„Perėmėme miškus ne su didele laime. Tie miškai duoda tik nuostolius, nes mes verčiamės iš to, ką pagaminame, ką realizuojame, turime išsilaikyti, mokėti mokesčius. Šitie 7-8 tūkstančiai hektarų miškų – didelė našta, ko iki šiol neturėjome. Pagrindinis dalykas juose ne gamyba.
Nebuvo stabilios priežiūros užtikrinta, kalbant apie priešgaisrinę apsaugą, juose būta daug gaisrų, žinome, kad išdegė daug nerijos miškų. Dėl to buvome įpareigoti perimti miškus“, – kalbėjo urėdas.
„Didžiausia problema – priešgaisriniai dalykai. Žiemos beveik nebuvo, tarnyba turėjo budėti faktiškai ištisus metus. Iš parko (ankstesnis miškų savininkas – Kuršių nerijos nacionalinis parkas, – red. past,) nepaveldėjome beveik nieko. Be miškų yra ir žmonės, pastatai, o mielas parkas mums nieko neperdavė, išskyrus Smiltynės pastatą. Ruošiame projektą, darysim kapitalinį remontą, nes neturime net kur laikyti priešgaisrinės komandos. Turime naują automobilį, bet neturime vietos – tai pas gaisrininkus stumdomės, tai kažkur. Jei pavyks, suremontuosim, išplėsim patalpas, kuriose galėsim laikyti gaisrininkus, automobilius, visa kita“, – sakė jis.
Anot urėdo, Kuršių nerijoje yra apsauginiai miškai, medį galima kirsti tik tada, kai jis pasiekia gamtinę brandą, o, pavyzdžiui, pušis ją pasiekia būdama 180 metų.
„Už keltą turime mokėti, už vieną automobilį apie 150 eurų. Kertame labai ribotai, kiek numatyta miškotvarkos projekte. Ką reikia iškertame, bet labai nedaug – 8 tūkstančiams hektarų apie 10-12 tūkstančių kietmetrių. Yra kalnapušynai, kuriuos reikia likviduoti, jie pasenę, perbrendę, tik gaisrų šaltinis“, – kalbėjo urėdas, pabrėždamas, kad rekreacine, gamtine prasme šie miškai itin vertingi ir reikalingi, tačiau ekonominės naudos iš jų nėra.
Nors urėdija valdo didžiulę miškų teritoriją, siekiančią 8 tūkstančių hektarų, persikėlimas į Kuršių neriją jai kainuoja. Anot urėdo, susidarė absurdiška situacija – pavesta prižiūrėti miškus, tačiau iškirtus medieną tenka mokėti už jos perkėlimą į žemyninę dalį.
„Nors valdome valstybinį turtą, turime mokėti už persikėlimą tai pačiai valstybei. Taip ir stumdomės, tai atsiliepia pagrindinei veiklai, pelningumui, dirbančiųjų sąlygoms, nes jei turime pinigų ir žmonės uždirba. Kiek gavome pajamų iš papildomų plotų? Turėjome nuostolių apie 600 tūkstančius eurų vien dėl Neringos. Bet mes pasiruošę dirbti“, – kalbėjo urėdas.
Nori tvarkyti dviračių takus
Trečiadienį urėdas, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovė bei Klaipėdos savivaldybės valdininkai sprendė galvosūkį, kam priklauso dviračių takai, esantys Smiltynėje. Klaipėdos savivaldybė norėtų išvystyti takus nuo Smiltynės iki Alksnynės bei nuo Smiltynės iki Juodkrantės, tačiau neaišku, kieno žinioje jie yra.
„Puikiai žinome, kokia tako kokybė, kokie intensyvūs dviratininkų srautai iki Juodkrantės. Įvažiavimo mokesčiui į Neringą dabar pakilus iki 20 eurų, dar daugiau žmonių sės ant dviračių, turime kelti šios infrastruktūros kokybę“, – įsitikinusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktorės pavaduotoja Lina Dikšaitė.
Valdininkai ketina susiburti dažniau ir spręsti Smiltynės klausimų problematiką, mat turima vizijų šią teritoriją paversti kurortine zona.
