Nepriklausomai nuo to, ar kalbame apie istorinius automobilius, ar apie šiuolaikinius, aerodinamika yra svarbi. „Volkswagen“ tai įrodė, 1980 m. sukūrę įmonės aerdinamiškiausią automobilį „Aerodynamic Research Volkswagen“, rašoma motor1.com.
Inžinierių tuomet laukė lengva, tačiau sunkiai įgyvendinama užduotis. Jie turėjo suprojektuoti automobilį, kuriame tilptų vairuotojas, būtų variklis, keturi ratai – ir viskas turėjo būti sukonstruota taip, kad automobilis būtų kuo aerodinamiškesnis.
Automobilis buvo konstruojamas ant aliuminio rėmo su stiklo pluošto ir anglies korpusu. Jis buvo 83,82 cm aukščio bei kiek daugiau nei 1 m pločio. Šiame automobilyje ratai buvo paslėpti. Taip pat įmontuoti judantys stabilizatoriai, kurie, esant dideliam greičiui, padėjo išlaikyti automobilio stabilumą.
Variklis buvo „pasodintas“ už vairuotojo sėdynės ir buvo tiesiogiai prijungtas prie galinių ratų.
Variklio aušinimui buvo pasitelktas įdomus sprendimas – buvo įmontuota viena didžiulė aušinimo anga, įtaisyta automobilio nosyje tam, kad oras galėtų sklandžiai tekėti per jo radiatorių ir išeiti per transporto priemonės viršų.
Nors automobilis turėjo tik 2,4 litro benzininį variklį su turbokompresoriumi ir galėjo pasidžiaugti 177 arklio galiomis, tačiau pavyko užfiksuoti rekordinį rezultatą.
Ir 1980 m. spalį atėjo ilgai laukta akimirka – Nardo trasoje, Italijoje, buvo išbandyta, ką gali šis automobilis. Pirmąją valandą jis pasiekė 355,66 km/val. greitį, o vėliau – ir 362,1 km/val., taip pasiekdamas net du pasaulio greičio rekordus.
Pavyzdžiui, šiais laikais greičiausiu automobiliu tituluojamas „Bugatti Chiron Super Sport 300+“ pasiekia 489,2 km/val. greitį.
