Kuriant pieno strategiją pieno gamintojai ir perdirbėjai sutarė, kad svarbiausi yra penki punktai: augimas, gyvybingumas kaime, bendradarbiavimas, inovacijos ir eksportas.
„Šiuo metu visos diskusijos koncentruojasi į bendradarbiavimą, tad apie jokį eksportą ar inovacijas kol kas negali būti net kalbos. Visos pieno sektoriaus pusės nori valdyti vieni kitų sąskaita. Privalome surasti bendrą sutarimą tarp perdirbėjų ir gamintojų“, – sakė S.Savickis.
Anot jo, šiuo metu vyksta įvairūs dialogai, o artimiausias abiejų pusių susitikimas turėtų įvykti vasario 6 d.
Yra daug produktų, kuriais mūsų šalis pati neapsirūpina. Gal geriau remti būtent jų gamybą?
„Yra tik dvi išeitys – arba abiejų pusių bendradarbiavimas turi peraugti į kitą lygį, arba ministerija bus priversta nustoti skatinti šį sektorių. Juk galima koncentruotis ir į kitas žemės ūkio šakas. Į Lietuvą eksportuojama daug kiaulienos, kiaušinių, daržovių. Yra daug produktų, kuriais mūsų šalis pati neapsirūpina. Gal geriau remti būtent jų gamybą? Turbūt visi esame girdėję, kad nuo 2025 metų prekybos centruose nebebus pardavinėjami narvuose gyvenančių vištų kiaušiniai. Vadinasi, joms reikės didelių plotų, kurie gali atlikti nuo karvių ūkio. Gal verta į tai koncentruotis? Šiuo metu pienininkystės sektoriuje tikrai yra daug problemų ir perdirbėjai aiškiai supranta, kad jeigu jie iš savo pusės nedarys jokių žingsnių, jog gamintojai būtų patenkinti, tai viskas baigsis labai liūdnai“, – prognozavo ŽŪM viceministras.
Jis tvirtino, jog vienas iš ministerijos tikslų – „pririšti“ Lietuvos pieno supirkimo kainą prie Europos Sąjungos arba daugiausiai pasaulyje pieno eksportuojančių šalių pieno kainos. Tai nereiškia, kad tai įgyvendinus Lietuvoje išaugtų pieno supirkimo kainos. Jos ir toliau būtų nustatomos derybų metu. Tai tiesiog reiškia, kad Lietuvoje kainų svyravimai būtų vienodi kaip ir visoje ES.
„Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje Europoje kainos nekrito, o Lietuvoje – labai sumažėjo. Kai Europoje kainos krenta, iš karto krenta ir pas mus, tačiau, kai kitur jos kyla, pas mus kilimas prasideda tik po poros mėnesių. Mūsų perdirbėjai teisinasi, kad šalies ūkininkai sudaro trumpalaikes sutartis, kad viskas susiję su pieno produktų kainomis. Įvedus įstatymiškai patvirtintą kainų „pririšimą“, viską eitų daug lengviau prognozuoti“, – tvirtino S.Savickis.
Anot jo, šiam numatomam kainų „pririšimui“ perdirbėjai lyg ir neprieštarauja, o galutinai dėl jo turėtų būti sutarta būtent vasario 6 d. įvyksiančiame susitikime. Šiuo metu svarstomi du variantai: Lietuvos kainų svyravimus „pririšti“ prie ES kainų svyravimų, nežiūrint į mūsų šalyje gaminamų produktų krepšelį, arba sekti kaip tarptautiniuose aukcionuose svyruoja būtent mūsų šalyje gaminamų produktų kainos bei atsižvelgiant į tai nustatinėti Lietuvos pieno kainą.
Viceministras papasakojo ir apie tai, kad svarstoma, jog supirkėjai pieno gamintojams, nepriklausomai nuo pieno kokybės, mokėtų vienodą kainą. Tiesa, ūkininkams vis dėlto būtų atskaitomos nuoskaitos už bakterijas, somatines ląsteles piene bei kt., tad visos supirkėjų mokamos sumos jis negautų. Skirtumas būtų dedamas į specialų fondą, iš kurio sukauptų lėšų vėliau būtų mokamos premijos labai geros kokybės pieną pristatantiems žemdirbiams arba kompensuojami kitų ūkininkų patirti nuostoliai pieno ūkyje. Toks principas jau yra taikomas vienoje daugiausiai pieno vienam šalies gyventojui pagaminančioje ES šalyje Olandijoje.
S.Savickis svarstė, jog ateityje reikėtų reglamentuoti ir už pieną mokamus priedus – už pristatytą kiekį, už pieno kokybę, už pasirašytos sutarties trukmę ir kt. Tai galbūt apsaugotų nuo drastiškų kainų šuolių, nes, pavyzdžiui, ir dabar supirkimo kainos ūkininkams niekas nemažina, tik priedus.
Nelabai tikiu, kad ateityje pieno supirkimo kaina gali labai didėti.
„Asmeniškai nelabai tikiu, kad ateityje pieno supirkimo kaina gali labai didėti. Pasaulio šalys jau dabar žiūri, kaip sumažinti pieno kainą ir padidinti jo kiekį. Jau dabar įgyvendinama daugybė tam skirtų projektų. Daugiausiai žiūrima į sveikatingumą – tik laiminga karvė gali duoti daug pieno. Praėjusiais metais produktyviausia pasaulio karvė davė net 35 tonas pieno. Įprastai geros karvės pieno duoda 10-11 tonų per metus. Niekas nežino, ar tai jau genetinė riba. Jau šiandien JAV yra 180 karvių turintis ūkis, kuriame vidutiniškai šie galvijai per metus duoda po 22 tonas pieno. Lietuvoje iš maždaug 29 tūkst. pieno ūkių yra 124 ūkiai, kuriuose karvės vidutiniškai duoda po daugiau nei 15 tonų pieno“, – pasakojo S.Savickis.
