Svarbiausia – žmogiškas ryšys
Kaip teigia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė, „akcija „Mane veža“ yra labai svarbi dėl to, kad žmonės su regėjimo negalia turi galimybę pajausti kitokį pasaulį ir draugystę, kuri užsimezga, keliaujant motociklu. Svarbiausia yra žmogiškas ryšys, kuris užsimezga nuo pirmos akimirkos, kai susitinka skirtingi žmonės – vieni, mėgstantys motociklus, o kiti – silpniau matantys. Ši akcija leidžia patirti bendrystę, kur nėra jokios įtampos, nes net atvykę pirmąkart, pasijaučia taip, jog visi vieni kitus pažįsta jau ne vienerius metus ir linksmai juokauja, taip pat pasijuokdami ir vieni iš kitų. Nėra jokio gailesčio, kurį „sveikasis“ neva turėtų jausti „neįgaliajam“. Jo niekada ir nereikėjo.“
Ramunei pritaria ir vienas iš akcijos „Mane veža“ ambasadorių – Saulius Karčiauskas, manantis, kad labai svarbu yra ne tik paraginti kolegas motociklininkus jungtis į akcijos dalyvių gretas, bet ir sulaužyti visuomenėje gajus stereotipus, jog žmonės su regėjimo negalia yra ribotų galimybių.
Taip mąstantiems, Saulius pataria patiems atverti akis ir nebijoti prieiti bei pabendrauti. Taip pat stengiamasi atsikratyti ir kitų stereotipų, jog „motociklininkas nėra „pacukas su šortais ir tapkėm ant britvos“ ar patogiai ant čioperio įsitaisęs ir iš rankos alaus skardinės nepaleidžiantis, vidurio amžiaus krizės kamuojamas vyras“. Dažniausiai tai rimtus darbus dirbantys žmonės, kurie laisvalaikiu atsipalaiduoja ir mėgaujasi važinėdami motociklais. Ateityje, jis tikisi, kad „Mane veža“ išaugs į didesnio masto akciją, kuomet jos organizatoriai turės pakankamai resursų motociklais pavežioti ne tik regos, bet ir kitokio pobūdžio negalią turinčius žmones.
„Mūsų tikslas padaryti taip, kad ši pramoga, būtų prieinama visiems tiems, kuriems reikia ištiesti pagalbos ranką ir padrąsinti į savo gyvenimą įsileisti daugiau džiaugsmo ir laisvės pojūčio. Norėčiau, kad atsirastų žmonių, kurie plačiau pagalvotų kuo galima būtų prisidėti“, – ateities planais dalijosi Saulius.
Baltijos kelio sukakties paminėjimas
Šiemet akcijoje „Mane veža“ dalyvavo per 90 ekipažų ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Aukštaitijoje bei Žemaitijoje. Pirmą kartą prie šios akcijos prijungė ir kaimyninė Latvija, kur motociklų entuziastai važinėjo po Rygą ir jos apylinkes.
Vienu iš akcentų tapo keturių ekipažų, vadovaujamų akcijos ambasadoriaus Liudo Bradausko, ryžtas pakartoti Baltijos kelio maršrutą iki Latvijos sienos. Liudas teigia, kad „pagrindinis kelionės tikslas yra pasidalinti teigiamomis emocijomis ir žmogiškuoju – bendravimo ryšiu. Tai, ką motociklininkai gauna iš savo keleivių – žmonių, turinčių regėjimo negalią ir gavusių tokį dievo siųstą išbandymą, yra neįkainojama.
Šie žmonės pasiekė žymiai daugiau nei mes, būdami sveiki. Mes dažnai per daug esame linkę aimanuoti, kai paprasta sloga paguldo į ligos patalą, o jie nugali visus sunkumus Jie skraido parasparniais, šokinėja nuo tiltų su guma, mokosi vairuoti, iš gyvenimo viską ima abiem rankomis ir džiaugiasi tuo. Mums reiktų pasimokyti tokio gyvenimo džiaugsmo ir užsispyrimo, siekiant savo tikslų. . Stebina, kad jiems užtenka užsispyrimo paimti tai, ką gyvenimas nelabai nori duoti! Tad kelionė Baltijos keliu yra itin reikšminga, siekiant įprasminti šią bendrystę.“
Sugrįžusi po šio žygio, viena iš keleivių savo įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Grįžome iš misijos Baltijos keliui 30. Keturios Hondos. 450 km. Viena didelė vėliava ir daug mažų vėliavėlių. Kažkiek kavos puodelių. Vienas pažiūrėtas kašio kėlinys. Vienas saulėlydis. Penki vyrai, trys moterys. Kuo ilgiau važiavom, tuo labiau norėjosi važiuoti.
Visa diena ir keturi kartu važiuojantys ekipažai – tai stebuklas. Mūsų pertraukėlės degalinėse, kai sustoję ratu kalbėdavomės. Istorijos apie tai, kas, kiek ir kur nuvažiavo, kada kur užgeso, kada kaip krito ir kaip kėlėsi. Ir dar kur detales pirko. Pavadinau čioperį street'u, tai jau galvojau, kad grįšiu viešuoju transportu – o kad tuo metu buvome senajame Panevėžio kelyje, – ne taip ir svarbu, laukuose irgi yra autobuso stotelių... Ir visai nebuvo svarbu, kad latviai neatvažiavo mūsų pasitikti. Nes mes sutikome vieni kitus.“
„Mane veža“ gretose – ir Dakaro ralio dalyvis
Didžiausia staigmena visiems akcijos „Mane veža“ dalyviams tapo ralio „Africa Eco Race“ dalyvis motociklininkas Tomas Jančys. Jis ne tik su savo išskirtiniu, lenktyniniu motociklu KTM Rally Replica dalyvavo bendroje kolonoje, bet ir pavėžėjo visus norinčius. Tomas juokavo, kad pamiršti Dakaro smėlynus jam prireikė beveik devynių mėnesių, tad nelinkėtų niekam patirti tokių sunkumų, įveikiant savo gyvenimo kelionės maršrutą. Beje, tai dar ne viskas – T.Jančys planuoja dalyvauti ir „moderniame“ Dakaro ralyje 2020 metais, kuris vyks Saudo Arabijoje. Ten jis išbandys save užimdamas šturmano kėdę automobilyje.
Tomas Jančys pasakojo apie savo motociklo ypatumus ir visiems norintiems demonstravo motociklo galią. Kaip teigia Tomas, „svarbiausia buvo perteikti pojūtį, ką reiškia važiuoti su tokios klasės motociklu, pajusti kaip jis „kvėpuoja“ ir kokios yra jo vibracijos. Tad juo važiuojančiam yra išskirtinis įspūdis ir tikiu, kad bet kuriam žmogui, neturinčiam gebėjimo matyti, tas įspūdis dar stipresnis. Akcija „Mane veža“ yra svarbi dėl to, kad mes esame neabejingi ir tokio pobūdžio socialinė veikla yra labai reikalinga. Tad norime ne tik patys pajusti važiavimo malonumą, bet jį suteikti ir savo išskirtiniams keleiviams“.
Kas ką veža?
Įdomu ir tai, kad nemažai akcijoje dalyvavusių motociklininkų dirba IT, statybų ar švietimo srityje. Šiems žmonėms važiavimas motociklu yra puikus atsipalaidavimas ir laisvalaikio praleidimo būdas, norint pailsėti nuo didžiulės koncentracijos ir protinių jėgų reikalaujančio darbo. Vienas iš jų – Vidmantas Kabošis mielai po įtemptos darbo dienos, sėda ant motociklo ir įprastą miesto gyvenimą iškeičia keliaudamas ir atrasdamas nuostabius gamtos kampelius.
Jis sveikina „Mane veža“ idėjos autorę, nes ši akcija išmokė rūpintis savo keleiviais, sukuriant jiems savotišką važiavimo motociklu saugumo ir malonumo burbulą, vengiant staigių stabdymų, posūkių ir sudėtingų kelio ruožų.
Savo išvaizda ir įspūdinga barzda ne vieno akį traukė ir Linas Labačiauskas. Labiausiai nustebinęs tuo, jog dirba pedagogu-logopedu su specialių poreikių vaikais. Kadangi šis akcijos dalyvis kasdien susiduria su žmonėmis, turinčiais negalią ar specialius poreikius, dalyvavimas važiavime yra ypač artimas jo pasaulėžiūrai. „Visada maloniau yra duoti, negu imti. Tad savo keleiviui duosiu malonias emocijas ir tuo būsiu labai patenkintas. Ši akcija svarbi, tiek žmonėms su negalia, tiek mums, nes visi važiuodami motociklais jausimės lygūs“, – savo mintimis dalijosi L. Labačiauskas.
Ne mažiau įspūdingas ir jo vairuojamas „Yamaha Royal Star Venture“ kelioninis motociklas, kuris savo klasėje pagal patogumą, prilygtų limuzinui. „Mano keleivis, važiuodamas jausis itin patogiai, nes jam tereiks atsilošti lyg fotelyje ir mėgautis važiavimu“, – juokavo Linas.
Motociklininkas Marius Matusevičius akcijoje vairavo JAWA motociklą su priekaba. Jis „Mane veža“ dalyvavo pirmą kartą, ne tik norėdamas pavėžėti, bet ir parodyti, jog JAWA markės motociklai yra ne ką prastesni už šiuolaikiškus. Marius linki neprarasti ryžto ir energijos organizuojant akciją: „Svarbu nepamesti šios idėjos, ją labiau viešinti ir pritraukti kuo daugiau žmonių, norinčių prisijungti. Tai – nuoširdus, geros nuotaikos renginys, kuriame noriu vėl dalyvauti kitą kartą“, – teigė jis.
Martynas Kaupys, dalyvavęs akcijoje pirmą kartą savo patirtį apibūdino kaip „Mane veža“: „Mintis, jog galiu pasidalinti su kitu žmogumi važiavimo motociklu keliamu džiaugsmu ir pojūčiais „Mane veža“. Mintis, jog galime – visi drauge – suteikti neišdildomų įspūdžių akliesiems ir silpnaregiams, praskaidrinti dieną – „Mane veža“. Ne mes juos vežėme, tai jie vežė mus!”
Važiavimas motociklu – lyg paukščio skrydis
Daugiausia emocijų ir aistrų virė nenustygstančių vietoje iš smalsumo keleivių tarpe. Jie nekantravo patirti kuo daugiau pojūčių ir adrenalino. Smalsiai ėjo prie kiekvieno motociklo ir liesdami įvertino net ir kiekvieną smulkiausią detalę ar aksesuarą. Taip pat drąsiai klausinėjo apie motociklus ir kalbino jų savininkus, norėdami sužinoti apie jų vairavimo patirtį, keliaujant patirtus nuotykius ir ateities maršrutus.
Savo energingumu dėmesį atkreipė Algirdas Montvydas, kuris dalyvavo jau trečius metus.
Sužavėjo ir jo įspūdingi pasiekimai sporto srityje, kuomet žaisdamas golbolą, dalyvavo įvairiuose Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionatuose – taip pat ir Atėnų bei Sidnėjaus parolimpinėse žaidynėse, kur pastarosiose iškovojo sidabro medalį. Šiuo metu Algirdas dirba masažistu, tad pasidalino savo įžvalgomis, kad masažą ir važiavimą motociklu sieja pojūtis: „Turi pajausti žmogų savo rankomis ir suprasti, ką jam reikia padaryti, kad jis atsipalaiduotų ir jam būtų gera. Taip pat ir važiuojant motociklu – reikia pajusti jo motorą, greitį, vairuotoją, vėją ir kvapą.
Tai yra tam tikras ryšys. Nors akcijoje dalyvauju trečią kartą, tačiau kiekvieną kartą tie įspūdžiai vis kiti, nes šiuolaikiniai motociklai yra kitokie, nei tie, kuriais kažkada teko pačiam asmeniškai važinėti iki regėjimo netekimo. Tie pojūčiai labai stiprūs, kai jauti kelią, kiekvieną kalniuką, posūkį... Tai labai smagu. Tuomet atrodo lyg skrendi kaip paukštis ar kažkas panašaus lyg leidžiantis lėktuvu.“ – emocingai kalbėjo Algirdas.
„Ši akcija yra labai svarbi, nes žmonės su regėjimo negalia turi galimybę išgyventi tuos pojūčius, ką jaučia motociklo vairuotojai. Seniau su žmona burbėdavom, kad kur tie motociklai burzgia, lekia lyg donorai, o dabar visai kitaip vertinam. Kaskart galvojam, gal čia mūsiškiai pravažiavo“, – pridūrė jis.
Kita akcijos dalyvė – Virginija Šilkinytė, akcijoje „Mane veža“ dalyvauja jau trečią kartą – šį kartą kartu su savo dukra Barbora ir būsimu žentu. Jai labiausiai patinka greitis ir motociklo skleidžiamos vibracijos, staigūs posūkiai, vėjo gūsiai. „Ši akcija labai svarbi, nes žmonės su regėjimo negalia ne visada turi galimybę dažnai išeiti iš namų, ką gali kiti žmonės. Aš noriu išbandyti kuo daugiau motociklų modelių, kad pajusčiau kuom jie skiriasi ir kokią galią bei greitį gali išvystyti. Akcijos organizatoriams linkėčiau renginius organizuoti bent porą kartų per metus, kad nereiktų taip ilgai laukti“, – savo mintimis dalijosi Virginija.
Kita realybė – beribė erdvė
Deividas Mankevičius, muzikuojantis kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija „Guboja“ ir „Spalvų“ orkestru, akcijoje dalyvavo antrą kartą. Jam apie „Mane veža“ papasakojo draugas. Deivido nuomone, „ši akcija yra labai svarbi, nes jos metu tiek keleivis, tiek motociklininkas laužo tam tikrus stereotipus. Juk žmonės su regėjimo negalia gali užsiimti pačiomis įvairiausiomis ekstremaliomis pramogomis, kaip ir visi kiti.
Taip pat svarbu, kad yra galimybė susitikti ne tik su motociklininkais, bet ir su kitais regėjimo negalią turinčiais žmonėmis ir pabendrauti bei pasidalinti patirtomis emocijomis bei įspūdžiais“. Deividas žadėjo, jog pats dalyvaus ir kitus ragina dalyvauti visose akcijose „Mane veža“, kiek tik jų bus organizuojama, o būsimiems keleiviams linkėjo nenuleisti rankų, nepasiduoti liūdesiui ir neužsisklęsti namie, o dalyvauti tokiose akcijose kaip ši.
Taip pat antrą kartą „Mane veža“ dalyvavo ir Ina, kuri teigia, jog „akcija padeda sulaužyti stereotipus, kad žmonės su regėjimo negalia turi ribotas galimybes. Tas barjeras yra lengvai įveikiamas, kuomet pirmąkart susitinka motociklininkas su savo keleiviu. Atsiranda abipusis pasitikėjimas ir ryšys, kuris leidžia atsipalaiduoti ir laisvai bendrauti bei mėgautis bendra kelione motociklu. Ši kelionė tarsi leidžia įžengti į kitą realybę, kur viskas yra daugiamatėje beribėje erdvėje. Visiems žmonėms, turintiems regėjimo negalią, patarčiau išdrįsti sudalyvauti, o akcijos organizatoriams linkiu sėkmingai tęsti šią gražią tradiciją.“
Egidijus Juknevičius, dalyvavęs akcijoje pirmąkart, labiausiai džiaugėsi tuo, jog yra galimybė pabendrauti su žmonėmis ir išgirsti jų istorijas bei gyvenimo patyrimus, kas juos motyvuoja dalyvauti panašaus pobūdžio akcijose. „Žmonės su regėjimo negalia, turi daug įvairių kliūčių gyvenime, todėl ši akcija suteikia progą, suartėti su žmonėmis, besidominčiais motociklais ir taip geriau vieniems kitus pažinti. Sėdint už vairuotojo, jauti šiek tiek baimės, nes negali pats kontroliuoti situacijos. Panašus jausmas, kaip kad skristum lėktuvu tik dar baisiau. Belieka pasitikėti vairuotoju“, – teigė jis.
Visuomenės vidinis augimas
Beje, vienaip akciją mato organizatorė ir akcijos partneriai bei rėmėjai, ambasadoriai – taigi visa įgula. Dar kitokiu kampu akciją patiria dalyviai – tiek vairuotojai, tiek keleiviai. Bet štai yra ir dar vienas žiūros kampas – tai media komanda, kuri, vienaip ir kitaip, yra įpareigota fiksuoti įspūdžius. Šiais metais ji buvo itin gausi: turėjome net kelis fotografus bei video operatorių – ir visa ši komanda buvo irgi vežami motociklu, kad patirtis būtų kuo autentiškesnė, tikra, gryna, sodri ir, tikėkimės, skani.
„1000 vilties kilometrų“ organizatorius Erikas Gembickis vežė fotografą – o ši užduotis nėra lengva, nes reikia važiuoti taip, kad būtų surasti patys geriausi kadrai. Erikas dalinasi mintimis: „Šis renginys yra labai prasmingas – ypač kai pamatai keleivių reakciją į vykstantį veiksmą, kaip jie domisi viskuo. Jų nauja patirtis, manau, atveria jiems naujų pojūčių ir emocijų. Beje, kaip ir man.
Pradžioje ir man buvo nejauku, nes tai – taip pat nauja patirtis, nieko apie tai nežinojau ir neįsivaizdavau, kaip elgtis. Bet labai padėjo atsiųsta informacija. Pirmiausiai pagalvoji, kad tie žmonės labai nuskriausti, bet sužinojus daugiau, supratau, kad jie gyvena pilnavertį gyvenimą, tik kitaip, kad jie labai savarankiški bei turi ryžto ir didelių siekių – labiau nei kai kurie turintys regėjimą ir fiziškai aktyvus asmenys. Jie domisi tais pačiais dalykais kaip ir mes, pvz. roko muzika. Smagu buvo stebėti, kaip jie džiaugiasi viskuo kas vyko tuo metu ir gyveno šią akimirką.”
Video operatorių vežęs Mindaugas Valauskas atlėkė net iš Panevėžio, o pabuvojęs Vilniuje, vėl grįžo namo ir ten pavėžėjo savo keleivę. Ir tiek jis prilakstė su... JAWA! Su lopšiu! Savo socialiniame tinkle Mindaugas po akcijos rašė: „Kaip atrodo vaivorykštė? Kaip atrodo saulėlydis? Koks būna dangus? Kas tai yra šviesa? Ar galima visa tai paliesti, užuosti, išgirsti, pajusti kitais jutimas? Visus šiuos ir dar daugybę kitų klausimų nėra paprasta paaiškinti ir apibūdinti neregiui.
Pasivažinėti motociklu daugeliui iš šių žmonių reiškė įgyvendinti vieną iš svajonių – pajusti laisvo judėjimo džiaugsmą, vėjo šuorus plaukuose. Mūsų keleiviai buvo ypač atviri, dėkingi, nuoširdūs ir draugiški žmonės, kurie gyvena čia, šalia mūsų, tik ne visuomet per savo skubėjimą ir menkavertes susikurtas problemas tai pastebime. Nuostabus tai buvo renginys, man labai patiko. Manau, kad visi pasisėmėme labai daug teigiamų emocijų ir jeigu galėsiu, kitais metais būtinai vėl dalyvausiu.“
Na, o Rita Perova, dalyvaujanti nuo pirmosios akcijos kaip fotografė, teigia, kad „tokie dalykai yra labai svarbu visuomenėje, nes tai suteikia daug gėrio ir parodo mūsų vidinį augimą.“
Kai keleiviai tampa draugais
Ir tai – tik nedidelė dalis emocijų ir įspūdžių. Didžiausią džiaugsmą kėlė švytintys iš laimės veidai ir plačios šypsenos, nuostabi draugystė, nuoširdūs pokalbiai ir artimas tarpusavio ryšys, siejantis bendraminčius ir užaugintą „Mane veža“ bendruomenę, kuri primena darnią didžiulę motociklų entuziastų šeimą. Kurioje kiekvieno nuomonė ir įspūdžiai yra svarbūs, kurie vienas kitą papildo ir pripildo mintimis, emocijomis, jausmais. Žvilgtelėkime, kas prieš tris metus tą bendruomenę užkūrė.
Ir šiuo atveju vėl grįžkime prie motociklininkų, kurie dirba švietimo srityje. Tokia yra ir idėjos autorė ir organizatorė Aldona Juozaitytė-Pieva – motociklininkė.lt autorė yra dailės pedagogė, šiuo metu dirbanti vairavimo instruktore. Aldona motociklu važinėja jau daugiau nei 10 metų – pradėjusi nuo street klasės motociklų, vėliau atrado motociklus, kurie laksto miške ir tapo „prisiekusia“ enduriste. Mergina yra gerai žinoma enduro motociklininkų bendruomenėje – jau vien dėl to, kad jau 6 kartus apsuko Lietuvą kuo arčiau Lietuvos valstybinės sienos legendinėje kelionėje APL.
Kaip teigia motociklininkė, ateina laikas, kai tiesiog važinėtis motociklu yra negana, kai jauti, kad tuo nori ir turi dalintis su kitais. Tokios mintys tarsi savaime pakvietė akcijos idėją, kuri tarsi nukrito iš giedro dangaus – tuomet pamačius neregį kitoje gatvės pusėje, Aldonai atėjo it nušvitimas – neregiai ir silpnaregiai irgi gali važiuoti motociklu! Jeigu ne kaip vairuotojai, tai kaip keleiviai. Na, o tada prasidėjo visas darbas – kaip, su kuo ir kada šią minties užuomazgą paversti realybe.
„Mano tikslas nebuvo pati akcija kaip tokia. Iš tiesų, visų pirma, aš pati turėjau didelę baimę prieiti ir susipažinti su neregiu – visiškai trūko žinių arba tiesiog paskatinimo iš visuomenės, pavyzdžių, kaip tai padaryti. O gi labai paprastai – dabar jau žinau! Kad tą baimę įveikčiau, iš dalies ir kilo ši akcijos mintis. Jeigu bijau aš – turbūt bijo ir kiti, o nederėtų. Giliai pasąmonėje žinojau, kad pati akcija nebus tikslas kaip pats savaime. Mano tikslas yra, kad mūsų keleiviai taptų mūsų draugais, bičiuliais, su kuriais gera dalintis gyvenimu. Su kuriais gera kartu kurti tokius stebuklus, kaip akcija „Mane veža“.”
