Sukaupė tautos išmintį
Liepų kaimu Gižus pavertė šio kaimo bendruomenė. Ji sukaupė visą tautos išmintį ir žinias apie liepų naudą ir pritaikymą. Ne tik sukaupė, bet ir dalijasi su visais, kuriems įdomu. Šios bendruomenės moterys pasirengusios įrodyti, kad liepa – galingas augalas, gydantis nuo visų ligų.
Liepos galią simbolizuoja ir visos Gižų seniūnijos herbas. Jame pavaizduota liepa, turinti ranką ir ja iš ąsočio pilantį vandenį. Šis vanduo – ne tik stebuklinga gyvybės jėga, bet ir netoli Gižų esanti vandens saugykla, aprūpinanti visą Marijampolę.
Gižų kaimo bendruomenės moterų tvirtinimu, herbe pavaizduota liepa – ne kas kita, kaip beveik 200 metų amžiaus senutė drevėta liepa Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro pašonėje. Kalnelį šiam medžiui, anot legendos, savo rankomis supylė kaimo žmonės. Liepaitė buvo pasodinta jaunai tragiškai žuvusiai dvarininkaitei. Mergina mirtinai susižalojo nukritusi nuo žirgo.
Šios liepos atvaizdą galėtum pamatyti daugelio kaimo žmonių nuotraukų albumuose. Prie šio medžio fotografuojamasi įvairiausiomis progomis. Liepos kalnelis yra ir daugelio susitikimų vieta.
Vaistas nuo visų ligų
Dėmesys lietuviškam mitologiniam medžiui – liepai – Gižų kaimo bendruomenę išskiria iš kitų šalies kaimo bendruomenių. Iš pradžių buvo įgyvendintas projektas, kurio tęstinis rezultatas – bendruomenės vykdoma edukacinė programa „Gižai – liepų kaimas“. Šio projekto ašis – toji pati legendinė liepa. Kad pratęstų savo simbolinio medžio gyvenimą, bendruomenė netgi kvietėsi specialistus – arboristus. Jie profesionaliai išgenėjo šakas, išvalė dreves. Medžio gelbėtojai tvirtino, kad medis dar ilgai gyvuos. Vadinasi, kaimo herbas, kuriame pavaizduota būtent ši liepa, turės prasmę.
„Liepa lietuvių tautosakoje yra moters atitikmuo. Ji ir žydėti pradeda sulaukusi maždaug 18 metų. Medis yra garsus ir savo vaistinėmis savybėmis. Galima sakyti, kad ji – vaistas nuo visų ligų, bet ypač – nuo peršalimo, ir ji nepakenks nei mažam, nei senam. O dar jei pagardiname medumi – tai dvigubas vaistas“, – pasakoja Gižų kaimo bendruomenės aktyvistė ir kaimo bibliotekos darbuotoja Nijolė Vaitūnaitienė. Bendruomenėje ji – pasakotoja ir specialių liepos lapų sausainių, meduolių kepėja.
N. Vaitūnaitienės tvirtinimu, vaistingi yra ne tik liepos žiedai, bet ir lapai. Senovėje sutrintus liepos lapus berdavo ant žaizdų, gydydavo nudegimus, sudrėkintų lapų kompresus naudodavo nuo galvos skausmo. Labai plačiai buvo naudojama ir liepos mediena, kuri yra ir tvirta, ir sykiu minkšta – ypač tinka pradedantiems drožėjams. Naudojama ne tik namų apyvokos daiktams, bet ir baldams, ir pirties gultams – jie neaižėja, todėl nekelia pavojaus, kad žmonės susižeis. Bitininkai šį medį irgi mėgsta – iš vienos suaugusios liepos bitės prineša iki 20 kilogramų medaus.
Smalsuoliams – „amerikono namas“
Moterys renka liepžiedžius, vaišina liepžiedžių arbata, kepa liepos lapo formos sausainius ir meduolius. Jais ne tik vaišina, bet ir pardavinėja per atlaidus. Riša liepų vantas ir kitus pamoko, kaip jas džiovinti. Liepos vantos vadinamos moteriškomis, į jas surišami ir nužydėjusių liepos žiedų rutuliuko formos sėklų dėžutės.
Edukacinės programos rengiamos čia atvykstančioms vaikų ir suaugusiųjų grupėms. Svečiai susipažįsta su Gižų centru, kaimo istorija ir daug sužino apie liepas: nuo mitologijos iki technologijų ir vaistų. Bendruomenės narė verslininkė Onutė Maksvytienė tampa ekskursijų gide, bendruomenės narė Rūta Raškauskienė ekskursantus priima persirengusi šikšnosparniu – šis personažas ypač pralinksmina vaikus.
Į bendruomenės projektus įsitraukia vietiniai tautodailininkai. Suvenyrų ir dovanėlių bendruomenei netrūksta. Bendruomenė svečiams yra pasigaminusi magnetukų ir knygučių su liepų simbolika.
Į Gižus užsuka dviračių žygių dalyviai, kai kurie apeina kaimą šiaurietišku ėjimu – su lazdomis. Be dvaro istorijos ir legendų, įprastai visus sudomina ir vadinamasis „amerikono namas“. Tarpukariu čia veikė užeiga „Žaliukė“, buvo įsikūrusios įvairios organizacijos.
Kaimas nesensta
Gižų kaimo bendruomenėje – daugiau kaip šešios dešimtys tikrųjų narių. Prie jų į bendruomenės veiklą įprastai įsitraukia ir šeimos nariai. Visame kaime – apie 700 gyventojų, o kelis kaimus apimančioje seniūnijoje – apie 1300 gyventojų. Tai pati mažiausia seniūnija rajone tiek pagal plotą, tiek gyventojų skaičiumi.
Šis kaimas dar ypatingas tuo, kad, skirtingai nei daugelis kitų, nesensta. Du ar trys statomi arba renovuojami namai kaime – nuolatinė būsena. 2017-ųjų pavasarį bendruomenės iniciatyva Gižuose buvo pradėtas Jaunystės parkas. Kaimo bažnyčioje vaikus krikštijantiems tėvams siūloma pasodinti medelį: dukteriai – liepaitę, sūnui – ąžuoliuką. Medeliai pažymimi angeliukais su vaikų vardais ir pavardėmis. Šiuos angeliukus tėvai gauna bažnyčioje.
Ši idėja pasirodė tokia populiari, kad ja užsikrėtė net miestiečiai, kuriems Gižai nėra nei tėviškė, nei gyvenamoji vieta. Parkui skirtas sklypas užsipildė bematant. Čia prigijo ne mažiau kaip 15 medelių. Teko dairytis kito sklypo medeliams sodinti.
Kaimo darželis vilioja ir miestiečius
Ūkininkas Andrius Dirmeikis ir šio kaimo seniūnaitis Gižuose – nuo penkerių metų. Tai ir jo, ir jo mamos tėviškė. Po mokslų grįžo į kaimą, nejučia įsitraukė į bendruomenės veiklą.
„Vis atsiranda jaunų šeimų. Kaimas nemažėja. Grįžta ir tie, kurie dirbo užsieniuose. Kelios šeimos, užsidirbę iš statybų verslo, grįžę pasistatė namus ir dabar stato visoje Lietuvoje – darbo turi sočiai. Ne visi dirba kaime, yra važinėjančių dirbti į Marijampolę ar į Kauną, bet mums svarbu, kad čia gyvena – tai jau gerai. Pernai buvome vienintelė seniūnija, kurioje gyventojų padaugėjo. Kas sugeba dirbti, nereikia nė to užsienio“, – sako ūkininkas A. Dirmeikis.
Bendruomenė, ypač ūkininkai, padeda seniūnijai tvarkyti kelius, viešąsias erdves – darbu, technika, medžiagomis, lėšomis. Į bendrus projektus įsitraukia ne tik seniūnija, bet ir Gižų Kazimiero Baršausko mokykla-daugiafunkcis centras. Be mokyklos, jame – medicinos punktas, vaikų darželis.
Gižų kaimo darželis garsėja ne tik seniūnijoje, bet ir už jos ribų. Čia veikia trys vaikų grupės, iš viso – beveik 50 vaikų. Į šį darželį žmonės atveža vaikus net iš Vilkaviškio ir Marijampolės. Kaimo žmonėms šis darželis – didžiulis patogumas. „Minutė laiko – ir vaikas jau darželyje. Gerai, kad ir auklėtojos pažįstamos. Tai didelis privalumas – atiduoti vaiką į rankas žmogaus, kurį pažįsti pats ir jis tave taip pat pažįsta. Gali būti ramus dėl vaiko, kad jis patikimose rankose. To negalėtum pasakyti apie miesto auklėtojas“, – aiškina A. Dirmeikis. Žmonės, anot jo, įvertina ir darželio kainą – ji beveik dvigubai mažesnė nei miesto darželių.
Turi viską, ko reikia
Prie Gižų sėkmės prisideda ir gera kaimo geografinė padėtis. Iki Marijampolės – vos 9 kilometrai, o ir kiti miestai „ranka pasiekiami“. Tačiau kasdienio gyvenimo poreikiams šis kaimas, pasak A. Dirmeikio, turi viską, ko reikia. Yra parduotuvė, čia gali ir mokesčius susimokėti.
Pagal įvairius bendruomenės projektus atnaujintas sporto aikštynas, įsigyta virtuvės įranga, skalbimo mašinos, nupirkta sporto treniruoklių. Jie sumontuoti kultūros namų sporto salėje ir prieinami viso kaimo žmonėms.
Gižų bendruomenės futbolo komanda garsėja visame rajone – ji yra viena stipriausių. Pernai per kaimo šventę ji netgi inicijavo draugiškas rajono komandų varžybas. Dalyvavo daugiau nei 10 komandų.
Liepos mėnesį bendruomenė pakviečia kaimo žmones į tradicinę šventę. Dar du kartus buriamasi per atlaidus – per šv. Antaną ir Angelų sargų dieną. Bendruomenė pasistengia kaimo žmonėms surengti nemokamą koncertą, pakviečia į suneštines vaišes. Pabendrauja, apie savo darbus pasipasakoja.
Prieš ketverius metus Gižų kaimo 400 metų jubiliejaus proga buvo išleista nusipelniusiems kaimo žmonėms paminėti knyga. Vienas tokių žmonių – iš Gižų kilęs kontraversiškos biografijos vaikų rašytojas Kostas Kubilinskas.
Prisidedi – džiaugiesi pats
Bendruomenės indėlį rastume įvairiose kaimo gyvenimo srityse. Į bendruomenės veiklą įsitraukia skirtingų profesijų žmonės – vietos inteligentai, kraštotyrininkai, ūkininkai. Jaunas ūkininkas A. Dirmeikis tikruoju bendruomenės nariu tapo prieš trejus metus. Tuo metu buvo tvarkomi bendruomenės namai – ilgus metus smarkiai apleistas pastatas. Susitvarkius yra kur kaimo žmonėms susiburti, kai reikia – ir mirusįjį kultūringai palydėti. Norintiems pasinaudoti bendruomenės sale kaimo žmonėms tereikia sumokėti už išnaudotą elektrą ir vandenį.
Anot A. Dirmeikio, bendruomenė ir jis pats gerai sutaria su seniūnu Romu Kučiausku. Jis – pilnas idėjų, bendruomenei kartais užtenka tik ateiti jam į pagalbą. Jo iniciatyva vietinis skulptorius Raimundas Blažaitis Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečiui skirtą paminklą, kitąmet ketinama įrengti skverą.
„Norisi prisidėti prie bendros gerovės ten, kur gyveni. Nesidairai, kad vien kiti ką nors padarytų. Paskui ir pačiam smagu matyti savo padarytą darbą“, – sako A. Dirmeikis.
