Pavaduoja atostogaujančius tėvus
Nelabai seniai penkiasdešimtmečius atšventusių Vaidoto ir Romualdos ūkyje abu vaikai jau dabar yra svarbi parama. 30 metų Valdas ir 27 metų Nerijus yra visiškai pasiruošę pavaduoti tėvus, kai šie išvyksta po pasaulį pasidairyti.
Žemės ūkio inžineriją abu Kiniulių sūnūs studijavo niekieno neverčiami. Vyresnysis Valdas, pajutęs potraukį mokslams, pasirinko doktorantūrą. Dvi savaitės ūkyje, kuriame kasdien tenka pasirūpinti 150 melžiamų karvių ir kitais galvijais, ūkininkų vaikams pralekia nepastebimai.
Struikų kaime įsikūręs Kiniulių pieno ūkis – modernaus, Europoje įprasto ūkio pavyzdys. Mechanizuotas šėrimas, melžimo aikštelės, pastaruoju metu rimtai mąstoma apie melžimo robotą.
Mėšlo kvapas nebaido
Karvių mėšlo kvapas šioje ūkininkų šeimoje nebaido nei vyresniųjų, nei jaunimo. Priešingai, ši gyvulininkystės atlieka tampa turtu ekologiniame ūkyje. Jai, kaip vis labiau vertinamai trąšai, Kiniuliai skiria vis daugiau dėmesio.
Jau kuris laikas mėšlas čia separuojamas. Net ir visiškai prisiartinęs prie sauso, biraus mėšlo krūvos nelabai suprastum, koks tai daiktas – specifinio kvapo beveik nejusti. Ūkio naujiena – neseniai į ūkį parvežtas mėšlo granuliatorius. Jo produkcija pravers ne tik ekologiniuose ūkio plotuose.
„Kai įsteigėme ekologinį ūkį, supratome, kad neprotinga mėšlą krėsti į laukus – šitaip tręšiame ne tik grūdus, bet ir piktžoles. Kas kita būtų, jei mėšlo granulę padėtume tiesiog po grūdu. Tada piktžolių bus mažiau, o grūdai augs greičiau ir geriau“, – aiškina Vaidotas.
Išeitis – mišrus ūkis
Anot Vaidoto, jų ūkio išsigelbėjimas įvairiomis sunkiomis žemės ūkio sąlygomis buvo tai, kad, be galvijų, čia buvo auginamos grūdinės kultūros. Ūkininko manymu, jei pieno ūkyje mažiau nei 400 karvių ir jo nežadama plėsti, tokio ūkininkavimo ateitis – labai abejotina. Be to, šį karvių skaičių turėtų papildyti ir bent 400 hektarų žemės.
„Tikėtis, kad žemės ūkyje iš nestambaus ūkio tapsime milijonieriais, nevertėtų. Išgyvename tik todėl, kad mūsų ūkiai – mišrūs. Jei būtume pasilikę tik pieną, būtume seniai pabaigę. Su grūdais visada geriau, nors 2016 metai buvo prastesni“, – sako ūkininkas.
Pienininkystės sektorių Vaidoto ir Romualdos ūkyje remia 260 hektarų nuosavos dirbamos žemės. Juos papildo 57 ir 64 hektarai sūnums priklausančios žemės. Visuose trijuose ūkiuose dirbama šeimyninės kooperacijos pagrindais, du ūkiai yra ekologiniai.
Galvoja apie pagalbinį verslą
„Į visus laukus važiuoja tiek vaikų technika, tiek mano – nežiūrim, kuris kieno sklypas“, – aiškina Vaidotas.
Be šeimos narių, darbo čia užtenka 3 melžėjoms, 2 šėrikams, 2 pagalbiniams darbininkams, 2 traktorininkams. Ūkio buhalterija kol kas patikėta samdomam žmogui. Artimiausiu metu planuojama įdarbinti ir marčias. Viena jų – ekonomistė, kita – buhalterė: paauginusios vaikus galės imtis ūkinės veiklos. „Kam mums išnešti pinigus iš namų, jeigu galima juos palikti namuose“, – toks štai Vaidoto argumentas.
„Aš iš žemės ūkio nežadu pasitraukti. Vaikai turi minčių apie pagalbinį verslą prie savo ūkių. Gali būti, kad po kiek laiko jis taps pagrindinis“, – pasakoja Vaidotas. Konkrečias ateities idėjas, suprantama, nutyli. Kai bus šis bei tas matyti, tada bus galima ir pakalbėti.
Šiame ūkyje vis dar daug kas daroma savo rankomis. Čia yra gerai įrengtos metalo ir medžio dirbtuvės. Miškininko profesiją kadaise įsigijęs Vaidotas sako, kad jam patinka tiek medžio, tiek ir metalo darbai.
Praeityje – „kalvarijų kalnai“
Kartu su zootechnike žmona Romualda jiedu ūkininkauti pradėjo pagal 1989 metais priimtą Valstiečių ūkio įstatymą pasiėmę 15,5 ha. Nuo to laiko ne sykį buvo įvertinti kaip vieni geriausių šalies ūkininkų. Tačiau pradžia nebuvo pasakiškai lengva.
„Kai pradėjome ūkininkauti, viską reikėjo daryti patiems. Nuo akėčių iki vagotuvo – viską darėm patys. Tik paskui, gal praėjus dešimčiai metų, jau galėjom nusipirkti. Tačiau ir dabar darbai nesibaigia. Šiuo metu lengviau, bet visko daugiau reikia. Įvertinus smegenų darbą, tai dabar joms tikrai sunkiau“, – sako ūkininkas.
„Sunkiausia buvo pirmais metais. U-u-u, kokia pati pradžia buvo. Galvojom, kad rankos iki kelių užaugs. Pradžioj gi viskas su šake buvo dirbama. Dabar jos nebenaudojam. Buvo daržai, bulvių laukai – tikri kalvarijų kalnai. 3 ha bulvių – baisu prisiminti – kasdavome jas rudenį tris savaites. Auginome bulves kiaulėms. Pradėjom nuo 10–12 karvių. Dabar auginame 400 galvijų. Kas rytą anksti keltis nebereikia“, – pasakoja R. Kiniulienė.
„Būna, žinoma, kad ir 8 valandą keliamės. Bet tik kas ketvirtą, penktą parą vakarai vėlyvi, o rytai – labai ankstyvi. Jei visai nebeitume į ūkį, būtų liūdna“, – žmonos mintį pratęsia Vaidotas.
Tenka dirbti įvairius darbus
Ūkyje Vaidotui tenka pabūti viskuo – ekonomistu, buhalteriu, agronomu, veterinaru, inžinieriumi, technologu ir ne tik jais. „Nėra specializacijos ūkyje. Šiandien reikia važiuoti pjauti – pjauni. Reikia taisyti – taisai. Kiekvienam traktoriui nebus po traktorininką ir kiekvienai karvei nebus po šėriką. Žiūrėk, koks šėrikas susirgo, tai traktorininkas pašeria. Ir patys šeriame. Dirbam, ką reikia“, – pasakoja ūkininkas.
Kadaise jis buvo tas pirmasis, palikęs kolūkį ir išėjęs ūkininkauti. „Tu be mūsų neišgyvensi“, – sakė jam likusieji. Po metų, pradėjus griūti kolūkiams ir jų pagrindu sukurtoms bendrovėms, nebeliko darbo.
Į ūkį – kaip į darbą
Žemės ūkis ūkininkui Vaidotui Kiniuliui – toks verslas, kuriame investicijos niekada nesibaigia. „Nematai galo. Technika, įranga yra atnaujinama kas penkeri metai. Daugiau nelaiko, o tai yra didžiuliai pinigai“, – aiškina Vaidotas. Tačiau tai jiems tapo natūralia kasdienybe.
Kaimietiško gyvenimo džiaugsmai ir vargai Kiniulių sūnums – žinomi nuo mažens, ir visa tai – ne atbaidė, o patraukė.
„Nei aš jiems liepiau, nei ką nors sakiau. Vienas sūnus kurį laiką dirbo įmonėje. Sakiau „Eik, dirbk. Kiek čia gali su tėvu ir karvėm būt.“ Neturėjau jokios įtakos pasirenkant profesijas. Jie užaugo prie traktoriaus, prie metalo. Vidurinę lankydami metalą virindavo. Nereikėjo jų versti. Viską dirbo. Reikėjo – ir karves melžė, ir su traktoriumi važiavo. Dabar jau esam šiek tiek ponai – šeštadienį ar sekmadienį leidžiam sau pailsėti ir į bažnyčią nueiti. Kai esi sveikas, energijos užtenka, tai darbai nėra tokie baisūs. Nematau, kad čia būtų kokia tragedija. Eini į ūkį kaip į darbą“, – tvirtina Vaidotas.
Džiaugsmas dirbti ir švęsti kartu
Nemažai apie ūkio reikalus išmanantys sūnūs kartu su tėvais apsvarsto ūkio ateities galimybes, naujos technikos poreikį. „Labai daug pirkom pagal jų norą. Robotizuotam šėrimui nė vienas nesipriešino, tik nepritaria robotizuotam melžimui. Teko vienam nuspręsti. Nėra kito pasirinkimo. Nes mūsų melžėjos dar melš 5–10 metų, o paskui nebeliks kam to daryti. Išanalizavus, ką padaro robotas, tai žmogus to tikrai nepajėgia“, – aiškina Vaidotas.
„Jei neturėtumėte vaikų, reikėtų ūkvedžio, kuris galėtų bet kada mus pakeisti. Jis būtų dešinioji ranka. Mums tokio žmogaus nereikėjo. Kol vaikai buvo maži, atostogaudavome po vieną. Daug nelakstėm, o kai suaugo, galime visi palakstyti“, – sako Romualda.
R. Kiniulienei ūkyje tenka dar ir virėjos vaidmuo. „Mes tik duonos neišsikepam. Viską užsiauginam. Žinoma, kokių brokolių nusiperkam, egzotinių vaisių. Žiemai prisimarinuoju agurkų. Kadangi darbininkams duodame pietus, prie puodų laiko praleidžiu sočiai. Bet kol visi sveiki, jaučiuosi laiminga. Neverkšlenam. Daug nesidžiaugiam, bet gyvenam išsišiepę“, – pasakoja ūkininkė.
Kiniuliai džiaugiasi vaikų sukurtomis šeimomis, anūkais. „Pasitaikius progai, esant bent mažytei galimybei, susibėgame krūvon. Ar begali būti geriau?“ – sako Vaidotas.
