Jis drauge su daugiau negu šimtu tokią pat negalią turinčių bičiulių gauna retą progą pajusti visaverčio gyvenimo skonį: greitį, vėją, kūną persmelkiančią variklio vibraciją ir adrenalino antplūdį.
Izoliacija – neregių kasdienybė
Tris mėnesius trukęs karantinas daugybės žmonių kasdienybę įrėminęs sulig jų namų sienomis ar kiemo vartais, į nokdauną pasiuntė daugybę kasdienybę nuspalvinančių užsiėmimų. Nei susitikimų su bičiuliais, nei koncertų, nei kino, nei pasisėdėjimų kavinėse. Švelniausias šios savotiškos įprastų veiklų abstinencijos įvertinimas būtų „nuobodu“.
„Galbūt klystu, bet man atrodo, kad korona viruso sukelta pandemija ir su tuo susiję radikalūs gyvenimo būdo pokyčiai, suteikė galimybę regintiems žmonėms pajusti, ką reiškia izoliacija – šiek tiek panašią į tą, kurioje visą gyvenimą leidžia aklieji. Tarkime, aš nebijau, kad ir visiškai vienas išeiti į miestą ar pėsčias traukti į darbą iš Karoliniškių į Pilaitę tiek šaligatviais, tiek miško takais. Tačiau daugybė neregių dėl pačių įvairiausių priežasčių nieko panašaus negali sau leisti ar tam nesiryžta. Patikėkit – jų kasdienybė yra gerokai niūresnė už tai, ką žmonės patyrė karantino metu, ir trunka nepalyginamai ilgiau nei kova su COVID-19 virusu.“
Pasak Sigito, akcija MANE VEŽA yra vienas pačių geriausių dalykų, kurie neregiams nutiko pastaraisiais metais. „Tai tobulas vaistas nuo depresijos“, – atvirauja S. Sinkevičius, savo aistra gyventi tiesiog užburiantis aplinkinius. Jau netekęs regėjimo pusamžis, profesionaliu masažuotoju dirbantis vyras išbandė tokius daugelio „beprotiškais“ laikomus dalykus, kaip šuolis nuo tilto su guma ar iš lėktuvo su parašiutu. Kelionė motociklu, jo teigimu, galėtų būti pirmas žingsnis akliesiems išplečiant pažinimo ribas, nes yra gerokai lengviau realizuojama.
Akcija suteikė drąsos
Visos beprotiškos idėjos Sigitui kilo po pirmosios akcijos, vykusios 2017-aisias. Pasak jo, MANE VEŽA ne tik suteikė puikių pojūčių laviną, bet stipriai pakėlė pasitikėjimą savimi: „Pradėjau ne tik svajoti, bet ir planuoti nepatirtas veiklas. Kad ir šuolį nuo kone 39 m aukščio tilto prisirišus virvėmis. Tikrai patiko, todėl tai pakartojau,“ – rimtai šypsosi Sigitas. Vėliau buvo ir sklandymas parasparniu... „Ne tik pabandžiau, bet ir sudominau likimo brolius bei seses pasklandyti. Smagu ir linksma buvo girdėti draugo žodžius: jeigu nebūčiau pabandęs važiuoti motociklu, net nebūčiau drįsęs galvoti apie parasparnį, o dabar noriu dar.“
Ir tai dar ne viskas. Po pirmosios akcijos Sigito noras pavairuoti automobilį tapo ryžtingu užsispyrimu tai padaryti. „Išlipęs iš automobilio, po keturių valandų praleistų už vairo, paklausiau kiek minučių aš važinėjau, nes laiko sąvoka buvo dingusi – man taip labai patiko.“ Tačiau, pasak jo, MANE VEŽA davė daugiau:
„Nugalėjau baimę eiti nereguliuojama pėsčiųjų perėja, labiau pažinti miestą jo klausydamas, įgijau drąsos keliauti... Pirmą kartą į pajūrį keliavau traukiniu, o ne autobusu, netekęs regėjimo. Jeigu aš pasijaučiau tvirtesnis, ryžausi naujiems, nebandytiems veiksmams, ženkliai drąsiau įvertinau savas galimybes, tai tas pats nutiko ir kitiems mano likimo draugams – jų gyvenimas, reginčiųjų kalba šnekant, tapo spalvingesnis“, – teigia MANE VEŽA ambasadorius.
„Važiuodamas motociklu vėl jaučiuosi laisvas“
Visą gyvenimą Sigitas buvo užkietėjęs automobilių fanas, ir iki dabar su tiksliausiomis detalėmis gali charakterizuoti kadaise jam patikusių modelių formas. Jeigu eidamas per senamiestį nugirsta apie netoliese stovintį egzotiškesnį automobilį, Sigitas vis dar paprašo jo šeimininko leidimo pirštų galiukais „apžiūrėti“ mašiną. Tačiau visgi šiuo metu asmeniniame jo transporto priemonių reitinge karaliauja motociklai.
Būtent motociklas, pasak pašnekovo, leidžia labai gerai „inventorizuoti“ prisiminimus apie miestą ir jo gatves, kuriomis kažkada pats važinėjo, ar patikusius pastatus. „Dar daugiau. Važiuodamas motociklu patiriu kažką panašaus kaip ir žaidžiantys kompiuterinius žaidimus su 3D akiniais – užuodžiu upės kvapą, jaučiu medžių paunksmės vėsą, įkaitusį asfaltą, jau nekalbu apie šoktelėjimus per „gulinčius policininkus“ ar spurtą, kai pilotas „atsuka rankeną“. Tada vėl jaučiuosi laisvas“, – teigia Sigitas.
„Jausmas, kai visa didžiulė kolona pajuda iš miesto – nuo variklių gaudžiantis oras, benzino kvapas, pravažiuojančių automobilių signalai ar praeivių šūksniai, yra toks stiprus ir gilus, kad gautus potyrius mūsų bendruomenė aptarinėja visus likusius metus. Todėl kai šiemet dėl karantino buvo atšaukiami masiniai renginiai ar perkeliamos jų datos, visi buvom smarkiai sunerimę, ar pavyks dar kartą sukurti tą nedidelį stebuklą. Tikėkimės, viskas bus gerai“, – entuziazmu trykšta S. Sinkevičius
Registracija prasidėjo
Šių metų registracija jau prasidėjo. Keleiviai kviečiami pildyti šią anketą.
Vairuotojai – šią anketą.
Akcija vyksta tokiu principu: dalyvauti vienu metu registruojasi tiek keleiviai, tiek vairuotojai. Nors pirmenybė teikiama anksčiau užsiregistravusiems keleiviams, kiekvienais metais stengiamasi, kad būtų pavėžėti visi norintys. Keleiviams vairuotojai priskiriami pagal gyvenamąją vietą arba arčiausiai jos arba pagal vietą, kurioje pageidauja dalyvauti, taip pat pagal motociklo kalibrą ir keleivio svorį. Dalyviai kviečiami registruotis visoje Lietuvoje.
Akciją „Mane veža“ organizuoja tinklaraščio Motociklininkė.lt autorė, vairavimo praktikos mokytoja Aldona Juozaitytė-Pieva. Praėjusiais metais prie jos prisijungė 200 dalyvių visoje Lietuvoje ir dar apie 100 Latvijoje, kur bendras motociklininkų ir neregių žygis buvo pakrikštytas „RIDE2SHARE“ vardu. Ši akcija 2017-aisiais buvo nominuota Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose „Įveiktos kliūties“ kategorijoje.
