Lietuvoje turėjome tris „serijas“ (o gal reikėtų sakyti – drąsius bandymus?) leisti tokio tipo, kaip mūsuose įvardina, „nišinį“ žurnalą. Kelis metus „ėjo“ „Moto+”, vėliau „Moto Press“, prieš kelis metus sustoto ir „Biker Baltics LT“. Ir nors tai nėra pavyzdinė spauda (neišieškotas stilius/ dizainas, neaiški koncepcija, nepasirinkta kryptis, visko po truputį) – pastangos sveikintinos. Tikiuosi, kada nors motociklizmas Lietuvoje bus toks stiprus, kad žurnalas bus neatsiejama lietuviško ar baltiško motociklizmo dalis.
„Viena pavara, be stabdžių“
O štai žurnalų pasaulyje – daugybė! Nuvykusi į kiekvieną svečią šalį, ieškau didžiųjų kioskų su spauda – ten telpa kone visi toje šalyje leidžiami ir atvežtiniai „gėriai“. Pamenu, kaip Suomijoje liūdnai ir su didžia pagarba žiūrėjau į kone 20 leidžiamų moto žurnalų! O juk ten motociklizmas toli gražu ne itališkas! Italijoje vien bekelės/enduro/motokroso/kelioninių motociklų žurnalų rastume tiek pat.
Na, o iš užsienietiškų, spausdintų, kvepiančių puslapių išskirčiau kelis: dėl aiškios („hipsterių“?) krypties ir išpuoselėto stiliaus – „Iron&Air“ (JAV); dėl žavingo polėkio ir idėjos užtaiso, šonaslydžio („One Gear, No Brakes“) – „SideBurn“ (UK); dėl dizaino ir, pagaliau, teisingo redaktoriaus – „Riders“ (Italija); dėl to, kad įdomu stebėti, kas vyksta ir Australijoje – „Tank Moto“; dėl drąsos dar labiau susiaurinti šią „nišą“ ir rašyti apie moto paneles – sąlyginai naujas „La Motocyclette“ (JAV); dėl traškančio popieriaus, net jeigu tekstai sausesni, t.y. dažnai apie motociklų charakteristikas – bene vienintelis, kiekvieną trečiadienį, jau 60 metų einantis laikraštis MCN (UK). Ir t.t.!
Tačiau pažymėtini ir keli elektroniniai variantai, kurių labai norėtųsi popierinių. Tai „trenkti“, pašėlę „Traction E-Rag“ iš Kanados bei pasirodęs pirmasis „ADV WOW“ numeris, tarptautiniu mastu nešantis žinią apie moto keliauninkes. Pastarojo redaktorė yra lietuvė Eglė Gerulaitytė, jeigu ką!
Tiesa, motociklų gamintojai taip pat publikuoja vis geresnius leidinius – kai nebeužtenka produktų skrajučių ir norima perteikti kompanijos filosofiją, požiūrį, važiuotojus, legendas. Puikūs pavyzdžiai: „The Redline Magazine“ („Ducati“), „Revzine“ („Rev‘It“ apranga), „Insider“ („Yamaha“ žurnalas) ir kt. Beje, ekstremalaus sporto ir pojūčių žurnalas „The Red Bulletin“ taip pat yra tarp mano favoritų – dėl minkšto, plono popieriaus, žvėriškos energijos užtaiso ir nesuvokiamų žmogaus galimybių ribų (kai jų nėra).
„Kad patirtum nuotykį, nebūtina apvažiuoti pasaulį“
Pripažįstu, kad su visais šiais žurnalais norėčiau turėti reikalų (su keliais – jau ir turiu).
Šį kartą kalbinu kelioninių motociklų žurnalo „Adventure Bike Rider” (UK) redaktorių Bryaną Daviesą.
– Kaip ilgai dirbate moto žurnalistu ir redaktoriumi? Kurios pareigos jums labiau patinka?
Motociklas gali nuvežti į neįtikimas, nuostabias vietas – ir nors įmanoma ten nukeliauti ir automobiliu, važiuodamas dviem ratais esi aplinkoje
– Oficialiai dirbu redaktoriumi 8 mėnesius, bet kartu su kolegomis leidžiu jį nuo 2014-ųjų. Iš tiesų, man labiau patinka būti redaktoriumi: nors darbo neretai daugiau, galiu nuspręsti žurnalo kryptį ir stilių. O jeigu turiu idėjų, kurias noriu įgyvendinti, tai daug lengviau padaryti negu būnant žurnalistu.
– Kodėl jūs važiuojate ir rašote? Kokia yra jungtis tarp šių dviejų skirtingų „disciplinų“?
– Vairuoju motociklą, nes nėra geresnio jausmo. Motociklas gali nuvežti į neįtikimas, nuostabias vietas – ir nors įmanoma ten nukeliauti ir automobiliu, važiuodamas dviem ratais esi aplinkoje. Nemanau, kad egzistuoja jungtis tarp važiavimo ir rašymo, bet rašau, nes noriu pasidalinti žiniomis su tais, kurie skaitys. Noriu padėti žmonėms atrasti geriausias, gražiausias vietas, į kurias jie gali nukeliauti bei pasidžiaugti. Daugelis trokšta važiuoti, keliauti, bet nebūtinai žino kur, taigi jie tiesiog važinėjasi tuo pačiu maršrutu kiekvieną sekmadienį.
– Kokia tema jums buvo didžiausias iššūkis?
– Dėl iššūkio – tai sudėtingas klausimas. Bet turbūt ta, kai keliavau prancūzų kariuomenės keliais Alpėse. Tada nutrūko mano tėčio motociklo grandinė. Neturėjome jokių įrankių ar žinių ir buvome toli nuo civilizacijos. Laimei, radau kažkokią virvę, kurią naudojo piemuo (ji buvo aplipusi avių išmatomis!) ir sugebėjau pririšti tėčio „Tenere“ prie savojo „V-Storm 650“. Keletą mylių tempiau jį siauru žvirgždo keliu vienoje pusėje. Ir tada sudegė mano sankaba – visai netoli išvažiavimo! Ir vėl aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, tad pilnai pakrautus motociklus mudu stūmėme stačia įkalne iki pat „Col du Tende“ kalnų perėjos viršūnės. Tada nuriedėjome kokias 6 mylias į vienišą viešbutį pakelėje. Tai buvo puikus nuotykis, ir alus tą vakarą buvo ypač skanus.
– O kokia tema turėjo linksmiausią istoriją už kadro?
– Turbūt tai buvo tada, kai keliavau per Verkorą Prancūzijoje. Pasiklydome, tad sustojome paklausti kelio. „Kaimiečiai“ buvo vyras ir draugiškas transseksualas, kuriam patikau. Jie sutiko pasakyti, kur važiuoti, bet prieš tai turėjau sudalyvauti filme, kurį jie kūrė kaimo fotogafijos kurse. Taigi, turėjau važiuoti motociklu ir būti žvaigžde vienoje iš scenų. Po to jie mums nurodė kryptį, bet neturiu supratimo, kokiame filme esu nusifilmavęs!
– Koks yra „Adventure Bike Rider“ žurnalo požiūris? Kaip jūs matote ir kokį transliuojate motociklizmą?
– Man patinka kurti ABR kaip viską apimantį. Nors vadinamės „Adventure Bike Rider“, visada sakau, kad nesvarbu, kokį motociklą vairuoji, svarbu, kad patiri nuotykių. O „nuotykis“ yra labai asmeninis apibūdinimas: vienam tai gali būti kelionė per kaulų kelią Rusijoje, kitam – išdrįsti nukeliauti 100 mylių nuo namų. Taigi aš trokštu padrąsinti visus išvykti ir sumedžioti savo nuotykius.
Nesutinku, kai manoma, kad nuotykių motociklizmas turėtų būti kažkoks elitinis klubas, kuris riečia nosį prieš tuos, kurie neapvažiavo viso pasaulio.
– Kas yra jūsų skaitytojas?
– Mūsų skaitytojai – daugiausia vyrai, bet vis daugiau moterų taip pat keliauja ir tai yra puiku! Įprastai mūsų skaitytojas vairuoja „adventure“ tipo motociklą. Pats populiariausias modelis, žinoma, yra BMW GS1200A.
– Kaip manote, ar mados motociklizme atspindi visuomenę?
– Manyčiau, „adventure“ motociklizmas yra mada ir tai atspindi modernios visuomenės poreikį pažinti, žvalgyti pasaulį bei patirti daugiau sau, patiems. Tai taip pat atspindi brandaus amžiaus važiuotojų augančią gerovę – tokie motociklai nėra pigūs!
– Ar popieriniai žurnalai gauna mažiau dėmesio negu skaitmeniniai?
Iš tiesų skaitmeniniai žurnalai nepasiekė tokių skaitomumo reitingų, kaip buvo prognozuojama keletą metų atgal. Vartotojai suprato, kad skaityti žurnalą planšetėje, telefone ar kompiuteryje nėra labai malonu, tad dauguma žmonių perka žurnalus, nes jiems patinka pati patirtis: atsisėsti ir skaityti, tai – tarsi ritualas. Tad mes išgyvename tiesiog tęsdami tai, ką darome – mūsų pardavimai dar niekada nebuvo tokie aukšti.
– Iš ko susideda puikus žurnalas?
– ABR yra puikus dėl turinio įvairovės. Jis įtraukiantis, informatyvus ir įkvepiantis, bet dar svarbiau, kad jis yra realistiškas. Mes kalbame vidutiniam važiuotojui, kuris trokšta patirti nuotykių.
– Kiek moto žurnalų yra jūsų šalyje? Mes neturime nė vieno!
– Neatsakysiu tiksliai, bet jų yra daugybė!
