15 min šlovės prie „Lamborghini“ ir „Ferrari“ vairo: Kalašnikovo automatas prieš „čiupa-čiupsą“

Lietuvoje klasikinių sportinių automobilių – nedaug

Iš tiesų, mūsų šalyje išskirtinius automobilius gali įsigyti nedaugelis. Dažniau apie juos paskaitome žurnaluose ar pamatome per TV. Net ir pasiturintys verslininkai ar krepšininkai dažniau renkasi tradicinius prabangius SUV „Porsche Cayenne“, BMW X6 ar „Audi Q7“, S klasės „Mercedes Benz“, 7-os serijos BMW ar „Maserati“ limuzinus, prabangiuosius „Bentley Continental“ ar „Maybach”, bet ne dviviečius klasikinius sportinius automobilius su varikliu, sumontuotu kėbulo viduryje (angl. terminas – middle engined cars), skirtus greičio pojūčiui. Na, nebent vienas kitas „Porsche 911“.

Tiesa, kiek plačiau nuskambėjo istorija, kai naująjį Kauno Panemunės tilto asfaltą meras Visvaldas Matijošaitis išbandė 2008 m. gamybos raudonu „Ferrari“. Aistra sportiniams automobiliams pagarsėjo Ugnius Kiguolis, Daina Bosas („Audi R8“). O ką daryti tiems, kurie įperka tik eilinę transporto priemonę, nuvežančią iš taško A į tašką B, o ne stogą raunantį technikos kūrinį?

Negalite įsigyti? Nenusiminkite

Nevertėtų nuliūsti tiems, kurie negali įsigyti tokių gražuolių. Pagalvokite, kiek kainuotų tokių gražuolių aptarnavimas, draudimas. Be to, pasivažinėjimą „Lamborghini“ ar kitais galingais automobiliais už palyginti nedidelę sumą siūlo net kelios dovanų idėjų įmonės.

Sumokėjus mažiau nei 60 Eur, riaumojančia „klasika“ galima smagiai pasivažinėti miesto gatvėmis (15 minučių). O už mažiau nei 150 Eur su vėjeliu pusvalandį palekioti uždaroje trasoje Dariaus ir Girėno aeroklubo trasoje Kyviškių aerodrome (pusvalandis kelio nuo Vilniaus). Tokią „Laisvalaikio dovanų“ paslaugą išbandė ir 15min žurnalistas.

Naujas pakilimo takas

Vos atvykus į Kyviškes, į akis krenta iš dangaus byrantys parašiutininkai. Bet ne tik danguje verda gyvenimas – kitoje aeroklubo pusėje, šalia naujo pakilimo tako, palapinėje (nes lynoja) norinčių palenktyniauti su vėju jau laukia vairavimo instruktoriai.

Man skiriamas vienas iš jų – Rokas Markevičius (patyręs mokytojas ir lenktynininkas, dukart Lietuvos kartingų vicečempionas).

Pasirašau sutartį, kurioje pasižadu klausyti instruktoriaus nurodymų ir prisiimu atsakomybę už savo veiksmus (automobilio draudimas uždaroje trasoje negalioja, nes čia negalioja ir KET).

Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Pasivažinėjimas „Lamborghini“ ir „Ferrari“

Keliaujame prie dviejų gražuolių – raudono „Ferrari 360 Spyder“ ir juodos spalvos „Lamborghini Gallardo“. Tik vėliau suprasiu, kodėl Rokas pirmiausia siūlo sėsti prie „Ferrari“ vairo.

Tą rytą važiavau pirmas, todėl instruktorius pasiūlo iš pradžių pašildyti variklį – juk važiuosime dideliais sūkiais, tad reikia nedidelės mankštos agregatams.

Važiavimas „Ferrari 360 Spider“ ir „Lamborghini Gallardo“ Kyviškių aerodrome

+28

Susireguliuoju sėdynę, veidrodėlius. Mano ūgio žmogui (190 cm) tai būtina, antraip galva remsis į lubas, o kojoms trūks erdvės minti pedalus.

Pasiruošus startui, instruktorius leidžia „pagazuoti“ vietoje – kad koja priprastų prie pedalų. Jie – tikrai labai specifiniai. Ir ypač stabdžio pedalo eiga – ji trumpesnė, nei įprasto automobilio. Todėl adaptacija būtina.

Pavojingas ne tik lietus, bet ir statybinės dulkės, kurių vis dar gausu ant naujojo pakilimo tako.

Po tokio pasirengimo Rokas pasiūlo važiavimo planą: vienas apšilimo ratas važiuojant švelniai, paskui trys greiti ir vėl vienas stabdžių ir transmisijos aušinimo ratas.

Rokas įspėja ir dėl meteorologinių sąlygų. Pavojingas ne tik lietus, bet ir statybinės dulkės, kurių vis dar gausu ant naujojo pakilimo tako. Be to, itin slidus siauras dervos ruožas, kuriuo užsandarinti sujungimai. Tokie perspėjimai labai prasmingi – tiesiojoje automobiliai spėja įsibėgėti iki 200 km/val.

Klasikinis dizainas ir „moteriškas“ charakteris

Nepaisant įspūdingų techninių „Ferrari 360 Spider“ duomenų ir po stikliniu gaubtu besispardančių 400 arklių, šis automobilis paliko „inteligentišką“ įspūdį. Turiu omeny klasikines dailias linijas ir kiek švelnesnį pagreitėjimą. Jei norėčiau smagiai pavežioti Alpių serpantinais savo mylimą moterį, ko gero rinkčiausi būtent šį kabrioletą – dailų ir subtilų „Ferrari“ meistrų kūrinį.

Jei norėčiau smagiai pavežioti Alpių serpantinais savo mylimą moterį, ko gero, rinkčiausi būtent šį kabrioletą – dailų ir subtilų „Ferrari“ meistrų kūrinį.

Po tokio poetinio nukrypimo vėl grįžkime į realybę. Startuojame. Rokas siūlo jokiu būdu nespausti akseleratoriaus pedalo iki dugno, važiuojant pirma pavara. Nes 400 AG gali taip truktelėti, kad ant šlapios dangos prasisuks galiniai ratai ir nupiešime „saulutę“. Be to, automatinė F1 sankaba gali nuo tokios galios „užsidegti“. Todėl apšilimo ratą pravažiuojame ramiai, paskui jau nuo antros pavaros jungiame sportinį režimą ir patiriame, ką gali šis automobilis. Variklio garsas – kaip simfonija. Prispaudimas prie sėdynės – nepabijokime šio žodžio, verčiantis užvirti kraują. Ir kaip gaila, kad pakilimo tako galą pasiekiame akimirksniu... Reikia stabdyti, už kūgelio apsisukti.

Roko rankos gestas parodo, kad, jo nuomone, stabdžiau per vėlai. Tikrai taip, prie stabdžio pedalo sunkiau priprasti nei prie akseleratoriaus! O vairas puikus – automobilis prilipęs prie šlapios dangos kaip tikras voras (ang. – spider).

Rokas paaiškina ir kitus privalumus. Šis „Ferrari“ ne tik greitas bet ir išmanus. Specialūs davikliai fiksuoja vairuotojo veiksmus ir pagal važiavimo manierą parenka pakabos standumą ir pavarų perjungimo režimą.

Jei atvirai, perjunginėti jas rankomis man patiko labiau. Nes pusiau automatinė pavarų dėžė neišvengia nedidelių greitėjimo „duobių“. O kai jungi pats (rankenėlėmis prie vairo), viskas vyksta dar greičiau.

Perjungiame sportinį režimą. Didelių skirtumų nespėjau pastebėti, tačiau maksimalių sūkių „raudona linija“, minant šiuo režimu, persikelia nuo 8,2 tūkst. aps/min iki 8,7.

Verti dėmesio (tik ne aerodrome, o gyvenamajame rajone) ir dar keli mygtukai, reguliuojantys duslintuvo vožtuvus. Tam, kad grįžęs vėlų vakarą į miestą, galėtum šiek tiek pritildyti aukščiau minėtą simfoniją, pranokstančią bet kurį „Apocalyptica“ opusą.

Žodžiu, tikras „čiupa-čiupsas“ su žvėries charakteriu.

Juodasis „Gallardo“ – greitiems ir įsiutusiems

O dabar visa tai, kas buvo parašyta apie „Ferrari Spider“, padauginkite bent iš dviejų. Ir jokiu būdu neleiskite savo žmonai sėsti prie „Lamborghini Gallardo“ vairo – išprotės. Ne tik nuo gerokai agresyvesnio V10 variklio riaumojimo ir didesnės galios. Šis automobilis – tai laukinis eržilas, prie kurio reikia priprasti ir su juo susidraugauti. Savo charakteriu ir konstrukcija jis šiek tiek primena „Audi R8“. Ir savo forma, ir techninėmis charakteristikomis jis skirtas skrosti ir košti orą, nežiūrint į spidometrą.

Aš ir nežiūrėjau. Visa laimė, kad gavau jį pabandyti uždaroje trasoje, kur nereikia laikytis KET reikalavimų – svarbu tik į orą nepakilti paskui „kukuruznyką“ An-2, ar čia pat skraidantį malūnsparnį.

„Gallardo“ greitėja pastebimai greičiau. Varomas į priekį visų keturių ratų, pakilimo tako galą pasiekia žymiai greičiau. Pradėjęs stabdyti pajuntu jo specifiką: keramikiniai stabdžiai veikia kone idealiai, bet „Gallardo“ muistosi tarsi mustangas ir nenori ramiai sustoti. Kai jau atrodo, kad jį sutramdžiau ir tolygiai lėtėsiu, pajuntu, kad reikia automobilį gaudyti ir vairu. Vis tik slidu, o galia – 560 AG.

Žilvino Pekarsko / 15min nuotr./Važiavimas „Ferrari 360 Spider“ ir „Lamborghini Gallardo“ Kyviškių aerodrome

Rokas pasiūlo dar rimtesnį išbandymą – perjunginėti pavaras rankomis, tačiau įjungus ne paprastą sportinį režimą, o CORSA. Tai – pati tikriausia bet kurio, šiek tiek ragavusio autosporto, vairuotojo svajonė.

Automobilis staiga pavirsta Kalašnikovo automatu. Atrodo, nežinai, kada iššaus. nes CORSA režimas atjungia visas saugumo sistemas. Ji sukurta tam, kad lenktynių metu piloto nevaržytų ESP ar kiti panašūs dalykai. Todėl Rokas pataria važiuoti dar dėmesingiau ir būti pasirengus šoniniam slydimui, jei padaryčiau klaidą.

Tai – pati tikriausia bet kurio, šiek tiek ragavusio autosporto, vairuotojo svajonė.

Bet kaip dirba pavarų dėžė! Vos spustelėjus rankenėlę, ji jungiasi greitai ir tiksliai. Atrodo, kad šaudo mano minėtas kalašnikovas.

Stabdant pakilimo tako gale ir vėl tenka automobilį šiek tiek gaudyti vairu. Atsipalaiduoti negalima nė sekundei, nes šitas keturratis stebuklas – tikras šedevras, patyrusio vairuotojo rankose virstantis pačia gražiausia benzingalvio fantazija.

Net nežinau, ar norėčiau tokiu automobiliu važiuoti mieste. Juk saugumas – svarbiausia. O pakilimo tako šonuose ir gale vešintys žolynai tą saugumą garantuoja geriausiai. Todėl aerodromas – ko gero tinkamiausia vieta. Na, nebent variklio riaumojimu norėčiau patraukti merginų dėmesį.

P.S. Automobilius bandymams suteikė „Laisvalaikio dovanos“. Šio teksto turiniui tai neturėjo jokios įtakos.