Kaip jiems sekėsi pirmasis didžiosios gyvenimo kelionės pusmetis?
„Kelionėje įveikėme jau daugiau nei 30 tūkst. kilometrų. Pietų Amerika džiugina draugiškais žmonėmis ir nuostabia gamta, tačiau tam tikrų niuansų pasitaikė – tai degalų ir kelių kokybė. Mes automobilius, padangas ir visą kitą įrangą rinkomės ilgai ir atidžiai, ruošėmės netikėtumams ir žinome, kad jų ateityje dar bus“, – teigė A. Sutkus, prisimindamas ne vienerius metus užtrukusį kelionės planavimą.
Džiaugiasi tinkamai paruoštais automobiliais
Prieš kelionę Sutkai įrengė du identiškus „Nissan Navara“, kurių bagažo skyriuose sumontavo specialias platformas. Jos pikapus pavertė nameliais ant ratų: yra dvi miegamos vietos, virtuvėlė, dušas, tualetas ir kiti pagrindiniai patogumai. Vienu namu ant ratų keliauja jie patys, kitą nuomoja. 4 metų kelionė yra sudėliota į apie 2 mėnesius trunkančius maršrutus, prie kurių įveikimo Sutkai kviečia prisijungti kitus kelionių entuziastus.
Automobilių paruošimas toli gražu nesibaigė platformų užkėlimu. A. Sutkus modifikavo ir didelėms apkrovoms pritaikė daug kitų pikapo detalių.
„Pikapų svoris sumontavus platformas labai padidėjo, tad reikėjo ir specialių patikimų padangų su dideliu apkrovos indeksu. Mes pasirinkome „Goodyear Wrangler All-Terrain Adventure“, kurių kordas pagamintas iš kevlaro. Padidinome slėgį ir jokių problemų dėl padangų neturėjome“, – pasakojo A. Sutkus.
Tačiau nesklandumų buvo dėl vieno ratlankio, kuris lūžo pačioje kelionės pradžioje. Ne dėl kokio matomo išorinio pažeidimo ar atsisukusių varžtų, o be jokios aiškios priežasties. Kodėl taip nutiko, įvardyti negalėjo ir automobilio gamintojo atstovai. Tačiau tai – bene vienintelis rimtesnis techninis nesklandumas per pirmus penkis mėnesius.
„Patikrinu kas 3–4 dienas padangas ir ratlankius, stebiu, kaip dyla protektorius. Tai būtina, nes perkrovos, temperatūrų amplitudė didelė – Brazilijoje dienomis oras sušildavo iki +40, o po kelių dienų atvykus į Kuską atšalo iki +9 laipsnių. Nuvažiavę 30 tūkst. km darėme pirmą techninę apžiūrą, sukeitėme priekines padangas su galinėmis, kad jos diltų tolygiai“, – ilgų kelionių niuansus prisiminė A. Sutkus.
Bekelės išvengti neįmanoma
Sutkai keliauti stengiasi asfaltuotais keliais, tačiau kitokios dangos išvengti nepavyksta. Keliautojų skaičiavimais, apie 5 procentus jų maršruto sudaro žvyrkeliai ir visiškos bekelės: kartais prie jų norimų aplankyti vietų asfaltuoti keliai tiesiog neegzistuoja.
„Brazilijoje norėjome privažiuoti prie Amazonės upės. Navigacinė programa rodė, jog kelias asfaltuotas, tačiau pasirodė priešingai – 100 kilometrų važiavome keturias valandas labai blogos būklės žvyrkeliu. Pasielgėme teisingai, nusprendę grįžti atgal, nes degalinės operatorius sakė, kad taip būtų reikėję dardėti 3 dienas“, – prisiminė A. Sutkus.
Infrastruktūra labiausiai priklauso nuo valstybės išsivystymo. Argentinoje ar Brazilijoje problemų kilo mažai, tačiau Bolivijoje jų buvo dėl degalų. Papildžius automobilio baką, „Navara“ kompiuteris netrukus pradėjo rodyti degimo sistemos klaidas, buvo įjungtas avarinis režimas, ribojantis maksimalų greitį. Argentinoje užpylus pilną baką dyzelino, visos variklio klaidos išnyko po 20 kilometrų.
„Įdomu, kad abu visureigiai vienodi, tačiau degalų kokybei jautresnis tik vienas. Sąnaudos irgi skiriasi: nors važiuoja visur abu, vienas vartoja litru daugiau degalų“, – stebėjosi keliautojas.
A. Sutkus automobiliuose įrengė specialius degalų separatorius su stambių dalelių filtru. Jame vandens rasti dar neteko – tai įrodymas, kad degalai neskiedžiami, tačiau permatomos jo sienelės labai skiriasi dyzeliną papildžius atskirose Pietų Amerikos šalyse. Įprastai jos yra gelsvos, o Bolivijoje – tamsios tarsi „Coca-Cola“.
Džiugina draugiški žmonės
Keliautojai teigia, jog Pietų Amerikoje juos labai stebina draugiški žmonės. Daugelis palankiai žiūri į egzotiškos išvaizdos keliautojus, atvykusius automobiliais su mažai kam žinomos tolimos šalies registracijos numeriais. Pavyzdžiui, kempingo savininkai kartais neima jokių mokesčių – „Euro 6“ reikalavimus atitinkantys ekologiški pikapai dar turi ant stogo sumontuotus saulės modulius, kurie gamina energiją, tad kempingų patogumus keliautojai išnaudoja minimaliai.
Nors maršrutą jie susidėlioję tiksliai, kad aplankytų visus tūkstantį numatytų pasaulio stebuklų (iš čia kilo ir pavadinimas – „1000 WOW“ (angl. wonders of the world), nakvynės vietas dažnai renkasi atsitiktinai. Kartais apsistoja kempinguose, būna – degalinėse arba išnaudoja visus namo ant ratų privalumus ir nakvoja kur nors kalnuose.
Sudėtingiau yra dėl interneto ryšio. Kiekvienoje šalyje keliautojai perka vietines korteles, tačiau telefone išvydus užrašą 4G apsidžiaugti nereikėtų – ryšio kokybė ir greitis toli gražu ne tokie, prie kurių jie buvo įpratę Lietuvoje. Kartais kempinguose būna galimybė prisijungti prie bevielio ryšio, tačiau tai dar nereiškia, kad pavyks pasinaudoti internetu – kartais jo tiesiog nebūna.
Artimiausiomis savaitėmis projekto „1000 WOW“ dalyviai lankys stebuklus Pietų Amerikoje – Ekvadore ir Kolumbijoje, o iš ten persikels į Panamą bei kils tolyn į Šiaurės Ameriką, kurioje ketina praleisti likusius 2019-uosius.
