią patirtį galėtų perduoti savo įpėdiniui ar kitoms bendruomenėms?
6 šviesios kaimo gyvenimo spalvos
1. Kartu – saugiau. V. Stankevičius prisimena, kaip stipriai kaimo bendruomenę subūrė saugumo poreikis. „Prieš daugelį metų kažkas išdraskė kapines. Tai buvo kaimui didžiulis smūgis: paliesta, kas brangiausia, užgauta, kas labai subtilu. Tada kilo mintis kaime sukurti savisaugos būrį. Šeimos, poromis, ėmė saugoti kaimą. Tai jie daro iki šiol. Parovėjos žmonės buvo pirmieji šalyje, kurie tai padarė. Žmonės vieni su kitais pradėjo dalintis informacija: kas ir kur vyksta, kas važiavo, kas kvailiojo. Bendrumo prireikė saugant savo kaimą, savo verslą. Nuo tada kaime nusikaltimų staiga stipriai sumažėjo“, – prisimena V. Stankevičius.
Ūkininkas pastebi: šiandien tokio entuziazmo nebėra, nes nei rajono valdžia, nei policija didelio susižavėjimo šia iniciatyva neparodė. Todėl turbūt reikėtų naujos idėjos, kuri paskatintų bendrumą.
2. Kartu – gražiau. Bendruomenės talkos kaime jau tapo tradicija. Žmonės tvarko savo kaimo viešąsias erdves, šienauja, geni medžius – jiems nereikia grafiko ar specialaus paraginimo. Kaimą gražina visi, pasikeisdami, naudoja savo techniką. „Tai irgi vienija žmones. Atsirado pasipiktinimo jausmas, kai kiti šiukšlina“, – sako V. Stankevičius. Sutvarkytose erdvėse vietą sau rado ir pagal projektą sumontuoti lauko treniruokliai. Juos ypač pamėgo vyresnio amžiaus kaimo moterys. „Kaimas vis labiau primena miestelį“, – pastebi bendruomenės pirmininkas.
3. Kartu – stipresnis laisvės gūsis. V. Stankevičius pastebi, kad per bendruomenės veiklos laikotarpį pasikeitė ne tik kaimas, bet ir žmonės. „Jie patyrė laisvėjimo jausmą, išmoko išsakyti savo nuomonę. Nežinau, ar kaip nors prie to prisidėjau, tačiau stengiausi neuzurpuoti kitų, nelipti per galvas, kad būtų vien tik mano lyderystė. Stengiausi paskatinti suprasti, kad jie yra šio krašto šeimininkai ir jie turi čia tvarkytis ir gražiai gyventi“, – sako ūkininkas.
4. Daugiau nuoširdaus bendravimo. Anot bendruomenės pirmininko, Parovėjos kaimo žmonės ėmė gražiai bendrauti, pasikviečia vieni kitus į jubiliejus. „Pirmas projektas buvo „Langai į kaimą“ – už 25 tūkst. litų įrengėme ir sales, ir buitines patalpas, ir virtuvėles. Sutvarkėme apleistą buvusią kolūkio kontorą. Dabar kaimas turi dvi sales, kuriose gali daryti įvairius renginius. Vyresnio amžiaus moterys renkasi į bendruomenės namus, dainuoja liaudiškas dainas. Jos turi lyderį – puikų muzikantą, mokytoją Vytautą Kavaliauską. Jis surinko tų moterų anūkus ir visus išmokė groti akordeonu. Bendruomenė šioms moterims ir vaikams padėjo ir aprangą pasisiūti. Bendrumą žmonės išreiškia ir palaikydami artimuosius, palydint artimą žmogų į amžinąją kelionę“, – pasakoja V. Stankevičius.
5. Daugiau prasmės ir pagarbos. Jei žmonės nemato prasmės, jei jų gyvenamosios vietovės vardas niekam nežinomas ar siejamas vien su negatyviais reiškiniais, bus labai sunku po tokiu vardu burtis. Šiam kaimui pasisekė, nes Parovėja, anot V. Stankevičiaus, yra garbingas vardas. „Lietuvoje žino, kas yra Parovėja. Labai daug įžymių žmonių šiame krašte apsilankė, šis kraštas neliko nuobodus, neįdomus užkampis. Šiame krašte gyveno ir iki šiol tebegyvena daug įdomių asmenybių. Vien ko vertas mūsų ekologinės žemdirbystės puoselėtojas, vienas geriausių rajono merų Vytautas Zurba – labai šviesus, visoje šalyje žinomas žmogus, neseniai išėjęs anapilin. Arba Vytautas Einoris. Esame ne vieną žmogų pagerbę, paskelbę šio krašto garbės kraštiečiais, padovanojome jiems specialias juostas. Surengta daug kraštiečių švenčių, jose dalyvavo žmonės iš visos Lietuvos, susitikimai paliko gerą pėdsaką žmonių atminty, supratimą, kad tai nėra tuščias kraštas“, – aiškina V. Stankevičius.
6. Geri darbai – ne dėl medalių. Taip dar vieną Parovėjos savybę įvardija ūkininkas. Pasak jo, šiame krašte neįprasta girti už gerus darbus. Įprasta – patylėti ir suprasti, ir tai yra labai gerai. „Saldumas, kai tave giria ir kilnoja, šiame krašte atrodytų vulgarus. Tai yra geroji šito krašto savybė“, – įsitikinęs V. Stankevičius. Nelaukė pagyrų ir jo žmona, papuošusi bendruomenės namus savo sukurtais plieniniais laumžirgiais. Jiems pritaikė žemės ūkio padargų dalis: sparnus padarė iš plūgo verstuvių.
Vieni kitų neliaupsinantys Parovėjos kaimo bendruomenės žmonės vis dėlto buvo pastebėti. 2016 metais Lietuvos žemės ūkio ministerijos konkurse „Kaimo spindulys“ ši bendruomenė įvertinta nominacija „Už pozityvius pokyčius“. „Vis dėlto tie pokyčiai įvyko“, – pripažįsta bendruomenės pirmininkas. Anot V. Stankevičiaus, tai rodo ne tik kaimo aplinka ar tai, kaip žmonės tvarkosi, bet ir tai, kad daug jų susiejo savo likimą su šiuo kraštu, pradėjo verslus.
Tai kas gi vis dėlto negerai Parovėjoje? Ūkininkas mato nemažai tamsos – ji kaimo šviesą paverčia prieblanda.
6 tamsios kaimo gyvenimo spalvos
1. Išlaidos – didelės, nauda – maža. Anot V. Stankevičiaus, europiniuose projektuose, skirtuose kaimo bendruomenėms, yra daug neįvertintų dalykų. Pirmiausia, investuoti pinigai neatneša visapusiškos naudos bendruomenėms. „Tie projektai nėra protingai tvarkomi, už milžiniškas investuojamas sumas padaroma labai mažai. Kartais bendruomenių lyderiai sako: aš čia pramušiau, padariau projektą. O juk ne „aš“ turi būti, o turi būti sukviesti visi žmonės, išklausomos jų nuomonės – jie turi nuspręsti, ko jiems reikia, o ko – ne. Jie turėtų teikti pasiūlymus Vietinės veiklos grupėms, rajono taryboms, Socialinės apsaugos, Vidaus reikalų ar Žemės ūkio ministerijoms, per kurias tie projektai kuruojami, ten turi būti įvertinta, ką ir kaip reikia daryti, kur ką pataisyti“, – įsitikinęs ūkininkas.
2. Entuziazmą stabdo ūkiškumo stoka. Ūkininkas taip pat svarsto: ar negalėjo ir bendruomenė, ir valdžia būti po vienu stogu? „Dabar kaime tų pastatų daug, juos reikia prižiūrėti, šildyti. Būdamas ūkininkas, matau, kad daroma taip, kaip aš pats niekada nesielgčiau – nešvaistyčiau lėšų. Į valdžią ateina labai daug vidutinybių, kurie bando ir tas bendruomenes už skvernų tampyti, ir įsitikinę, kad jie daro labai gerai. Šiaip taip priprašiau vicemerės, kad į bendruomenės patalpas įkeltų bent biblioteką, kad jos nestovėtų tuščias“, – pasakoja Parovėjos bendruomenės pirmininkas.
3. Slopinama iniciatyva tvarkytis ir gražintis. V. Stankevičius šiandien kelia klausimą: ar negalima ką nors gero kaime padaryti, nebūnant bendruomenės lyderiu? „Pavyzdžiui, nori pataisyti kelią, tačiau atvažiuoja ir gąsdina, kad neturi teisės to daryti ir gausi mokėti baudą, nors valdžia to kelio vis tiek nesutvarkys arba sutvarkys prastai. Nori sutvarkyti netvarkomą teritoriją – darai tai paslapčiomis, arba patyliukais su valdžia pasišneki: gal būk geras, nematyk, aš sutvarkysiu. Tau sako: gerai, nematysiu, sutvarkyk, niekam neskysiu“, – liūdna patirtimi dalijasi ūkininkas.
Bendruomenei, anot V. Stankevičiaus, trukdoma ir meniškiau papuošti kaimą, savo iniciatyva panaudoti meninės architektūros elementus. „Prieš labai senus, dar carinės Rusijos metais įkurtus kapelius pastatėme stogastulpį. Labai didelio priešiškumo iš valdžios nebuvo, bet didelio palaikymo taip pat nesulaukiau. Man sakė, kad reikėjo daryti projektą. Bet ar įkasti medinį stulpą reikia labai didelio projekto? Juk jį bet kada išrausite – pasikeitus valdžiai, numesite kur nors ar užkasite“, – aiškina ūkininkas.
4. Žmonės laisvėja, bet labai pamažu ir ne visi. Bendruomenės veiklos pradžioje ūkininkas tikėjo: sakydamas tai, ką galvoji, per daug nepataikaudamas, išlaisvinsi, paskatinsi kitus žmones mąstyti. Tačiau per šį laikotarpį jis pamatė, kad žmonės nėra tokie, kokius jis įsivaizdavo. „Labai daug tokių, kurie viena galvoja, kita sako, o trečia daro. Supratau, kad bendruomenėje yra trys kategorijos žmonių: aktyvūs, pasyvūs ir neutralūs. Aktyviems kas nors rūpi, jie dirba nesavanaudiškai. Yra žmonių, kurie mielai prisijungia prie bendruomenės, ateina į talkas, dalyvauja renginiuose. Ir yra trečia kategorija, kuri stebi iš už kampo: „Ką šitie durniai čia daro?“ Skaudžiausia yra matyti tą žvilgsnį iš už kampo. Kai jį pamatai, labai nusvyra rankos. Pamačiau, kaip susitvarkoma, kai esi nepalankus ir šneki ne taip, kaip norėtų. Per visą bendruomenės laikotarpį, rajono valdžiai nekilo mintis paremti gana gausią, ypatingoje vietoje, svarbioje kryžkelėje įsikūrusią kaimo bendruomenę. Manau, kliūtis buvo mano asmenybė“, – svarsto ūkininkas.
5. Trūksta supratingos valdžios. V. Stankevičius atkreipia dėmesį: bendruomenių formavimui didelės įtakos turėjo tam tikros partijos, kurios per bendruomenių lyderius bandė užsitikrinti geras pozicijas per rinkimus. Labai dažnai bendruomenių lyderiai užsiėmė manipuliacija, formuojant žmonių apsisprendimą rinkimų laikotarpiu. „Norint, kad žmonės taptų laisvesni, to daryti nereikėjo.
Valdžios formavimo sistema apskritai yra labai keista ir nelogiška. Kodėl negalėtume rinkti po tarybos narį nuo kaimo? Jei kiekvienas kaimas turėtų po savo atstovą, visi viską žinotų. Dabar valdžia sukurta pagal kažkokias keistas partijas. Labai abejotina, ar jomis galima tikėti“, – įsitikinęs bendruomenės vadovas.
6. Išsikreipė vertybių sistema. „Kai tapome vartotojiška visuomene, vieniems buvo leista kurti verslą, gaminti, o kitiems buvo leista vartoti ir dirbti už minimumą. Tada žmonės pradėjo didžiuotis kitais dalykais: o mūsų vaikai ir anūkai dirba užsienyje – kaip gerai jie gyvena, jie čia nedirbs, negyvens, jiems ši šalis – tik vaikystės prisiminimas. Todėl labai sunku iš žmonių prašyti bendruomenei pinigų, kurie bendrai veiklai tikrai reikalingi. Reikia ir apsitvarkymui, ir kad paremtum bėdos atveju, ir per šventes vienišus senelius aplankytum. Nemoku prašyti, geriau prisidedu savais. O juk mūsų tautai bendruomeniškumas, susitelkimas turėtų būti aktualu – juk ir mūsų himne sakoma, kad „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Priežastis – iš ekonominės-kultūrinės visuomenės virtome vartotojiška visuomene“, – aiškina V. Stankevičius.
Stovime ant skardžio
Ūkininko teigimu, kaimo žmonės tarsi priartėjo prie stataus skardžio, pažvelgė apačion, o tada pradėjo vieni kitų klausti: kas gi čia atsitiko?
„Matome, kad skardis netvirtas ir galime nusiristi apačion. Imame suprasti, kad reikia žengti žingsnį atgal, sustoti, susimąstyti, galbūt pradėti viską iš naujo – be pykčio, be patyčių, be bjaurių komentarų portaluose. Sako, reikia saugoti moteris ir vaikus nuo smurto artimoje aplinkoje. Bet juk mes vieni iš kitų tyčiojamės. Kasdien matome, kaip tyčiojasi politikas iš politiko, valdininkas iš valdininko, ūkininkas iš ūkininko, vienas bendruomenės narys – iš kito. Ir kai tai matome, liekame sumišę. Ir savo sumišimą vieni dar sumaišo su alkoholiu, kiti – su neapykanta, treti – su nusivylimu, ir savo sumišimui suteikdami vis skirtingą prieskonį, gauname didžiulį chaosą. Šis chaosas klesti, jis panašus į anarchiją, baimės jausmą, prieblandą. Ir toje prieblandoje vaikštome kaip apgirtę“, – karčiai apie kaimo gyvenimo realybę kalba V. Stankevičius.
Ateitį sieja su nauja žmonių karta
Vis dėlto šviesia ateitimi ūkininkas tiki: ateina jaunimas, naujos kultūros atstovai. Jis įsitikinęs: visi geri dalykai ateina savaime. Nereikia nieko daryti dirbtinai. Tas pats pasakytina ir apie bendruomenes.
„Pereinamasis laikotarpis – labai reikšmingas, labai svarbus, labai skaudus ir labai žvarbus. Bet ateina jauni žmonės, kurie jau nebesugadinti, nebeturi jokių tuščių ambicijų, nėra per daug įsitvėrę kokios nors svetimos ideologijos ar netgi neturi jokios ideologijos. Jie turės pajusti, kad čia jų kraštas, kad jie čia – šeimininkai, kad jiems reikės ir kaimyno rankos, ir kaimyno proto. Turėtų nutikti, kaip buvo ir anoje nepriklausomoje Lietuvoje. Ateis bendrumas per žemės ūkio verslą. Jau dabar ūkininkas su ūkininku šnekasi, kaip sekasi kulti, kviečiasi į pagalbą, klausia, ar negalėtų gauti sėklos ar pagalbos nukulti. Savo sūnų raginu kaimynui padėti ir už dyką, aiškinu, kad ne viską lemia pinigai, kad reikalingas ir pasitikėjimas“, – sako ūkininkas.
V. Stankevičius taip pat turi savo nuomonę apie tai, kokie turėtų būti bendruomenės lyderiai.
„Tai turėtų būti žmonės, neturintys jokio verslo, labai nepriekaištingos reputacijos, visiškai neutralūs žmonės. Kaip agronomas ar zootechnikas, galėčiau pasakyti, kad jų „pH“ turi būti septyni – tai yra neutralu. Prie tos neutralios terpės ir galėtų šlietis tiek labiau rūgštūs, tiek ir labiau šarmingi žmonės. O mano „pH“ nėra neutralus. Būnu toks, koks būna oras – kartais rūgštus, kartais šarmingas, kartais – pesimistas, kartais – optimistas, kartais – labai mylintis, kartais – užsisklendžiantis. Ar toks žmogus, kuris per dažnai nediplomatiškai sako tiesą į akis, gali būti lyderis?“ – klausia ūkininkas.