Tai – Motociklininke.lt iniciatyva, kurią Aldona Juozaitytė-Pieva įgyvendino kartu su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Sąjunga (LASS). Šįmet dalyvių skaičius pranoko ir pernai metus – akcijoje važinėjosi daugiau negu 150 dalyvių, iš kurių daugiau negu pusė nedalyvavo pernai metais, o kai kurie keleiviai važinėjosi ir pirmą kartą gyvenime. Dalyvių kolonos buvo suformuotos Vilniuje ir Kaune – čia su Policijos pareigūnų palyda riedėjo atitinkamai daugmaž 40 ir 15 ekipažų.
Akcijos dalyvių iš visos Lietuvos įspūdžiai vis dar plūsta – justi gyvas pulsavimas tarsi akcija vis dar važiuoja, veža. Šį kartą organizatoriai dalijasi gražiausių ekipažų – merginų vairuotojų – patirtimis. Juolab, kad tokios buvo tik 4 iš 80 užsiregistravusių motociklininkų.
Renginio organizatorė Aldona Juozaitytė-Pieva keleivę Eveliną Rimšaitę (o antroje dienos pusėje ir keleivį Sigitą Sinkevičių) vežė Vilniaus apylinkėse, Danguolė Medvedevienė keleivę Jolantą Vilkevičienę vėžino Kaune, o Evelina Rimkutė ir Dominyka Kancytė su Silva Kovėraite ir Edita Janeliauskiene važinėjosi Šiaulių ir Pakruojo rajonuose.
Danguolė: „Ne visi motociklai yra juodi“
Danguolė Medvedevienė dalinasi savo patirtimi:
„Tiek daug emocijų verda viduje, kad sunku ir viską išreikšti žodžiais. Dalyvauti akcijoje visų pirma man tai garbė, nes prisidėti prie žmogaus svajonės išsipildymo – tai man buvo pagrindinis tikslas. Net nekalbu apie atsakomybę už tą žmogų ir baimę. Tai – smulkmena, palyginus su tuo, kiek gauni bendraudamas, kiek gali suteikti kitam žmogui laimės.
Kuomet pildėsi viena iš didžiausių mano svajonių – išmokti vairuoti motociklą, turėti teises – aš supratau, kiek reikia įdėti daug pastangų, darbo, laiko. O silpnaregiai ar neregiai to negalėtų pasiekti dėl likimo ar Dievo noro, bet juk ir jie jie nori pajusti vėją, greitį, jėgą – taip pat kaip ir mes visi. Vadinasi, nieko kito nelieka, kaip tik padaryti viską, kas priklauso nuo manęs, kad bent maža dalele žmogus tai pajustų tai.
Gal negražu taip sakyti, bet tą dieną dar kartą sau pasakiau, kad užteks skųstis dėl mažų ar nereikšmingų problemų, nes kiti jų turi kur kas didesnių ir rimtesnių... Tik susidūręs akis į akį su gyvenimu, realybe supranti, koks juokingas yra priaugtas kilogramas ar žilas plaukas galvoje, kai tau 30 metų.
Mano Jolanta, mano keleivė – šaunuolių šaunuolė. Labai ja didžiuojuosi. Ji – labai geras, žingeidus žmogus. Smagu buvo pasakoti motociklo sandarą – o ji viską lietė, daug klausinėjo, klausėsi. Įstrigo paskutinė jos pastaba: „Aš galvojau, kad visi motociklai tik juodi būna“. O Dievuliau, pagalvojau sau, tai ką aš matau, ji turi viską perpiešti sau mintyse. Vadinasi, aš turiu tiksliai jai viską perduoti. Dar kartą pasikartosiu – man garbė dalyvauti tokiame renginyje ir labai kviečiu visus jungtis kitais metais. Nes tai, ką pajaučia širdis, reikia patirti...“
Dominyka: „Ir kitais metais dalyvausiu akcijoje“
Dominyka Kancytė pasakoja: „Akcijoje MANE VEŽA dalyvavau pirmą kartą. Pasivažinėjimai motociklu man visada suteikia gerų emocijų, o jei dar galiu su kuo nors jomis pasidalinti – tai tik smagiau. Taigi akcija pasirodė puikiai man tinkanti.
Šeštadienį šokau ant Yamahos ir lėkiau pasiimti pakeleivės iš Pakruojo raj. Apylinkės nevažinėtos, vadinasi laukia nuotykio jausmas atrandant naujus kelius, posūkius, kaimelius. Kol važiuoju iki Pamūšio pasiimti Editos apsvarstau, nuo ko pradėsime šiandienos kelionę. Pasidžiaugiu, kad gerai apskaičiavau atstumą ir sutartu laiku pasiekiu keleivę. Susipažįstam, pasilabinam. Papasakoju apie savo mocą ir – mes pasiruošusios kelionei. Edita nudžiugina pasakydama: „Aš esu ekstremalių pojūčių mėgėja“. Na štai, pagalvoju, turime kažką bendro.
Kelionės pradžia rami ir neskubi. Pavažiavusios apie 15 min. darome pertraukėlę, nes apėmė jausmas, kad nulipus nuo moco kojos nebelaikys. Įsitikiname, kad motorika su kojomis vietoje ir toliau judam į Joniškio kavinukę, kur pasilepiname kava ir saule. Traukiame toliau per Kriūkus link Žeimelio. Važiuodama per Bardiškių kaimelį pamatau nuorodą į Vytauto didžiojo paminklą. Pasitariame ir nusprendžiame, kad aplankysime – o ką, ne nuotykis?
Patikrinome, kaip paminklas laikosi ir judame toliau. Oras nuostabiai tinkantis pasivažinėjimui, džiugina. Vėjo ir laisvės pojūtis taip pat kelia nuotaiką. Prieš pabaigiant kelionę Edita papasakoja apie gražią vietą kaimynystėje (Lašmens ir Mūšos santaką), kur pastatyta bažnytėlė ir lurdas, aplankome ir ją. Užbaigiame kelionę ten, kur ir pradėjome. Edita džiaugsmingai padėkoja už gerai praleistą popietę, o ir aš baisiausiai patenkinta naujais savo atradimais ir puikia pakeleive. Ir kitais metais mielai dalyvausiu akcijoje.“
Evelina Rimkutė jai paantrina: „Akcijoje dalyvavau pirmą kartą, praėjusiais metais dar nepasitikėjau savo galimybėmis saugiai vežti keleivį, kadangi vairuoju man kiek aukštoką motociklą. Taigi, įgavusi praktikos bei paskatinta kitų akcijos dalyvių, pasiryžau.
Mano keleivei Silvai tai buvo pirmoji pažintis su plieniniu žirgu. Susitikus, pakankamai detaliai supažindinau su motociklu, jo detalėmis ir važiavimo ypatybėmis, kurias ruošėmės išmėginti praktiškai. Maloniai nuteikė tai, kad susidomėjimas buvo didelis! Kelionė praėjo šauniai. Oras lepino, o šypsenos ir gera nuotaika lydėjo mus abi visos kelionės metu. Esu tikra, kad kitais metais neprireiks paskatos dalyvauti, ir aš būsiu tas žmogus, kuris kvies kitą motociklininką šiai gražiai ir daug pozityvių emocijų suteikiančiai akcijai!“
Aldona: „Ačiū, kad manimi pasitikėjo“
Aldona Juozaitytė-Pieva porina: „Mudvi su Evelina šauniai prasilėkėme! Dar iš vakaro sutarėme atlikti namų darbus – pasiruošti, apsiprasti, kad kitą dieną viskas klotųsi kaip sviestu patepta, juolab aš akcijos metu „dirbau“ ir organizatore. Pamenu, kaip išvakarėse, šiltą vakarą pučiant su vėjeliu, kišenėje skambėdavo telefonas – bet tuo metu tik Evelina buvo svarbiausia, ir buvau dėkinga, kad ji taip lengvai ir greitai manimi pasitikėjo. Pamenu tik, kad Evelinos prašiau laikytis už manęs, kad galėčiau ją geriau jausti.
Išaušus kitam rytui, Evelina jau laukė kieme. Matyt, iš tolo išgirdo motociklą garsą – o ir švilpiau su retoku Lietuvoje „Royal Enfield“, kurį pasiskolinau tik šiam atvejui. Kiek galėjau, pasakodavau savo keleivei, kas vyksta aplinkui: kurioje pusėje raibuliuoja ežeras, kokie motsai mus aplenkė (aišku, tai padaryti galėjo tiktai britvos), kad kertame „kalniukus“, kad esame spūstyje, ar pasiekėme 110 km/ val. Tik vis nujaučiau, kad Evelinai labiau rūpi esmė, visuma – kaip mergina vėliau ir sakė: „Smagu, kad vėl antrą kartą galėjau dalyvauti akcijoje. Patiko jausti vėją, greitį, važiuoti kolona visiems kartu, ir mėgautis puikiomis akimirkomis.“ Atšvilpusios prie Katedros bokšto, žinoma, atsistojome pačiame priekyje – kaip ir priklauso merginoms, tiesa?
Na, o vėliau. Keliavome susikibusios už parankės, ir nors kartais nulėkdavau kažko paorganizuoti, Eveliną visada mačiau netoliese. O ji gražiai šypsojosi ir per instruktažą sakė, kad nebijo važiuoti. Ir kai jau visi ekipažai buvo užkūrę motorus, tada pasiruošėme ir mudvi, ir pačiame kolonos priekyje paskui Policijos pareigūnus išjudėjome Vilniaus senamiesčiu į kavinukę Verkšionyse. Vakarop likome su draugais ir Eveliną pravežėme dar keliais motociklais: žvėriškai galingu „Honda VTX 1800 F“ ir žavinguoju „Honda Africa Twin“. Mergina sakė, pastarasis jai labiausiai patiko! Vieša paslaptis – man irgi“.
MANE VEŽA su legenda
Aldona atskleidžia daugiau: „Bet negaliu gailėti žodžių ir „Royal Enfield“ modeliui „Classic Chrome Euro 4“, kurį vairavau tą dieną. Vieno cilindro 20 kW keturtaktis atrodo ypatingai stilingas, chromas taip blizga saulėje, kad vienas fotografas sakė, niekaip negali jo nufotografuoti, kad pats neatsispindėtų kadre. Kavinėje „Pušynėlis“ daugelis bičiulių juo prašvilpė ir visi grįžo su šypsenomis: kam motociklas sukėlė puikias, klasikinio motociklo teikiamas patirtis, kam patiko aptakus bakas, dizainas ar pats lėto „pūtimo“ pojūtis, kas džiaugėsi, kad šis motociklas-legenda ir toliau gaminamas. Taip pat, motociklas yra žemas, tad vežti keleivę buvo vienas malonumas.
Galima priminti, kad „Royal Enfield“ yra tituluojamas seniausiu motociklų gamintoju, kuris savo istorija pralenkia net „Harley Davidson“ ir „Triumph“, o prasidėjo Didžiojoje Britanijoje dar 1890-aisiais. Vienintelis apmaudus dalykas yra tai, kad šis motociklas gaminamas nebe savo gimtinėje, o Indijoje. Bet kokiu atveju, dalyvauti MANE VEŽA su legenda, kurioje įrašyta ilga, svarbi istorija – ypatingas dalykas ir puikus nuotykis.“
Kalbėdama apie organizacinius dalykus, motociklininkė atskleidžia ir šiek tiek užkulisių: „Šiais metais MANE VEŽA man prasidėjo už Atlanto, Amerikoje – ten svečiuodamasi viską ir organizavau, tik prieš akciją sugrįžau į Lietuvą. Taip pat organizaciniai darbai pasibaigia tik praėjus kelioms savaitėms po renginio. Tiesa, šiais metais, turiu pripažinti, kiek pavargau dalinti interviu, nes MANE VEŽA man yra širdies dalykas, taigi norisi tai daryti tyliai, tik tiems, kam tai skirta. Deja, kad prikviestume dalyvių ir skleistume gerąją žinią pasauliui, reikia viešumos.
Na, o svarbiausia – kad akcija pavyko, kad iki šiol visoje Lietuvoje skamba juokas, o veidus puošia šypsenos,“ – apibendrina motociklininkė Aldona Juozaitytė-Pieva.
