Vienas iš speleologijos Lietuvoje pradininkų E. Laiconas iš Kauno į Išlestakių kaimą su žmona persikėlė 1991 m. Ūkininkas teigia, kad jam svarbiausia – darniai sugyventi su gamta. Šiuos žodžius vyras įgyvendina veiksmais – ūkininkauja tik ekologiškai. E. Laiconas teigia, kad šiam žingsniui jį paskatino ir Europos Sąjungos (ES) išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“.
Įgyvendinti visus E. Laicono sumanymus padeda ne tik žmona, bet ir gausus šeimynykščių būrys – 5 vaikai ir 4 globotiniai. Ūkininkas randa laiko ne tik apdirbti 51 ha žemės, gyvulius prižiūrėti, bet dar ir eina kelionių vadovo pareigas. Veiklus vyras yra aplankęs daugiau nei 60 šalių Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose, daugiau nei 200 kartų leidosi tyrinėti urvų.
– Kaip sugalvojote iš Kauno persikelti į atokią gyvenvietę pamiškėje?
– Su žmona turėjome gerus darbus Kaune, tačiau aš nesutariau su vadovu: norėjau dirbti pusę etato, bet jis man liepė rinktis – arba dirbti visą, arba išeiti. Pasirinkau išeiti. Mane visados traukė arčiau gamtos, tad 1991 m. nusipirkome čia lūšnelę ir tvartuką be žemės. Esame apsigimę miestiečiai, tad, nors iki tol buvome daug ką išbandę, bijojome ūkininkauti neturėdami reikiamo išsilavinimo. Ūkininkauti nusprendėme tada, kai pasidarė aiškios ES paramos perspektyvos.
Nemanau, kad ūkininkavimo pradžia buvo sunki, greičiau – romantiška. Rinkau grybus, uogas, vaistažoles, kažką sodindavome savo reikmėms. Paskui pirkdavome pieną, ėmėme jį perdirbti, vežėme į Kauną pardavinėti varškę, grietinę.
– Kada pradėjote ūkininkauti ekologiškai?
– Ekologiškai ūkininkaujame nuo pat pradžių. Pirkdavome ir augindavome paršiukus, veršelius. Kai Lietuva įstojo į ES, supratome, kad žemės ūkiui viskas bus gerai. Užregistravome ūkį, padavėme ekologinio ūkininkavimo paraišką. Pradėjau mokytis žemės ūkio, lankiau visus įmanomus kursus – ES tam skyrė nemažai lėšų. Susipažinau su Veterinarijos akademijos, Žemės ūkio universiteto korifėjais, pirkau literatūrą apie mėsinius galvijus.
– Kodėl rinkotės auginti mėsinius galvijus?
– Kadangi esu iš miesto, domino viskas, kas nauja. Mėsinės gyvulininkystės srityje lietuviai turėjo vos 10 metų patirties – mėsinių galvijų daugelis tautiečių net nebuvo matę. Mėsinius galvijus taip pat pasirinkome supratę, jog juos auginti paprasčiau nei pieninius – prie šių galvijų nesi pririštas pagal laikrodį. Kol gausime ES paramą, tikrai neketiname keisti savo profilio, kitu atveju galbūt svarstytume apie paprastesnį variantą, pavyzdžiui, avių auginimą.
– Kokius galvijus auginate?
– Mūsų ūkyje auga mišrūnės žindenės karvės, turinčios limuzinų kraujo, o bulius – grynaveislis Šarolė. Tai yra pats geriausias variantas, nes grynaveisliai gyvuliai, ar tai būtų karvės, ar šunys, yra šiek tiek lepesni, o karvės mišrūnės iš motinos ir tėvo paima gerąsias savybes.
– Kam parduodate savo ekologišką produkciją? Ar nekilo sunkumų dėl pastaruoju metu kritusių mėsos supirkimo kainų?
– Apie 99 proc. galvijų parduodame vienam Lietuvos mėsos kombinatui, kuris vienintelis šalyje superka ekologiškai augintus galvijus. Anksčiau sąlygos buvo geresnės – mokėdavo 10 proc. priedą, tačiau dabar jo nebegauname, nes jūs, miestiečiai, neperkate ekologiškos mėsos (šypsosi). Pernai kainos krito, bet parduoti, nors ir bijojome, sunkiau nebuvo – mūsų mėsa gera. Dalyvauti visokiuose ekologiniuose turguose su sava produkcija neturiu kada, esu gana užsiėmęs.
Dalyvaujame su šveicarais vienoje programoje – mūsų ūkis įvertintas teigiamai, galime eksportuoti į Šveicariją. Tačiau kol kas šia galimybe nepasinaudojome. Nesiruošiame galvijų intensyviai auginti, mūsų politika – kuo ekstensyvesnis ūkis, mažiau pinigų, bet gyvenimas santarvėje su gamta.
– Jūsų ūkyje galvijai gyvena vadinamuosiuose „šaltuose tvartuose“. Kas tai?
– Pradėję ūkininkauti sėmėmės patirties iš patyrusių, protingų žmonių, profesorių. Sužinoję, kad užsienyje yra teigiamai vertinami šalti tvartai ir laisvas gyvulių laikymas, tai pritaikėme pas save. Jei kitose šalyse galima, tai kodėl pas mus ne? Daržinę pavertėme tvartu, išėmėme duris, kad gyvulys galėtų laisvai įeiti, o pastatas būtų tik priedanga. Karvės vaikšto laisvai, mėgaujasi saulės šiluma, yra sveikesnės. Anksčiau auginome apie 50 galvijų, dabar jų bandą sumažinome iki 20 – kad ir kokie metai būtų, visados užtektinai turime savo pašaro.
– Ar tiesa, kad populiarinate „žalios mėsos koncepciją“?
– Taip. Anksčiau, kad turėtume daugiau pašarų, persisėjome pievas. Dabar ūkininkaujame kitaip – pievų nebedraskome, jos yra pusiau natūralios. Nors ir sumažėjo jų derlingumas, tačiau pasikeitė sudėtis – auga daugiau įvairių žolynų. Karvė, ganydamasi pievoje, kurioje auga 4 rūšių žolės, gauna nepilnavertį maistą. Jei ji ganosi natūralioje pievoje, gali rinktis ir iš 50 žolynų ir maitintis tuo, ko trūksta jos organizmui, jos pačios mėsa tampa vertingesnė. Kad pakeistume požiūrį į ūkininkavimą mums labai padėjo Lietuvos gamtos fondas ir vizitas pas Švedijos ūkininkus. „Žalios mėsos koncepcija“ Švedijoje yra populiarinama ne vieną dešimtmetį ir turi gilias tradicijas.
Lietuvoje šis terminas gali būti klaidingai suprantamas kaip „nevirta mėsa“. Manau, kad labiau tiktų terminas „pievų“ arba „lankų mėsa“. „Žalios mėsos koncepcija“ padeda sukurti geresnį produktą, sveikesnį net už ekologiškus gaminius. Tokią mėsą galime užauginti ir Lietuvoje, bet reikia atitinkamų sąlygų, galvijus auginti natūraliose pievose.
– Turite ir kelis asilus. Ar šie jūsų ūkio gyventojai auginami „dėl grožio“?
– Aš pats gražus, mano karvės gražios, asilai gražūs. Auginame ir dėl grožio, ir dėl malonumo (šypsosi). Asilai Lietuvoje tikrai negali būti verslas – iš jų neuždirbsi. Mūsų sąlygos netinka asilams, čia per daug drėgmės. Nors mūsų pašaras geras, jiems reikia uolų, akmenų, kitokio reljefo. Žmonėms patinka, jie perka mūsų asilus. Pavyzdžiui, šiuo metu netoli Kryžių kalno įsikūrusiam vienuolynui vienas asiliukas užsakytas. Man patinka ir šunys, vienas sūnus irgi dėl jų pamišęs, žmonai taip pat patinka, todėl šunų namuose net penki. Asilas taip pat yra draugiškas, patrauklus gyvūnas. Visai kaip šuo.
Lietuviai asilų nevalgo, nors ir sakoma, kad geriausias saliamis yra tas, kuriam pagaminti naudojama ir asiliena. Ir aš pats asilienos nesu ragavęs – draugų nevalgau (šypsosi).
Daugiau informacijos apie įsipareigojimus pagal KPP priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programą „Ekologinis ūkininkavimas“ galima rasti Nacionalinės mokėjimo agentūros svetainėje.
Sužinok naujienas apie paramą pirmas – prisijunk prie NMA „Facebook“ paskyros!
