Daugkartinis Dakaro ralio dalyvis Antanas Juknevičius, kuris daug laiko praleidžia vairuodamas ne tik lenktynių trasoje, tačiau ir įvairiose pasaulio šalyse, į šį klausimą atsako filosofiškai, ir mano, kad ne nuvažiuojamas kilometrų skaičius ar vairuojant praleisti metai nusako, kas yra geras vairuotojas.
„Kartais būna taip, kad vairuotojas važinėja daug metų, bet matant jį eisme, akivaizdu, kad jis netobulėja. Gali būti, kad toks vairuotojas eisme dalyvauja 5 ar 10 metų, važinėja kasdien, tačiau jo mąstymas toks, kad be savęs, daugiau nieko kelyje nemato.
Kitas, net ir ką tik pradėjęs vairuoti, gali atsisėsti prie vairo ir ne tik iš karto gerai jausti automobilį, bet ir suprasti, kaip reikia dalyvauti eisme. Galbūt nuvažiavęs dar nedaug kilometrų, bet iškart supranta, kurią juostą užimti, gerai jaučia greitį ir, svarbiausia, mato kitus vairuotojus.
Manau, tai yra įgimtas dalykas, o jei dar toks vairuotojas yra imlus, jis greitai progresuoja ir tobulėja. Jis jau po pusės metų gali važiuoti ne ką prasčiau, o gal net ir geriau nei tas, kuris vairuoja dešimt metų, bet nesimoko ir netobulėja“, – savo poziciją išsako A. Juknevičius.
Panašios nuomonės laikosi ir vairavimo mokyklos „Autologija“ direktorius Kastytis Povilaitis. Jis pateikia ir kasdienišką pavyzdį, kai kartais dar tik pradedantis vairuoti žmogus gali apgaulingai manyti, jog jau turi sukaupęs pakankamai patirties.
„Kartais į mūsų vairavimo mokyklą ateina mokiniai, kurie sako, kad yra nuvažiavę kelis šimtus kilometrų. Tada pasiklausi, kur jis tai darė ir jei atsako, kad greitkelyje, tuomet iškarto reikia įsidėti saugiklius, nes toks daug kilometrų įveikęs vairuotojas turi tik vieną refleksą – spausti akseleratorių ir laikytis vairo. Jokios kitos patirties jis neturi, todėl mieste tokį mokinį reikia stabdyti, nes 100 km/val. jam ne greitis“, – pasakoja K. Povilaitis.
Pašnekovo manymu, geras vairuotojas ar ne nusako vidinės savybės. Tai yra, ar jis atsižvelgia į kitus eismo dalyvius, sugeba analizuoti situaciją ir mato eismą, ar visgi toliau savo nosies nieko nemato.
K. Povilaitis išsakė ir dar vieną mintį, kuri, jo manymu, taip pat gali atspindėti, ar automobilį valdo geras vairuotojas, ar ne.
„Visada mokiniams sakau, kad geras vairuotojas yra ne tas, kuris naudodamas vos ne cirko elementus sugeba išsisukti iš kritinės situacijos, bet tas, kuris sugeba į ją nepapulti. Galbūt tai neatrodo taip efektinga, bet yra kur kas efektyviau“, – mano K. Povilaitis.
Jei norite vairuoti gerai, niekada nenustokite mokytis
Išmokti vairuoti viena, tačiau išmokti vairuoti gerai – tai jau kas kita. Kaip pastebi pašnekovai, svarbiausia, jog būtų noro tobulėti, o ne tik įsitikinimas, kad tai, ką darau yra geriausia ir teisingiausia, nes kol kas tai pasiteisino.
„Kartais žmonės nustemba, kai pasakau, kad turiu 30 metų vairavimo patirtį, bet vis dar mokausi vairuoti. Tiesiog manau, kad jei savo srityje tu jau viską moki, esi „palaidotas“. Aplinka nuolat keičiasi, o tai verčia tobulėti“, – sako K. Povilaitis.
Tuo metu A. Juknevičius priduria, kad vairuotojai gali pakliūti net ir į tam tikras vairavimo krizes, kai per daug patiki savo jėgomis, arba mano, kad vairavimui improvizacijos nereikia, nes tai automatiškai vykstantis procesas.
„Yra net ir statistika, kad po dviejų ar trejų metų vairavimo ištinka pirmoji krizė, kai pradedama galvoti, kad aš viską žinau ir viską moku. Kita krizė, kai žmogus gauna šaltą dušą, būna po dešimties metų, nes mano, kad važiuoja automatiškai ir apie nieką negalvoja, o tada nutinka koks nors įvykis. Todėl visada reikia galvoti, kad nesi tobulas, net jei ir tikrai esi geras vairuotojas“, – svarsto A. Juknevičius.
Jo manymu, nusiteikimą ir nusistatymą galime pakeisti, jei į vairavimą žvelgsime kaip į kūrybinį procesą, kai iškeliame sau kokius nors uždavinius. Tuomet vairavimas gali tapti įdomiu, nes norisi daugiau pamatyti ir išmokti.
Tačiau K. Povilaitis pripažįsta, kad vis dar nemaža dalis vairuotojų, ateidami į kursus iškelia ne tikslą išmokti vairuoti, bet gauti vairuotojo pažymėjimą. Kartais pasitaiko net ir tokių atvejų, kai mokinys pyksta, jog instruktorius jį moko ne tik egzaminui, bet ir pasidalija kitomis vairavimo paslaptimis, kurios praverčia kasdienybėje.
Bet ekspertą džiugina tai, kad atsiranda ir gerų pavyzdžių, iš kurių reikėtų pasimokyti visiems. Pavyzdžiui, jaunuoliai, kurie kalbasi su vairuojančiais tėvais ir gauna vertingų ir teisingų patarimų. Taip pat džiugina ir aukštos savimonės mokiniai, kurie supranta, kad vairuodami automobilį jie neša didelę atsakomybę.
„Laimė yra tokių, kurie sako: aš noriu išmokti vairuoti. Turėjome vieną pavyzdį su užsienio valstybės piliete, kuriai instruktorius pasakė, kad čia buvo viena, čia kita kritinė klaida, ir kas įstrigo, kad ji pasakė: gerai, kad šitas klaidas aš padariau tada, kai šalia buvo žmogus, kuris galėjo pagelbėti. O kas būtų, jei išlaikyčiau egzaminą ir po to daryčiau klaidas, kai man padėti jau niekas negalės?“ – gerąjį pavyzdį prisimena K. Povilaitis.
Dvi grupės vairuotojų: atsargūs ir dinamiški
Daug laiko kelyje praleidžiantis A. Juknevičius sako, kad Lietuvos vairuotojus, jo manymu, galima suskirstyti į dvi kategorijas. Tokius, kurie važiuoja lėtai ir atsargiai, bei tuos, kurie yra dinamiški, bet minėdamas juos pabrėžia, kad kalba apie tuos, kurie savo dinamiškumą demonstruoja Kelių eismo taisyklių rėmuose.
Pastarieji, lenktynininko manymu, geriau ir greičiau orientuojasi eisme, todėl jie be didelių problemų prisitaiko prie sąlygų pasikeitimo, taip pat jiems neturėtų kilti didesnių problemų ir kituose pasaulio miestuose, kuriuose eismas intensyvesnis nei Lietuvos didmiesčiuose.
„Tokiam vairuotojui atsidūrus, pavyzdžiui, Paryžiuje ar Neapolyje susiorientuoti eisme būtų kur kas geriau, jis važiuotų greitai ir nesudarytų problemų kitiems vairuotojams. O ramaus tipo vairuotojas pražiltų, nes ten negali važiuoti lėtai. Mano paminėtuose miestuose net ir vyresnio amžiaus vairuotojai važiuoja dinamiškai“, – teigia A. Juknevičius.
Kalbant apie Lietuvos vairuotojus apskritai, pašnekovas mano, kad neturėtume savęs vertinti labai kritiškai, nes esame pasiekę pakankamai aukštą kultūros lygį, kuriuo galime lygiuotis į pasaulio geriausius.
„Mes esame Šiaurės Europos vairuotojai, bet jokiu būdu ne rytiečiai. Dėl tempo, galbūt taip, esame lėtesni, bet tikrai Lietuvos vairuotojai yra labai tvarkingi ir nedaug trūksta, kad pasiektume skandinavų lygį ir tikrai neišsiskirtume bendrame sraute.
Mūsų vairuotojai neturėtų savęs nuvertinti, nes pasauliniame kontekste esame tikrai aukštame lygyje. Palyginti su vokiečiais, švedais ar norvegais dar turime kur pasitempti, pavyzdžiui, tempo atžvilgiu. Kultūros atžvilgiu, taip pat galėtume dar patobulėti, bet palyginus su situacija, kokia ji buvo prieš 20 metų, į gerąją pusę esame nuėję tikrai toli“, – vertina A. Juknevičius.
Optimizmo, kad ateityje Lietuvos keliuose galime sutikti vis daugiau gerai vairuojančių žmonių, įneša ir K. Povilaitis, kuris pasakoja, kad į vairavimo mokyklą ateina jaunuolių, kuriems dar tik 16-iolika metų, tačiau net ir būdami tokio sąlyginai jauno amžiaus jie puikiai perpranta vairavimo subtilybes ir greitai mokosi.
„Mes dirbame ir su 16-mečiais, kurie mokosi A1 ir B1 kategorijas. Tenka pastebėti, kad jie B1 klasės automobilį labai greitai išmoksta valdyti. Nors jie mokosi tik 20 akademinių valandų, bet didelė dalis mokinių įsitenka į tą skaičių ir jie išmoksta valdyti automobilį“, – pastebi K. Povilaitis.
