Pajudu, automatiškai užsidega apšvietimas – viena spingsinti lemputė. Bet jos užtenka.
Auliniai aukštakulniai žengia pilku, dulkėtu grindiniu. Vis keisdamas judėjimo kryptį mano šešėlis keliauja kartu – pagal apšvietimą. Užsimetu gobtuvą – taip jaučiuosi saugesnė. Po pažastimi dar stipriau suspaudžiu „garažinę pagalvėlę“ – ploną, nes ji skirta pasitiesti, kai keičiu tepalus. Ją pasisiuvau svajodama apie savo garažą. Rankomis išsiuvinėjau ir gvazdiką, mėgstamiausią gėlę...
Suku už kampo. Nusitraukiu pirštinę ir striukės kišenėje suspaudžiu raktus. Štai čia. Nors laikinas, tik žiemą, bet garažas. Nuo spynos atitraukiu senovišką odinį dangalą ir suleidžiu raktą į spyną. Šalta tyla aštriai aikteli nuo metalo kliktelėjimų, o aš atsidūstu – išpučiamas oras atsimuša į vartus ir stingsta baltais šuorais. Suėmusi rankeną tvirtai trukteliu ir nusišypsau. Aš juos pamatysiu dabar.
Ten, blausiai nuklotas minkštų pilkšvų atspalvių, stovi KTM ir kantriai laukia. Greta kreivai šypsosi ir dama „Jawutė“. Kreivai, nes stovi ant šoninės, ne centrinės kojelės. Tarsi pasiruošusi, kad dabar pat mudvi vėl lėktume gaudydamos vėją.
Pasilabinu ir prisėdu greta. Balksnoje erdvėje suspindi motociklų dalys. KTM – murzinas ir prie to įpratęs. O JAWA jau nebeprieštarauja tokia irgi kartais pabūti. Gamtos purvas (balos, pelkės, žvyro dulkės) man nereiškia nešvarumo. Nešvaru gali būti tik kitkas – žmonių santykiai, įvaizdis, pinigai.
Širdis jau tuksi švelniau, rimsta jausmai. „Nuoskauda yra niekas, jeigu ją pamiršti.“ Pasižiūriu į blizgantį duslintuvą. Jos juk neišmesi taip greitai, kaip sudega degalai.
Akys kyla link KTM cilindro. Vožtuvai preciziškai dirba savo darbą – tiek užkūrus motociklo motorą, tiek žmogaus. Tik biologinėje būtybėje jie negali sustoti. O jeigu vienas iš jų iki galo neužsidaro? Mechaniškai galėtum sutvarkyti, bet genetiškai – ne.
Stabdyti tempą reiškia kvėpuoti. Pasišalinti iš eismo arba bent jau numesti greitį. Galbūt būtent tada reikia užsukti ir į degalinę – prisipilti benzino, nusivalyti šalmo stikliuką ar akinius, patikrinti padangų slėgį. Nors jį, tiesa, derėtų tikrinti prieš kelionę. Ir leisti motorui ataušti. Tada išgirsti, kaip spragsi duslintuvo kelnės – tai vienas gražiausių motociklų garsų.
Taip pat ir su širdimi. Jeigu nuolatos stengiesi padaryti kuo geriau, arba nuolatos judi link savo tikslų ar svajonės, arba daug dirbi ir niekas neišeina, laikas sustoti. Kaip kada – išgerti arbatos, liautis kalbėti, pailsėti, pabėgti... kad sugrįžtum į pradžią ir prisimintum, dėl ko ir kaip tai nori padaryti. Ar svarbu procesas, ar tik produktas, kelionė ar tikslas. O ar priemonės pateisina tikslą?
Kai perkaista smegenys, laikas ataušti. Tarsi stabdžių trinkelės, logikos dėsniais jos kontroliuoja inertiškus jausmus – širdies dūžius.
Man tai reiškia mintimis nueiti į svajonių garažą. Pabūti be maišaties, spalvų ir garsų rezginio, be kitų eismo, t.y. gyvenimo, dalyvių nuomonių ir veiksmų. Ten supranti, kad šitas metalinis variklis panašus į tavo. Juk principas – tas pats. Ir tai nestebina, nes motociklą sukūrė žmogus, kuris vadovaujasi gamtos dėsniais bei juos pritaiko ir savo kūriniams. Net jeigu apie tai nesusimąsto.
Ir dar. Abu mano motociklai išklauso ir sugeria viską, ką jiems pasakau ar parodau, o pritaria, palaiko, džiaugiasi ar ne – pamatau kelionės metu. Jeigu mąstau skaidriai – jie visada mane veža kryptimi, kurioje priimu tinkamus sprendimus ir sutinku reikalingus žmones. O jeigu kuo nors abejoju – liepia sustoti. Jeigu to nepadarau pati, JAWA (Uoga) užgęsta arba neužsiveda, o KTM (Hardas) leidžia daryti klaidas, dėl kurių krentu iš balno.
Valdyti motociklą – tai reguliuoti save. Suprasti procesus, kurie vyksta technikoje ir kūne bei adekvačiai į juos reaguoti. Abi – ir metalinė, ir raumens širdys savyje turi nesuvokiamą galią, kurios tuo metu priklauso tik viena nuo kitos. Abu esame vežami energijos, tik jos sudėtis šiek tiek skiriasi: tai degalų arba kraujo ir oro mišiniai.
Per tiek metų vairuodama motociklą savo patirtimi užtvirtinau viena: širdies skausmas niekada neprilygs fiziniam skausmui. Tad galbūt sudėjus abu ir atsiranda ištvermė? Tas sunkiai paaiškinamas dalykas, kurį iš dalies atspindi mintis apie išmintį: „Išmintis nėra išsilavinimas, bet aiškus matymas to, ko neįmanoma išmokti.“ Ištvermės neįmanoma išmokti, o skausmas – tai išeinantis silpnumas.
Laikas kilti. Žinau, kad ramia širdimi ir atvėsusiu, skaidriu mąstymu esu pasiruošusi. Su Uoga ar Hardu – priklauso nuo kelionės tikslo.
