Susisiekimo ministro pasirašytame įsakyme nurodoma, kad leidimas važiuoti miškovežiu, kurio masė su kroviniu siekia ne daugiau kaip 48 tonos, išduodamas tik vienam važiavimui. Skaičiuojama, kad norint pervežti visą per metus iškertamą šalies medieną reikia apie 200 tūkst. reisių, o kiekvienam reisui reikėtų gauti atskirą leidimą.
Deja, leidimai taip paprastai neišduodami. Teisės aktai numato, kad pateikus prašymą, atsakymo galima tikėtis per 5 darbo dienas. Tokia tvarka gal ir nedarytų didelės žalos, jei miškininkai medieną vežtų vieną kart per metus, tačiau šalies miškų ūkis yra pakankamai didelis, iš biržių po kirtimų mediena per dieną išvežama per keliolika ar keliasdešimt reisų. Suvaldyti tokią šūsnį prašymų, atsakymų ir leidimų tiesiog neįmanoma.
Todėl privačių miškų savininkai bei valstybiniai miškininkai ir toliau priversti važiuoti su pustuščiais miškovežiais, kurių svoris su kroviniu neviršija 40 tonų. Dėl darbo specifikos ir sudėtingų eksploatacijos sąlygų, pilnai sukomplektuotas medienai skirtas vežti vilkikas su priekaba sveria 21–25 tonas, taigi jis gali vežti ne daugiau nei 20 tonų medienos. Švedai, lankydamiesi Lietuvoje, stebisi, kokie turtingi lietuviai, jei miškovežiai magistralėmis rieda pustuščiai, vežioja orą.
Skaičiuojama, kad degalai, amortizacija ir kitos išlaidos dėl papildomų 100 tūkst. reisų miškininkams kasmet kainuoja daugiau nei 15 milijonų eurų.
Be to, šalies gyventojai klaidinami. Esą miškovežis su didesniu kroviniu labiau gadina kelio dangą. Visgi sunkesnis miškovežis negadina kelio dangos taip, kaip 40 tonų sunkvežimis, nes siekiant apsaugoti kelius nuo apkrovų, į šiuolaikinius miškovežius, kuriais aprūpintas šalies miškų ūkis, montuojamos papildomos ašys, dedami papildomi ratai. Pavyzdžiui, Latvijoje maksimali leidžiama miškavežio bendroji masė yra 52 tonos, o Švedijoje – net 85 tonos.
Atvirkščiai, jei keliais važiuotų sunkesnių, tačiau mažiau miškovežių, keliai diltų mažiau, o ir aplinkos tarša būtų mažesnė.
Taigi šio klausimo vilkinimas Susisiekimo ministerijoje yra sąmoningas kenkimas, o neseniai įsigaliojusi papildomo miško savininkų apmokestinimo tvarka rodo aiškų ir sistemingai negatyvų valdžios požiūrį į miškų ūkį.
