Laikas stabtelėti ir vėl parūkyti (priešistorė – „Motociklai ir gėlės“, „Ar parduodate drąsą?“, „Ką rūko autorė?“, „Kraujo, degalų ir oro mišiniai“). Tad – kodėl jis?
Nes žvelgiu į jį įsimylėjusi. Tiesa, jį pastebi ir atsimena dauguma, net jeigu niekada nėra važiavę kartu. Jo tyli jėga nepalieka abejingų: vieni bijo, kiti gerbia. Bet dėl to jis ničnieko nedaro: nei kelia motoro apsukas, nei akį rėžia išskirtiniu „tiuningu“, nei kaip kitaip kedena savo plunksnas.
Jis yra vienintelis toks – nes mano pasirinkimas iš visų egzistuojančių pasaulyje. Mudu rašome savo, ypatingą, pasakojimą. Džiugiai lėkdami ar darydami klaidas, krisdami ar mokydamiesi, ir pasitikdami kryžkeles bei galimybę pasirinkti, kur švilpsime toliau. Mes taip pat nešame ir atsakomybės deglą, kurį įžiebėme kelionės pradžioje.
Nuo pat pirmo karto, kai jį pamačiau, pasaulis sustojo ir vėjas uždavė klausimą: bijai? O jis, tarsi pajutęs, tik žavingai saulėje nusišysojo! Elegantiškas, bet raumeningas, griežtas, bet atidus. Jau tada jaučiau jo kilnioje širdyje paslėptą degančią energiją.
Žinojau, kad tai bus ilga kelionė: iškovoti jo pagarbą, pasitikėjimą manimi ir tapti stipria, lygiaverte tandemo dalimi. Pažinti jį ir įvaldyti save. Tačiau kas turi savo vertę, visada nusipelno kovos.
Ir dar. Jis yra ne tik tvirto charakterio – o tai moko pasitempti ir mane – jis yra patikimas. Niekada nepalieka, kai maudžia ir nežeidžia, jeigu klystu. Tiesa, esame mudu ir panašūs – reiklūs, siekiantys kokybės. Lėtai, bet užtikrintai. Kadangi keliame sau aukštus tikslus ir reikalavimus, oriai priimame ir iššūkius. Vadinasi, jeigu turime tą įkalnę įveikti taip, o ne kitaip, to ir sieksime – nesvarbu, kiek laiko užtruktų. Žinau, kad ta nuojauta, kai pirmą kartą jį pamačiau ir baikščiai nusišypsojau – buvo ateitį pakeitęs prisiminimas. Dabartis.
Taigi tik jis mato, kaip žvelgiu į jį džiaugsmo kupinomis akimis, kai noriu jo arba kai labai skauda sparnus... Tik jis žino, ką sakau po dar vieno pasivažinėjimo ir ką tyliu greta miglos nuspalvintais rytais.
Vėlyvas pavasario vakaras. Garažas nuklotas minkštų šešėlių, apjuosiančių dėžes, įrankius, šarvus, knygas. Sklinda blausi, aksominė šviesa, aidi tyla – atrodo, galima užčiuopti, sugauti, delne sulaikyti užsnūdusio pasaulio ramybę.
Perkeliu šalmą ir akinius į lentyną, įdedu valstybinį numerį į kuprinę, supilu vandenį į gertuvę... ir mes rytoj vėl pasiruošę važiuoti! Puoselėti dovaną, kurią gavome – gyvenimą.
Jis stoviniuoja lauke, tad ateinu. Mudu abu, užvertę galvas, godžiai stebime skubantį dangų – pasišiaušę plaukia debesys, tik kartais atidengdami žvaigždėmis nusėtą skliautą. Kai esame kartu... oras tiesiog įsielektrina! Net kibirkščiuoja ir spurda!
O tai įkvepia mano širdį kurti ir drąsina niekada nepaliauti džiaugtis paprastu, bet ypatingu. Vėju ir motoro burzgesiu šalme, kiekvienu gryno oro kilometru ir visu pasauliu, kai pievose tyliai skęsta saulės spinduliai.
Motociklas – tai draugas, bendražygis. Jis niekada nebus tik metalo gabalu... man.
