Įsimintina kelionė
Tąsyk kartu su A.Čekuoliu, be L. ir E.Mačiulių, į Keniją keliavo dar trys suvalkiečių žemdirbių poros: Vincas ir Janina Mačiuliai, Valdas ir Laima Melnykai bei Kazimieras ir Rita Venckai. Kad kelionė bus neeilinė ūkininkai tikėjosi, tačiau, kad jų nuotykiai nusės knygos puslapiuose – niekas negalėjo net pagalvoti.
Vienoje iš knygos dalių aprašomas suvalkiečių ir masajų pilvų mūšis. Jam „užvirus“, priešininkai vyrai iš vietos šoka į aukštį ir trenkiasi vienas į kitą pilvais. Dideli lietuvių pilvai vietiniams pasirodė tikra egzotika, o pats A.Čekuolis prisipažino, jog po keleto metų vėl nuvykęs į Keniją sužinojo, jog vietiniai puikiai prisimena legendinį „pilvų mūšį“.
„Smagus buvo mūšis“, – glostydamas savo pilvą kvatojo E.Mačiulis.
Jis tvirtino, kad būtent nuo jo ir prasidėjo „pilvų mūšio“ žaidimas.
„Pamenu, kaip stebėjome masajų genties jaunuolių varžytuves dėl merginos širdies. Jie rungėsi kas toliau numes ietį, kas aukščiau iššoks. Vienas liesas vaikinukas po šuolio besileisdamas žemyn netyčia atsitrenkė man į pilvą ir atšoko atgal gal du metrus. Visiems tai sukėlė daug juoko. Vėliau daugelis norėjo išbandyti mano pilvo tvirtumą, tačiau visų laukė toks pat likimas. Po kurio laiko kitos „kikuju“ genties atstovai irgi siūlėsi susidaužti pilvais. Nors jų vyrai šiek tiek ir yra stambesni už masajus, tačiau tai juos mažai gelbėjo“, – juokėsi E.Mačiulis.
Galiausiai tas darbuotojas nusileido ir atnešė dingusius lagaminus.
Jis tvirtino, kad ta kelionė buvo viena įsimintiniausių. Anot jo, keliauti su tiek daug žinančiu ir iškalbos nestokojančiu žmogumi, kaip A.Čekuolis, yra vienas malonumas. Vyriškis prisiminė ir istoriją, kaip A.Čekuolis padėjo atgauti jo dingusius lagaminus.
„Sužinojome, kad mano prieš kurį laiką dingę lagaminai atsirado, ir nuvykome į Kenijos oro uostą jų atsiimti. Kaip tik buvo savaitgalis. Priėjęs vietinis darbuotojas mums leido suprasti, kad be pirmadienio lagaminų neatgausime, nes radinių skyrius paprasčiausiai nedirba. Tuomet iniciatyvos ėmėsi Algimantas Čekuolis. Jis bandydamas susikalbėti su vietiniu darbuotoju įtikinėjo jį, kad yra senas ir neprigirdi, ką šis sako. Galiausiai tas darbuotojas nusileido ir atnešė dingusius lagaminus“, – prisiminė pašnekovas.
Grįžę jau į Lietuvą vilkaviškiečiai tarp savo daiktų rado užsilikusį skilandį ir įteikė jį A.Čekuoliui. Šis ėmė juokauti, kad suvalkiečiai nebūtų suvalkiečiais, jei apkeliavę pusę pasaulio nebūtų ko nors „sutaupę“.
Šiais metais L. ir E.Mačiulių laukia dar ne viena įspūdinga kelionė. Sausio pradžioje jie ketina skristi į Gambiją, o šiek tiek vėliau – į Peru.
Nepabijojo gąsdinimų
Palyginti su kitais šalies žemdirbiais, ūkininkauti Mačiuliai pradėjo ne taip ir seniai – 1999 m. Nepaisant to, dirbančius ūkyje juos, kaip patys sakė, visada šiek tiek lydėjo ir sėkmė.
„1999 metais verčiausi automobilių prekyba ir dar važinėjau į Vokietiją. Vis dėlto pajutau, kad daugiau nebenoriu trankytis po užsienį ir nusprendžiau kurti savo ūkį. Iš pradžių net pats tuo sunkiai įtikėjau“, – prisiminęs praeitį šypsojosi E.Mačiulis.
Darbas ūkyje jam nebuvo visiškai svetimas. Daug metų ūkininkavo vyriškio brolis Vincas, kuriam Evaldas padėdavo su savo turima technika.
„Nusprendžiau statyti kiaulių tvartą. Tuomet visi gąsdino, jog verstis kiaulininkyste neapsimoka, nes už kilogramą mokėdavo vos 2 litus. Aš kažkaip to nepabūgau. Nors atrodė, kad dirbdamas su automobiliais uždirbau nemažai, tačiau statant tvartą vis tiek įlindau į skolas. Laimei, vos man pradėjus ūkininkauti kiaulienos kaina pakilo iki 5 litų už kilogramą ir skolas pavyko greitai grąžinti“, – džiaugėsi ūkininkas.
Pasisekė laiku pabaigti
E.Mačiulis daugiausiai vienu metu laikė per 200 kiaulių. Nors iki tol neturėjo didelės ūkininkavimo patirties, tačiau jam itin vertingais patarimais padėjo Žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai.
„Mano tvartai buvo švarūs. Aš juos plaudavau, dezinfekuodavau. Turiu prisipažinti, jog per visus metus nė karto nevakcinavau kiaulių. Mano brolis veterinaras ne kartą sakė, kad labai dėl to rizikuoju, tvirtino, jog tvarte gali išplisti raudonligė. Laimei, viso to pavyko išvengti“, – teigė pašnekovas.
Daugėjant kiaulių, natūraliai didėjo ir dirbamų žemių plotai. Galiausiai suderinti viską tapo labai sunku, dėl to nukentėdavo prieauglis. Be to, kiaulių vertė ėmė mažėti, o grūdų – kilti.
Maždaug po 5–6 metų Mačiuliai kiaulių atsisakė ir visiškai susikoncentravo į žemdirbystę. Šiandien jie dirba maždaug 700 ha plote: augina kviečius, rapsus bei pupas.
„Manau, kad paskutines kiaules pardavėme labai laiku. Vėliau situacija jų rinkoje tik prastėjo. Ne vienus metus turėjome ir keturias karves, bet jas iš tikrųjų laikėme tik dėl mano mamos. Kol ji pajėgė, tol melžė šiuos galvijus, vėliau jų irgi atsisakėme. Iš tiesų, mama tik prieš porą metų nustojo dėl to priekaištauti“, – juokėsi E.Mačiulis.
Pupas augina dėl žento
Per visus ūkininkavimo metus Mačiuliai ne kartą pasinaudojo Europos Sąjungos parama. Ji labai padėjo modernizuojant ūkį. Tiesa, ūkio plėtros darbai kol kas nėra baigti. Šeima nori pasistatyti dar vieną grūdų sandėliavimo bokštą.
Mačiulių ūkyje šiuo metu dirba 4 darbininkai. Itin daug padeda ir netoliese gyvenanti dukra Aušra su vyru Andriumi Pupeliu. E.Mačiulis juokavo, kad, priešingai nei dauguma kitų ūkininkų, jis vietoje žirnių augina pupas būtent žento garbei.
Prieš maždaug pusantrų metų dukra su žentu Mačiuliams padovanojo bene didžiausią dovaną – anūkę Elzę. Kalbėdamas apie ją, E.Mačiulis tarsi pasikeičia, jo akys ima spindėti, o geriausiomis jis vadina tas akimirkas, kai anūkę vaikai palieka prižiūrėti būtent seneliams. Tuomet net patys didžiausi darbai pasislenka į antrą planą, o visas dėmesys sutelkiamas mažiausiai namų gyventojai.
Didžiulis Mačiulių namų valdos plotas tarsi paskirstytas į dvi dalis. Čia kartu puikiai dera žemės ūkio padargai, garažai ir grūdų sandėliavimo vietos bei nepriekaištingai tvarkoma aplinka. Į pastarąją erdvę E.Mačiulis beveik nesikiša. Ji – žmonos Linos rūpestis.
„Vyras tik žolę su traktoriuku nupjauna. Iš tikrųjų daug laiko praleidžiu prie aplinkos tvarkymo darbų, ypač pavasarį. Kai prabunda gamta, tuomet ir noro dirbti lauke nestinga. Aptvarkau vieną kampą, žiūrėk, jau kitas apžėlęs. Taip ir sukuosi“, – šypsojosi L.Mačiulienė.
Be aplinkos tvarkymo, ji rūpinasi ir sodo priežiūra. Čia auga braškės, serbentai, agrastai bei šilauogės. Moteris tvirtino, kad visos uogos jos namuose – ekologiškos, jų priežiūrai nenaudojami jokie chemikalai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Briuselis žada sąžiningesnes išmokas žemdirbiams
