Tvoskiantis karštis yra savotiškai gražus. Jis nokautuoja kviesdamas neskubėti. Pasišnekėti su pakeleiviu ar po medžiu pabūti. O skubiai apsirengus – lėkti, arba sustojus – išsinerti iš apsaugų.
„Na? – klausia manęs, nusiėmusios šalmą prie parduotuvėlės. – Kaip?“ „Gerai“ – linksmai atsakau, tarsi būtume kaimynai. „Eina „Yamaha“? „Eina“ – patenkinta šypsausi. Taip pasidžiaugę, tiesiog prasilenkiame.
Žvalgausi į šilus iš paukščio skrydžio... Pušų viršūnės siūbuoja ramybę ir atneša vėją. Pažvelgiu žemyn – ištikimas draugas Plunksna laukia manęs. Gera vėl važiuoti ištisą dieną!
Dažnai į šalmą plūsteli karščio bangos, atnešdamos sakų kvapą. Tai vasaros aromatas. Prigulu ant traškančių kerpių, žaismingų kankorėžių ir įkvepiu pasaulio.
Kartais šokame per aukštai. Bet tik dėl to, kad ne laiku. Arba – ne su tais...
Ežerai ir upės apgulti žmonių. Bet vis tiek stoju ir, nusimetusi drabužius, neriu. Plaukti vandeniu, kuris atspindi dangų... Vasara!
Kiaušinių kelionė
Kiaušiniai. Imti ar neimti? Stoviu parduotuvėje prie kiaušinių lentynos ir neapsisprendžiu. Rudi, balti, pigesni, 6 ar 12 vnt.? Ne. Mąstau ne apie tai. Poryt išvykstu kelioms dienoms, tad koks galiojimo laikas? Bet net ir ne tai svarbu. Ar jie atlaikys? Štai kur esmė. Ne, – ir pastatau atgal į lentyną. Tačiau apėjusi lankstą vėl sugrįžtu: bandau, kas bebūtų! Susimokėdama už prekes nepamirštu kiaušinių įsukti į tris polietileno maišelius.
Taip greitai turbūt dar nesu apsipirkusi! Kone bėgdama. Sustirusi po lietaus, per kelias minutes susimetu krepšin būtiną maistą išgyventi kelioms dienoms. Ir atsargų. Išėjus į lauką pasitinka šaltis – tai prakiuro dangus šį vakarą. Galėjau nujausti – bet neturiu pasirinkimo nevažiuoti.
Gal racionaliai, o gal ir nelabai nusprendžiu grįžti ne asfaltu (kartais brūžinu skanų geltoną, naujai supiltą kelkraštį), bet miškais. Judant keliukuose būna šilčiau, netgi šilta. Nors kuprinė nelengva... Ir dar tie kiaušiniai... Šalti įmirkę kojų pirštai primena apie save – skubiai imtis veiksmų!
Tad pasuku į miškus. Pirmą kartą šiuos.
Važiuoju, kol yra keliukų. Kai jie baigiasi ties kvartalinėmis, bandau laikytis krypties tarp traškančių sausų pušų, gergždinčios baltos paklotės. Tačiau lietus perauga į liūtį, navigacijos neturiu, o telefonas (kažkodėl!) per greitai išsikrauna. Apsidairau: vakarėjantis niūrus dangus gaubia pečius. Ir net jeigu esu su Plunksna, darosi nejauku. Kurion pusėn važiuoti? Kur beapsidairau – skaidrus, bet miškas.
Apsisprendusi suku motociklą tarp kamienų ir paguldau. Užgęstame, bet jau veikia adrenalinas – tad netrukus jį atsikeliu. Vėl užgęstame, ir vėl. Nosį pro šalmą talžo lietus, bet gerai, kad dar nedrebu.
Kelią mudu randame. Grįžtu temstant ir lupuosi nuo savęs šlapius drabužius. Plunksna. Motociklas, mane išvežęs iš ten, kur galėjau pilnai „stresuoti“. Atlaikiau, bet nekartočiau. Sakysite, drąsu? Anei kiek. Tačiau tokios akimirkos šio to išmoko.
Ir net šokinėję per medžių šaknis, slydinėję smėlyje, kiaušiniai grįžo sveiki!
Ramūs gamtos ciklai
Praplyšęs žiedas – tobulai sveikas, lygus ir turintis sistemą, net jeigu atrodo pabiręs ir iškarpytas.
Motociklu riaumoju ore, skrodžiu vėją.
Žinau, kur jų dabar žydi visa jūra. Ir būtent baltos spalvos. Žiedlapiai it purslai puošia pasaulį. Tik – vardan ko?
Priešaky – ledynmečio kopa, senesnė net už Lietuvos pajūrio kopas. Ir nors mažutė, atsuku rankeną.
Jie žydi prieš APL – ir pernai godžiai gėriau pinavijų kvapą, nors labiau – piešinį, kurį suteikia jų karpytas grožis.
Gamtos ciklas niekur neskuba, vyksta savaime, lėtai, bet tiksliau – kokybiškai. Yra laikas čia ir dabar. Ne vėliau, ne anksčiau.
Apsuku motociklą ant baltučio smėlio. Ne tokio ir puraus kaip šiluose...
Ir man. Būtina jam paklusti/ neprieštarauti arba tiesiog – priimti. Nebebijoti.
Kelionės aplink Lietuvą organizacija
Bendradarbis Jonas visada žino orus. „Lėk, Aldut, škvalas ateina. 18 val. jau pils liūtis.“ Klausau ir skubu pas motociklą. Ir nors iš Dainavos šilų spėju paršvilpti sausa, į APL dalyvių susitikimą gaunu lietaus. „Kad tik batai neperšlaptų, kad tik batai...“ – vienintelė mintis žvelgiant pro lietų prie pirmosios sankryžos.
Šaunu, kad turime pilną sąrašą. Kad daug naujokų. Kad jiems kyla klausimų. Ir kad mikroautobusą vairuos mano Brolis Vygaudas
Atlekiu! Lietuvos enduro klubo draugai pasitinka lauke. Vėluoju gal minutę, bet žinau, kad be manęs nepradės. Įsukusi arčiau, nusistebiu – nė vieno motociklo...
Bet viskas gerai, susitikimas įvyko! Sklandžiai, struktūriškai, aiškiai. Ačiū vyrams, kad pakalbėjo ir už mane (toks buvo susitarimas. Man norisi rašyti, ne kalbėti) ir puikiai sudėliojo taškus ant i.
Šaunu, kad turime pilną sąrašą. Kad daug naujokų. Kad jiems kyla klausimų. Ir kad mikroautobusą vairuos mano Brolis Vygaudas! Kad ir kaip „kietai“ galiu atrodyti/ skambėti, visada jaučiuosi mažute seserimi, ir jo buvimas greta ramina. (Prisikalbėjo! Pernai, kai Lietuvą apsukau su JAWA, Brolis svajingai tarė: „Kitais metais norėčiau važiuoti kartu“...)
APL kalendorius
Ratai sviedžia kankorėžius. Net į priekį – matau, kaip jie pasiveja kryptį, kuria šiaušiu. Jų čia tiek daug, kad kaskart nusistebiu, kodėl jie nesumėto motociklo.
Tyliai šypsausi: baimės grįžta! Kada jas įveiksiu? Tai retorinis klausimas, į kurį nebeturiu jėgų atsakyti.
Tačiau kišenėje prie krūtinės, piniginėje, jau keleri metai man kalba mažas kalendoriukas. Prieš tai jis buvo atremtas į darbo kompiuterį ir simbolizavo svajonę. Dabar – prie širdies – ji yra dar didesnė. Tai APL kalendorius. Enduro yra širdyje.
Lietuvos enduro klubo organizuojama kelionė aplink Lietuvą APL 2016 prasidėjo šeštadienį, liepos 2 dieną. Jau 13-ą kartą vykstanti „enduristų“ kelionė šalyje truks savaitę, šį kartą vyks į priešingą pusę negu įprastai, dalyviai važiuos kuo arčiau valstybinės sienos. Šiais metais APL organizuoja Aldona Pieva ir Andrius Šulskis. Jiems, be abejonės, padeda Lietuvos „enduro“ klubo direktorius Marius Girutis ir talismanas Dainius Budnikas.
