Tęsia protėvių tradicijas
Šiais metais kartu su Lietuva šimtmetį mini ir Vilkaviškio rajone, Matlaukio kaime, gyvenančių Mickevičių ūkis. Jį dar 1918 metais pradėjo kurti Roberto proseneliai. Pats vyras kartu su tėvu Juliumi ūkininkauti pradėjo vos šaliai atkūrus nepriklausomybę – 1991 m. Tuomet šeima pagal valstiečių ūkio įstatymą atsiėmė 18 hektarų prosenelių žemės.
„Sugrįžome ant savo žemės ir tęsiame istoriją, kuri tarybiniais laikais buvo sustabdyta. Nors tuomet ir buvome atplėšti nuo ūkio, bet jautėmės jį turintys“, – sakė R.Mickevičius.
Jau nuo pat pradžių Robertas su tėvu prioritetu laikė ne naujos ir modernios technikos įsigijimą, o savo valdų plėtrą. Metai iš metų didindami dirbamus plotus vyrai šiandien valdo 100 kartų daugiau žemės nei 1991 m. – maždaug 1800 hektarų. Tiesa, pagal dabartinius įstatymus, jie plėstis daugiau nebeturi galimybių. Dabar šeima gali turėti ne daugiau nei 500 ha nuosavos žemės, o tokią tvarką R.Mickevičius vadina nesąžininga. Anot jo, prekiaujantiems automobiliais ar anglimis juk nedraudžiama pardavus tam tikrą kiekį savo produkcijos toliau vystyti prekybą. Matlaukio gyventojo teigimu, ūkininkavimas – taip pat verslas, tad jo nereikėtų riboti.
Šiandien Mickevičių ūkyje netrūksta modernios technikos, pačių naujausių žemės ūkio padargų. Tiesa, nepamirštama ir ūkio istorija. Net Roberto darbo kabinete ant sienos kabo didžiulė prosenelių nuotrauka. Apskritai, iš šalies atrodo, kad šeima, tradicijos, istorija ir lietuvybė R.Mickevičiui – šventi dalykai.
„Tai mūsų tautos pamatas. Be jo, mes būtume niekas. Juk ir namas tvirtai stovėti gali tik ant gerų pamatų. Taip ir šeima ar valstybė – būtina gerbti savo šaknis“, – teigė Vilkaviškio rajono ūkininkas.
Nupirko vėliavas
R.Mickevičius daugiausia verčiasi kviečių, kukurūzų ir žirnių auginimu. Tiesa, vyras neabejoja, kad artimoje ateityje teks keisti auginamas kultūras. Anot jo, kas tiko prieš dešimt metų, nebūtinai tiks rytoj. Šiltėjant klimatui, kaip vieną iš alternatyvų vyras mato saulėgrąžų auginimą. Vyro teigimu, tokiais metais kaip šie saulėgrąžos būtų puikiai užderėjusios.
Matlaukiečio ūkyje šiuo metu dirba 30 žmonių. Dauguma jų – senbuviai. Ūkininkas gerbia savo darbininkus, moka jiems nemažą atlyginimą.
„Visi esame žmonės, visi apsipirkinėjame tose pačiose parduotuvėse, mūsų vaikai lanko tas pačias mokyklas. Žinau, kas kiek dabar kainuoja, tad ir dirbančiųjų algos turi būti sąžiningos“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Būdamas Matlaukio kaimo seniūnaičiu jis stengiasi burti žmones bendriems renginiams, akcijoms ar susiėjimams, inicijuoja tam tikrus projektus, remia jų įgyvendinimą. Jo senelis taip pat buvo kaimo seniūnaitis, tad ir čia Robertas savotiškai tęsia giminės tradicijas. Matlaukietis skatina visus kaimo gyventojus kurti gerbūvį. Ir visai nebūtina finansiškai remti tam tikrus sumanymus, svarbu turėti rankas ir kojas ir savo darbu prisidėti prie jų įgyvendinimo. Kiek galėdamas R. Mickevičius savo aplinkoje stengiasi puoselėti ir lietuvybę. Prieš kurį laiką jis pastebėjo, kad kaimo gyventojai per valstybines šventes prie savo namų nekelia trispalvių, tad suorganizavo vėliavų įsigijimą ir dabar kone visi matlaukiečiai taip kaip pridera mini valstybines progas.
„Iš pradžių galvojau, kad žmonės vėliavų nekelia specialiai, tačiau vėliau išsiaiškinau, kad jie jų paprasčiausiai neturi. Aišku, ir dabar vienas kitas piktybiškai nekelia trispalvių, bet tokių žmonių visada buvo ir bus. Už tai juos reikėtų bausti. Man buvo labai gražu, kai neseniai per popiežiaus vizitą ar partizano Adolfo Ramanausko – Vanago laidotuves tauta susivienijo. Nežinia, kiek šiais laikais iš mūsų eitų į miškus ar su ginklu gintų tėvynę. Aš tikrai kovočiau už laisvę. Man šias vertybes įskiepijo tėvai“, – prisipažino Vilkaviškio rajono ūkininkas.
Jis taip pat teigė, kad šiuo metu visuomenė klaidingai įsivaizduoja kaimo gyvenimą. Anot jo, Lietuvos kaimai visai neprasigėrę, kaip neretai bandoma vaizduoti. Vyro teigimu, visur yra vadinamų „pijokėlių“, bet jų dalis – nedidelė. Be to, miestuose gyvenantys alkoholio vartotojai dažnai neturi stogo virš galvos, glaudžiasi laiptinėse, o kaimų gyventojai visi turi savo namus.
Ūkyje – du muziejai
Su istorija susijęs ir vienas iš Matlaukio kaimo gyventojo pomėgių. Jis savo ūkyje turi įkūręs turtingą eksponatų etnografijos muziejų, kolekcionuoja tarybinius laikus menančius žigulius, moskvičius, volgas, sunkvežimius, motorinius dviračius, motociklus. Etnografijos muziejaus eksponatų suskaičiuoti turbūt niekas negalėtų, o štai technikos muziejuje yra apie pusšimtį senų automobilių ir motociklų.
„Jie visi važiuojantys, atrestauruoti. Iš tikrųjų jų priežiūrai reikėtų įsteigti papildomą etatą, nes tai – daug laiko kainuojanti veikla“, – kalbėjo žemdirbys.
Jis prisipažino, kad meilę istorinę vertę turintiems daiktams jaučia nuo mažens. Dar būdamas vaikas R.Mickevičius kolekcionavo pašto ženklus, vėliau juos iškeitė į senovinius pinigus.
Vienas etnografijos muziejaus eksponatas yra išskirtinis. Tai šioje vietoje kadaise prie prosenelių sodybos augusios liepos kaladė. Galbūt kitiems ji neturi jokios reikšmės, tačiau tik ne Robertui. Vyras teigė, kad šią liepą išsaugojo todėl, kad paprasčiausiai buvo gaila istoriją paversti malkomis.
„Visoje Europoje senieji ūkiai puoselėja tradicijas, saugo savo palikimą. Kuo mes kitokie?“, –mintimis dalijosi Vilkaviškio rajono žemdirbys.
Lietuviška dvasia ir gabalėlis Šveicarijos
R. Mickevičius ne visose savo valdomose žemėse yra pasėjęs kviečius, žirnius ar kukurūzus. Keliolika kilometrų nuo jo namų esančiame Galkiemio kaime, maždaug 12 hektarų plote vyras prieš dešimtmetį pradėjo kurti neretai aplinkinių „mažąja Šveicarija“ pavadinamą teritoriją. Ir iš tikrųjų, patekęs į ją nejučiomis gali susimąstyti, ar tikrai esi Lietuvoje. Aplink stūksantys kalnai, vandens telkiniai, pušynai, eglynai, įrengti takai ir poilsio zonos abejones tik dar labiau sustiprina. Tiesa, įsižiūrėjus atidžiau, šioje ramybe dvelkiančioje erdvėje galima surasti ir nemažai lietuviškų elementų. Tai – stovinti trijų aukštų pilis, prie kurios durų išmūrytas skaičius „1384“. Būtent tais metais Vytautas po slaptų derybų su Jogaila sugriovė Naująjį Marienburgą ir sugrįžo į Lietuvą. Taip pat – Žalčio tiltas, didžiulis girnų akmuo bei tik šiemet pastatyta medinė angelo skulptūra.
Į šią teritoriją Robertas pirmą kartą įžengė 2008 metais. Tuomet čia buvo apleistas žvyro karjeras, stūksojo krūvos šiukšlių, o įvažiavus sunkioji technika nuolat klimpdavo balose.
„Tada čia net vilkai veisėsi“, – juokėsi pašnekovas.
Vis dėlto jis jau tuomet įžvelgė, kad visa tai galima sutvarkyti ir paversti širdžiai mielu kampeliu. R. Mickevičius pats turėjo viziją, ką čia gražaus galima sukurti. Jam nereikėjo samdyti jokių architektų ar kraštovaizdžio dizainerių. Kasmet vyras teritoriją papildo vis atnaujina. Vien šiemet čia pasodinta apie 2 tūkstančius pušų.
Nuo seno domėjęsis Lietuvos piliakalniais vyras nusprendė vieną tokį kalną susipilti ir savo valdomoje teritorijoje. Supylus daugiau nei 30 metrų aukščio piliakalnį Roberto sūnūs Justas ir Povilas iš karto tėčiui pasakė, kad čia bus jų kalnas. Taip jis gavo „Brolių“ pavadinimą. R. Mickevičius ant šio kalno kartais mėgsta sutikti rytus ar vakarais palydėti saulę. Juolab, kad nuo pačios viršūnės atsiveria fantastiški vaizdai – matosi už keliasdešimt kilometrų esantys Kudirkos Naumiesčio bažnyčios bokštai, Kaupiškių, Girėnų kaimai, buvusios Prūsijos teritorija... Šiais metais „Brolių“ kalną ištiko Vilniuje esančio Gedimino kalno likimas – ėmė slinkti šlaitai. Vis dėlto matlaukietis su savo darbininkais problemą išsprendė atveždami daugybę priekabų žvyro.
Šiandien šioje ramybės oazėje iš viso stūkso jau keturi piliakalniai. Tik pernai „išdygęs“ kalnas gavo Jonų pavadinimą. Patekti ant jo galima įveikus 75 pakopas, o jis skirtas – švęsti Joninėms. Jo viršuje – gana plati aikštelė, ten galima kurti laužus. Kiti du piliakalniai kol kas dar neturi vardų.
Visa ši nuostabi teritorija apjuosta tvora, čia įvesta elektra, internetas. Tiesa, dar nebuvo nė vieno, kurio Robertas čia neįleistų, nepapasakotų Galkiemio kaimo istorijos. Tereikia su juo tik susisiekti.
„Nežadu čia daryti jokių kaimo turizmo sodybų ar verstis kokia nors pelninga veikla. Tegul tai lieka ta vieta, kurioje būti tiesiog gera“, – kalbėjo pašnekovas.
Jis planuoja dar labiau išgražinti šią teritoriją. Vyras ketina įrengti apšvietimą, kad naktį nušvistų ne tik takai, bet ir kalnai. Ant vienos iš kūdrų kranto stūksančioje pilyje ūkininkas norėtų įrengti Galkiemio kaimo istoriją menančią ekspoziciją. O joje papasakoti būtų tikrai ką: dabar vos vieną gyventoją – R. Mickevičių – turintis kaimas kadaise klestėjo, čia veikė net smuklė.
Ateities planai
Vilkaviškio rajono ūkininko planuose – ir daugiau gražių sumanymų. Jis nuo seniai žavisi bitininkystės amatu, kadaise pats svajojo tapti bitininku. Keletas avilių ir dabar stovi „Brolių“ kalno papėdėje, tačiau jų vyras norėtų pastatyti ir daugiau. Tiesa, kiek kitoje vietoje. Jis jau turi numatęs didžiulį plotą, kuriame norėtų įkurti sodybą bei apgyvendinti žmogų, mokėti jam atlyginimą. Šis turėtų bitininkauti, laikyti bandą avių, arklių bei kai kurių kitų gyvūnų, o į sodybą būtų kviečiami atvykti žmonės iš visos šalies.
„Norėtųsi parodyti senąsias mūsų tautos tradicijas. Čia atkeliavę žmonės galėtų ne tik pamatyti kaip kadaise ūkininkavo mūsų protėviai, bet ir paragauti natūralaus medaus, sūrio ar lašinių. Bevaikščiodami po teritoriją lankytojai taip pat turėtų galimybę kur nors papietauti ar tiesiog atsigerti kavos“, – planais dalijosi pašnekovas.
