Pasak A.Bumblausko, dalyvius iš visos Lietuvos sukviesiantis kultūrinis turistinis motoralis turėtų padėti geriau pažinti vis dar miglotai nušviečiamą partizaninį karą ir suvokti jo mastą. Apskritai, A.Bumblausko nuomone, partizanų istorija labai tinkama kiekvienam, norinčiam užmegzti glaudesnį asmeninį ryšį su savo šalies istorija. Kad Lietuvos istorija taptų ir kiekvieno mūsų istorija – taip būsime atsparesni ir priešiškai propagandai.
– Ar istorikus džiugina tokie netradiciniai istorijos pažinimo būdai kaip motoralis partizanų takais?
– Be abejo, džiugina. Bet kokia forma, bet koks formatas, kuris prisideda prie tėvynės pažinimo, mano įsitikinimu, yra labai svarbus. Tai tiesiog gražu.
– Kodėl mums svarbu žinoti savo šalies istoriją?
Partizanai yra mūsų garbės, kurią praradome priėmę 1940-ųjų birželio 15-osios sovietų notą, nuplovimas.
– Istorija dažnai nieko nepamoko, bet stengtis iš jos pasimokyti reikia. Partizanai yra mūsų garbės, kurią praradome priėmę 1940-ųjų birželio 15-osios sovietų notą, nuplovimas. Kaip ir XIX-ojo amžiaus sukilimai yra gėdos, kurią patyrėme 1792-ųjų liepą priėmę Jekaterinos notą, nuplovimas. Mes du kartus užlipome ant to paties grėblio. Būtų gerai, kad neužliptume trečiąjį.
– Bet tam nepakanka vien žinoti istoriją iš knygų? Gal net svarbiau su savo šalies istorija kurti asmeninį ryšį?
– Tai, turbūt, yra papildoma priemonė, o gal net svarbesnė. Žmogiškoji dimensija visada padaro taip, kad istorija tampa lyg gyvas daiktas. Šalies istorija yra tavo istorija – tą esu patyręs pas lenkus, dėl to, kad jie, priešingai nei mes, save mato savo istorijoje nuo seniausių giminių – kartais atseka iki pat XV ar XVI amžių, kalbant apie bajoriškas gimines.
Kadangi mes bajoriją praradome ir esame valstiečių tauta – to savęs pajautimo istorijoje mums trūksta. Bet net jeigu neįmanoma tokio jausmo patirti kalbant apie mūsų ankstyvąją – kunigaikščių laikų – istoriją, tai XIX-XX amžių istorija yra tinkama tam, kad žmogus suprastų, kad visa istorija, mūsų atveju – šiuolaikinė istorija, yra jo paties, asmeninė istorija. Tam ypač XX amžius teikia daug galimybių. Šį laikotarpį galėtume labiau suaktualinti.
– Kalbant apie partizanus, kas jiems padėjo išsiugdyti tokį sąmoningumą, kad lemiamą akimirką galėjo apsispręsti kovai?
– Kažkada vienoje savo laidų kalbinau garsų rezistentą Joną Pajaujį, kuris, tarp kitko, nebėgo iki tolimųjų kraštų, Amerikos, o pasiliko Švedijoje, Gotlande.
Aš tada jo klausiau, kaip jis taip sugalvojo – šiuo atveju dėl 1941-ųjų birželio sukilimo – o jis man atsakė: Konstitucijoje buvo parašyta, kad piliečio pareiga ginti savo tėvynę – ir taškas. Vienas sakinys. Tą suvokimą, kad konstitucija yra tavo konstitucija ir šalis yra tavo šalis – tą sugebėjo tarpukario Lietuva išugdyti, bent jau dalyje visuomenės. Ir partizanai yra akivaizdus to pavyzdys.
– Ar galima nusakyti, ko trūksta mums šiandienos Lietuvoje, kad žmonėms užtektų to vieno sakinio?
– Dabar mes esame labai jau nepatenkinti – tą rodo emigracija. Dėl to bijau ką nors šiuo atveju atsakyti. Bet apskritai tai yra klausimas, kokiu būdu išugdyti pagarbą savo tėvynei ir dar visas kompleksas dalykų – kas ugdo tapatybę, kas ugdo siekį gyventi čia ir dabar savo šalyje. Tam gali padėti šimtas dalykų: visos kultūros formos, nuo teatro iki istorinių siužetų, pagarba savo profesijai, profesinei pareigai, darbui. Tikrai negalėčiau pasakyti, kas vienas tą galėtų padaryti. Vieno recepto čia nėra.
– Ką atsakyti tiems, kurie pagarbos ir meilės tėvynei ugdymą ir tam skirtas veiklas bando užgaulioti, vadindami nacionalizmu?
– Nacionalizmas yra ne pats geriausias daiktas, jeigu jis neturi pilietinės dimensijos. Tas vadinamasis etninis nacionalizmas yra liga, o etniškai grynos valstybės nėra ir nebus, ir istorijoje niekada nebuvo.
Vadinamasis etninis nacionalizmas yra liga, o etniškai grynos valstybės nėra ir nebus, ir istorijoje niekada nebuvo.
Pilietinis nacionalizmas galimas dėl to, kad visos šalys, jeigu jos turi savo nepriklausomą būtį, jos savaime yra nacionalistinės. Pats nacionalizmas yra rinkimai į savo valdžią – tai taip pat galima palaikyti nacionalizmu.
Tai štai, žiūrint koks nacionalizmas. Na o partizanų kaltinimas nacionalizmu yra turbūt pats nevykėliškiausias. Man rodos, Pranas Morkus yra kažkada pasakęs, kad didžiausias Lietuvos istorijos įnašas į Europos istoriją XX-ajame amžiuje yra būtent partizanai.
– Kokie partizanų gyvenimo aspektai galėtų labiausiai dominti šiuolaikinį žmogų? Į ką reikėtų susikoncentruoti bandant partizanus pažinti?
– Nežinau, ar tai nėra lengvabūdiška, bet 1945–1946 m. optimizmas – kai dar yra vilties, kai nors ir naiviai, bet partizanai tiki, kad ateis pagalba ir kad bus karas – man šiek tiek primena holivudinius filmus. Aš manyčiau, kad apie šį laikotarpį galima kurti įvairius nuotykinius filmus.
Aišku, po to jau yra kas kita, kai prasideda susidorojimas su partizanų palaikais miestų aikštėse. Bet reikia turėti galvoje, kad net ir 1949-ųjų vasario 16-ąją dar sugebama priimti manifestą, kuris, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo konstituciniu dokumentu. Neįtikėtinas sugebėjimas, slepiantis bunkeriuose, nes enkavėdistai yra visur aplink, surašyti tokio įspūdingumo dokumentus.
Ir, atrodo, kad prie to yra pridėjęs ranką Sorbonos universiteto daktaras Alfonsas Vabalas-Profesorius. Šio partizano sūnus, pasirodo, yra garsusis režisierius Raimondas Vabalas. Jo tėvai žuvo prieš 50-uosius metus, o jau 56-aisiais jis buvo pas žymųjį Panevėžio teatro režisierių Juozą Miltinį. Žodžiu, man partizanų kova yra tokia nepasibaigusi – juk ji vėliau išvirto į kultūrinės rezistencijos formas, sugebant kurti aukščiausios prabos meną, kas ir buvo Juozas Miltinis. Man tas yra svarbu – kad partizanų kova nebuvo jau tokia beviltiškai neprasminga.
– Kalbant apskritai, kaip reikėtų apsaugoti savo istoriją nuo bandymų ją perrašyti ir nuo priešiškos propagandos, su kuria vis dažniau Lietuvai pasitaiko susidurti?
– Žodis „perrašymas” čia netinka, nes kiekviena karta perrašo savo istoriją – su tuo nieko nepadarysi. Perrašinėjo ir perrašinės istorikai istoriją, kadangi kiekviena epocha gimdo naujus klausimus. Iš tikrųjų tai yra ne perrašymo problema, o problema, kokiu būdu didysis mūsų kaimynas klastoja istoriją – nutyli arba meluoja. O kaip atskirti melą? Tai yra visos istorinės kultūros uždavinys – nuo meno iki mokslo. Jeigu istorinė kultūra yra žemos prabos, jeigu žmonės moka skaityti geriausiu atveju tiktai internete, tada jau yra blogai.
Iš tikrųjų tai yra ne perrašymo problema, o problema, kokiu būdu didysis mūsų kaimynas klastoja istoriją – nutyli arba meluoja.
Aš visada svarstau, kad jeigu istorikas ugdo tik patriotizmą, jis nesuteikia žmonėms ginklų arba priemonių, kaip kautis su melu. Kaip laikraštyje negalima visada viskuo tikėti, taip ir istorijoje nereikia tikėti visais tekstais – žmogus turi ugdyti savo istorinį kritinį mąstymą ir sugebėti atskirti. Jeigu nori turėti savo konkrečią nuomonę ir sugebėti dalykiškai ją argumentuoti, tai tam reikia lavintis, reikia skaityti. Bet jeigu nemoki atskirt tiesos nuo netiesos – reikia priešiškos propagandos visai neskaityti.
– Grįžtant prie mototurizmo ralio partizanų takais – kodėl, jūsų manymu, tai gera idėja?
– Todėl, kad partizanų istorija iš tikrųjų yra bene mažiausiai aiškumo turinti istorija tuo požiūriu, kad mes labai dažnai pasitenkiname keliomis pavardėmis: Žemaičio-Vytauto, Ramanausko-Vanago ar Lukšos-Daumanto. Tai, aišku, yra svarbu – kartais tos trys iškilios asmenybės yra jau savaime gerai, ketvirtos gal net nebūtina, tačiau mes vis dar nesuprantame to, ką Aistė Petrauskienė apibūdina kaip „Partizanų valstybę”.
Partizanai mums vis dar miškų broliai, bet ne daugiau. Todėl bet koks įvairių formų partizanų pasipriešinimo supratimas, man atrodo, yra svarbu ir gerai. O ypač toks, kuris sukvies dalyvius iš visos Lietuvos ir padės jiems gerai suvokti partizanų judėjimo mąstą.
Daugiau apie „Mototurizmo ralį 2017”
Septintus metus rengiamo kultūrinio komandinio nuotykių ralio dalyviai šiemet lankys ne tik partizaninio karo atminimui skirtas vietas, bet ir piliakalnius.
Vienos organizatorių Birutės Vaitkutės teigimu, nors žmonės Lietuvoje gerai žino apie partizaninio karo buvimo faktą, tačiau gilesnio suvokimo apie kovos tikslus, priemones ir aplinkybes stokojama. Mažai žinoma taip pat ir apie partizanų motyvaciją, jų pasiaukojimo ir atsidavimo Lietuvai mastą. Šių aspektų visumą bus gerokai lengviau aprėpti aplankius partizaninio karo atminimui skirtus objektus – taip motoralio trasą pristato organizatoriai. Į maršrutą taip pat įtraukti ir piliakalniai – tokiu būdu norima atkreipti dėmesį į piliakalniams neatsakingų vartotojų keliamą pavojų ir prisidėti prie jų išsaugojimo. „Kas, jei ne mes, išsaugosime mūsų piliakalnius, mūsų istoriją?” – ragina organizatoriai.
Norintieji taip pat galės vykti reformacijos bei tautinio kostiumo keliais, aplankyti mažąsias kultūros sostines. Kiekviena motociklininkų komanda turės galimybę aplankyti beveik 50 pasirinktų kultūros paveldo ir istorinių objektų. Šiuos ralio maršruto punktus organizatoriai atrenka bendradarbiaudami su Kultūros paveldo departamento specialistais, istoriku doc. dr. Gintautu Zabiela, taip pat doc. dr. Aleksejumi Luchtanu bei doc. dr. Gintautu Vėliumi. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija bei Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija.
Važiuodami motociklais po Lietuvą, dalyviai ne tik lankys įdomias šalies vietas, bet ir susitinks su jų bendruomenėmis, tuo pat metu už pateiktų užduočių įvykdymą gaudami taškus. Užduočių žurnalą, kuriame bus išdėlioti pažintiniai objektai su užduočių aprašymais, organizatoriai pateiks starto metu. Tuo tarpu kelionės maršrutą komandos susidėlios pačios. Pasak organizatorių, visos užduotys bus susijusios su Lietuvos gamta, istorija, architektūra, etnografiniu paveldu ir padės ralio dalyviams, vietiniams ir šalies svečiams geriau pažinti Lietuvą. Laimės ir iškilmingo finišo metu Birštone bus apdovanota komanda, gebėjusi ne tik susiplanuoti turiningiausią kelionę, bet ir pažinusi daugiausiai maršruto punktų.
Detalų renginio aprašymą, programą ir visą reikalingą informaciją rasite čia.