„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

1000 kilometrų ir 10 kalėdinių Lietuvos eglučių

Kada atsiranda jausmas, kad Kalėdos jau čia pat? Kiekvienam turbūt skirtingai, bet sniegas, žybsintys langai ir papuoštos eglutės yra matyt stipriausi šių švenčių pranašai. Praėjusiais metais neturėjom daug pasirinkimo kur keliauti ir ką aplankyti, tad apsiribojus Lietuva aplankėme dešimties didžiausių Lietuvos miestų egles.
„Land Rover Defender“ 1000 kilometrų ir 10 kalėdinių eglučių
„Land Rover Defender“ 1000 kilometrų ir 10 kalėdinių eglučių / Justo Lengvino nuotr.

Įdomu tai, kad pirmoji praėjusių metų kelionės diena buvo „legali“, o antrąją buvo pirma savivaldybių uždarymo diena – gerai, kad galutinis maršruto tikslas buvo namai, tad kažkaip pavyko parvažiuoti be nesklandumų. Tūkstantis kilometrų ir daugiau nei dešimt aplankytų eglių davė gerą startą šventiniam laikotarpiui, o antrąją dieną dar ir dosniai prisnigo.

Šiemet sienos jau atviros, bet svarstant ar lankyti kokią artimą užsienio šalį, ar vėl susukti tūkstantį kilometrų Lietuvos keliais, svarstyklės pakrypo Lietuvos pusėn. Gal tai tampa tradicija, nežinau. Važiuojam eglučių lankyti, bet visgi vienas svarbiausių kelionės akcentų, žinoma, teisingai pasirinktas automobilis. Kaip tyčia prieš eglučių savaitgalį vis dažniau pasirodydavo pranešimų apie sudėtingas eismo sąlygas, snygį, šlapdribą, o internetuose buvo pilna nuo kelio minkštai į pusnis nulėkusių automobilių vaizdų.

Keturi varantys ratai būtų privalumas, o aukšta prošvaisa irgi nepamaišys „dėl viso pikto“. Kolega Žilvinas Pekarskas jau pakrovė savo „Land Rover Defender 110“ į laivą ir juo šturmuos Saudo Arabijos smėlynus Dakaro ralyje. Jei tinka Dakarui, tinka ir Lietuvos žiemai – mano pasirinkimu šiai kelionei tapo „Defender 90“. Tai toks mielas mažas didelis visureigis. Keistos formos, atrodytų, net neproporcingas, pažiūrėjus vienaip – mažas, priėjus arčiau ar įsėdus į vidų supranti, kad šiaip jau labai didelis. Ir įsėdus į vidų iškart kilo viena mintis: „kaip aš pasiilgau šito džipo“.

Nors aš šio džipo ir pasiilgau, dar prieš pradedant kelionę šiek tiek abejojau dėl savo pasirinkimo, nes atrodė, jog tai tikrai labai nepatogus variantas ilgam keliui. Nesinorėjo ir veltui leisti pinigus degalams, nes dėl apetito šis, atrodytų dėžės formos automobilis, turėtų nesikuklinti. O kelionė juk ne kokia sportinė ir visas kelias tai vingiavimas užmiesčio keliais įsijungus greičio palaikymo sistemą. Bet ir vėl – tinka Dakarui, tiks ir Lietuvai. Važiuojam.

Kelionės maršrutas labai aiškus, reikia tik pasirinkti kuria kryptimi važiuoti – prieš ar pagal laikrodžio rodykles. Praėjusiais metais kelionė prasidėjo nuo Utenos, tad šiemet kryptis priešpriešinė: Alytus, Kaunas, Marijampolė, Tauragė, Klaipėda, Telšiai, Šiauliai, Panevėžys, Utena, Vilnius. Tarpuose aplankėm ir Šilutę, Gargždus, Plungę, Kuršėnus ir krūva kitų, mažesnių, miestelių bei kaimelių Lietuva labai logistiškai tvarkinga, mat didžiausi miestai vienas nuo kito nutolę maždaug po šimtą kilometrų. Didesni tarpai tik tarp Marijampolės, Tauragės ir Klaipėdos, bet šioje atkarpoje yra žiemomis labai gražių kelių, kuriuose atsidūręs kartais net nesuprasčiau, kad esu Lietuvoje.

Nors dieną prieš leidžiantis į kelią per visas naujienų tarnybas skatino susilaikyti nuo nereikalingų kelionių, geras visureigis (žinot tą anekdotą apie gerą džipą ir ėjimą traktoriaus ieškot) ir neskubėjimas turėtų leisti pravažiuoti bet kokius kelius. Pirmąją pirmosios dienos dalį keliai buvo tiesiog puikūs – sausa, saulėta ir ramu, bet greičiau 90 važiuoti vis tiek nebuvo galima. Pirmiausia dėl to, kad specialiai rinkausi maršrutą su kiek įmanoma mažiau greitkelių, o antra tai todėl, kad net jeigu ir kiltų noras viršyti greitį, greičiausiai važiuoji vidutinio greičio matavimo zonoje. Tokių Lietuvoje dabar pilna ir dar daugės. Gerai tai ar blogai nesiimu spręsti, bet turbūt, kad labiau gerai.

Kuo toliau link Lietuvos Vakarų, tuo daugiau sniego ir prastesnių eismo sąlygų. Keliai įprastai gerai nuvalyti, bet pasitaikė ir provėžuotų atkarpų, kuriomis važiuojant protinga keturių varančiųjų ratų sistema tikrai suteikė šiek tiek ramybės, nors puikiai žinau, kad jokios sistemos negelbės, jei vairuotojas pats nesiims atsargumo. Čia kilo mintis, kurią jau rašiau ir žurnalo prakalboje, ir kartoju visiems, jeigu tik paliečiam šią temą: visi turėtume karts nuo karto atsinaujinti savo vairavimo žinias bei pasipraktikuoti automobilio valdymo įgudžius ekstremaliose situacijose. Tam daugelyje miestų yra įkurtos slidžių dangų aikštelės, kur galima atvažiuoti su savo automobiliu ir ne tik išbandyti, kaip jis elgiasi praradus sukibimą su keliu, bet ir gauti instruktorių patarimų. Čia ne reklama, bet nuoširdi rekomendacija. Per Metų Automobilio rinkimus buvom ten, bandėm, patiko – jeigu įgudis sukti vairą ton pusėn, kurion reikia, yra, tai įdomu bent jau pažinti kaip skirtingi automobiliai elgiasi toje pačioje situacijoje. O elgiasi jie labai skirtingai.

Su kiekviena aplankyta eglute Kalėdos, atrodo, vis labiau atėjo į širdį. Nuoširdžiai prisipažįstu, kad iki išvažiuojant nejaučiau, kad šventės artėja. Kasdieniai darbai, didelis tempas ir rutina atrodo neleidžia pajausti, kad ateina bene laukiamiausias laikas, o štai eglė po eglės, miestas po miesto, atėjo kažkoks suvokimas. Jau pirmąją dieną pajaučiau ir kitą šios kelionės tikslą, turbūt patį pagrindinį. Tas tiksals ir yra pati kelionė. Be skubėjimo, be vėlavimo, be jokio įsipareigojimo. Važiuodamas tolimesnius atstumus visada stengiuosi klausytis kokių nors pokalbių, podkastų ar dar ko, kas praturtintų, duotų naujų žinių ar būtų tiesiog įdomu, bet per šiuos tūkstantį kilometrų buvo arba pokalbiai su Donata, arba tyla, arba grojo muzika. Tam, kad tempas šiek tiek sumažėtų. Tam, kad išmokčiau atsipalaiduoti ir pailsėti. Tam, galų gale, kad prieš šventes būtų laiko pergalvoti praėjusius metus.

Antroji diena, kaip ir praėjusių metų kelionėje, nepagailėjo sniego. Prabudus ryte Klaipėda buvo tiesiog užklota sniegu, o ankstų ryta dar ir pagrindinės gatvės nenuvalytos. Magiška, žiemiška ir labai Kalėdiška. Maršrutas pro Šiaurinę Lietuvą man gerokai labiau pažįstamas, o keliai čia, atrodo, tiesesni ir lygesni. Su kiekvienu šimtu kilometrų sniego kiekis mažėjo, bet Kalėdos, rodos, buvo vis arčiau. Kuri eglutė gražiausia? Nežinau. Gal tos, kur labiau panašios į egles, o ne modernaus meno instaliacijas. Bet gražiausia, visgi, tai, kad visa šalis, kiekvienas miestas ir net mažiausias kaimas puošiasi. Gražiausia yra tai, kad bent kartą per metus visi laukia vieno, gal šiek tiek mažiau pykstasi ir gal net myli stipriau.

O automobilis? Automobilis didelis ir atrodo kartais nerangus, dėl trumpos bazės važiuoklė nėra pati komfortiškiausia, o tai, kad nėra automatinio atstumo palaikymo mane erzino pirmais kilometrais. Paskui erzino mažiau, o dar vėliau defenderis tapo mano draugu. Jis išskirtinis ir traukiantis akį. Jo degalų sąnaudos yra daug geresnės nei tikėjausi, o jo pravažumas leido nusukti nuo kelio ten, kur gražiausia žiema ir giliausios pusnys. Tai nėra idealiausias pasirinkimas tokiai kelionei, bet, dievaži, jei galėčiau rinktis iš naujo, nesirinkčiau nieko kito. Sako žmogų kelionėje pažinsi, bet lygiai taip pat galima sakyti ir apie automobilius. Per tūkstantį kilometrų „Defender 90“ tapo trečiu kelionės nariu ir dabar labai tvirtai puikuojasi mano mėgstamiausių automobilių sąraše. Kada nors, kai būsiu didelis, tą sąrašą reikės aprašyti, o kol kas jis yra nedidelis ir tūno mano galvoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“