Biržų rajone 2012 metais deklaruota 184,42 hektaro bulvių sodmenų. Lietuvoje šios kultūros auginimo favoritai yra Šilutės ir Šakių rajonai, kuriuose deklaruota atitinkamai 1221 ir 952 hektarai bulvių plotų. Lietuvoje iš viso deklaruota beveik 20 tūkstančių hektarų, apsodintų bulvėmis. Praktiškai visas derlius skirtas maistui, kadangi veikiančių bulvių krakmolo fabrikų mūsų šalyje neliko. Europos Komisijai nustačius Lietuvai 1211 tonų dydžio bulvių krakmolo gamybos kvotą, pramoninė bulvių krakmolo gamyba tapo nerentabili.
Pasak Biržų rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Stepono Staškevičiaus, ir šiais metais mūsų krašte deklaruotas bulvių plotas bus mažai pakitęs. Anot vedėjo, rajono gyventojai daugiausiai bulves augina savo šeimų reikmėms, kultūra apsodinti plotai nedideli.
Biržų rajone yra vienintelis ūkininkas Jonas Manikas, šią daržovę auginantis didesniais kiekiais. Jono Maniko ūkis įsikūręs rajono pakraštyje, Vabalninko seniūnijoje, Natiškių kaime. Ūkyje dirbama per 200 hektarų žemės, bulvėms skirti 38 hektarai. Dar yra 6 hektarų kopūstų laukas.
Ponas Jonas sakė, kad derlius vidutiniškai siekia apie 40 tonų iš hektaro, iš viso planuoja prikasti apie 1,5 tūkstančio tonų bulvių.
Šiuo metu bulvių plotuose pats darbymetis: lauke sukiojosi galingas kasimo kombainas, zujo traktoriai, priekabomis vežantys nukastas bulves į sandėlį. Galingas ir našus įrenginys per dieną nukasa apie 5 hektarų plotą. Ponas Jonas sakė, kad derlius vidutiniškai siekia apie 40 tonų iš hektaro, iš viso planuoja prikasti apie 1,5 tūkstančio tonų bulvių.
Ūkininkas bulves parduoda didiesiems prekybos tinklams, daugiausiai „Norfai“. Dalis bulvių derliaus eksportuojama ir į kaimyninę Latviją, jas nuperka Rygos prekybininkai. Pernai penki šimtai tonų J. Maniko ūkyje užaugintos produkcijos per Klaipėdos uostą eksportuota į Angliją.
Pasak ūkininko, šiais metais bulvėmis domisi ir lenkai, kadangi dėl gamtinių sąlygų derlius ten prastas.
Pasinaudojęs ES parama, ūkio savininkas 2008 metais įsigijo visą kompanijos „Grimme“ gaminamą profesionaliam bulvių auginimui reikalingos technikos kompleksą – sodinimo mašiną, kasimo kombainą, kauptuvą ir purkštuvą.
Anot ūkininko J.Maniko, bulvių auginimas nėra toks paprastas, kaip kai kam atrodo. Kultūra jautri ir drėgmei, ir sausrai, ją puola ligos. „Užtenka tik truputi pražiopsoti purškimą ir visas laukas bulvienojų per kelias dienas pajuoduoja dėl bulvių maro“, – sako šeimininkas. Pagrindinės ūkyje auginamos veislė yra „Vineta“ ir „Gala“.
Kartu su J. Maniku ūkininkauja ir sūnus Saulius. Per darbymetį jis vairavo bulvių kasimo kombainą. Ūkininkas Jonas juokavo, kad jis pats dabar nebedirba, o tik vadovauja. Kasimo laikotarpiui ūkis samdo keletą žmonių papildomai. Per darbymetį į pagalbą atskuba ir sūnus pedagogas Artūras, gyvenantis ir dirbantis Biržuose.
Ūkininkas Jonas parodė ir bulvių sandėlį, kuriame nukastas derlius laikomas, vėliau fasuojamas į maišus ir gabenamas užsakovams. Sandėlyje įrengta moderni aktyvios ventiliacijos sistema, leidžianti pasiekti ir palaikyti reikiamą drėgmę bei temperatūrą. Pasak J. Maniko, sandėlis yra gerai apšiltintas. Net per didžiausius speigus viduje išlieka teigiama temperatūra, papildomai šildyti pastato nereikia.
Jonas Manikas nuo 1967 metų pradėjo dirbti Vabalninko žemės ūkio technikume. Ėjo įvairias pareigas. „Niekada nuo žemės ūkio pasitraukęs nebuvau. Visi laukai ir žmonės pažįstami, nes čia buvo technikumo mokomasis ūkis“, – sako jis. Pradėjo ūkininkauti 1993 metais, dalį žemės pirko, kita tiek išsinuomojo.
Pradėjo ūkininkauti 1993 metais, dalį žemės pirko, kita tiek išsinuomojo.
Dar ūkininkas sako esąs dėkingas UAB „Biržų ranga“ darbuotojams, greitai ir kokybiškai atlikusiems melioracijos statinių rekonstravimo darbus 20 hektarų žemės plote, bei projektą kuravusiam savivaldybės vyresniajam inžinieriui-melioratoriui Rimantui Šikšniui. Pasak J. Maniko, reikėtų melioraciją tvarkyti ir kituose plotuose, deja, finansinės galimybės dabar neleidžia to daryti.
Nors, pasak liaudies išminties, „šiaučius vaikšto basas, o kriaučius – nuogas“, ponas Jonas sakosi mėgstąs bulvinius patiekalus: „Cepelinai, vėdarai ar plokštainis patenka ant šeimos stalo, tik jais reikia mėgautis su saiku.“
Istoriniai šaltiniai rodo, kad bulvė, septynioliktojo amžiaus pabaigoje atkeliavusi į Lietuvos dvarų laukus, netrukus sėkmingai okupavo ir varguolių sklypelius. Bulvės vardas sėkmingai prigijo tautos folklore („Sena bulvė – ne patrova, sena merga – ne zabova“.), tautinė virtuvė neįsivaizduojama be bulvinių patiekalų. Tegul ir ne visai autentiškų, bet kokiais skaniais lietuviškais spirgučiais pagardintų.
