Padangos, benzinas, tepalai, metalas, aušinimo skystis, išmetimas. Drėgna žemė po lietaus arba sausos žvyrkelio dulkės šnervėse. Alyvų žydėjimas lekiant Panemune ir Dainavos užburiantys pušynai. Garažo tyla, stovėjimo aikštelės aidas, švilpiantis vėjas ir vakaro žara. Ir dar daugiau – draugystės ir iššūkių alkis. Taip kvepia mano motociklai.
Žiedai, miškas, žemė
Motociklas kvepia žiedais pavasarį: kai pievose šypsosi laimingos pienės, o ievos žydi kukliu baltumu. Švilpiant su vėju beržų pavasario žaluma yra pati gražiausia spalva! Įlėkus į šešėlį, šlapio miško ir alyvų kekių kvapas skverbiasi į šalmą. Žydi kaštonai – dideli žiedai neakina, tyliai skelbia atgimimą.
O visas miškas nuklotas žibuoklėmis! Norisi sugerti, sustabdyti vaizdą, jame pabūti. Bet ir vėl duobė, pliurza ar posūkis. Ne kartą „paleidžiu“ motociklą: ant iškirsto medyno plynės tarp šakų šakelių, siauroje įkalnėje, miške tarp medžių. Neišsuku, krentu, o pakėlus motociklą ir atgal riedu. Vėliau po ratais „painiojasi“ ir kurmių ar traktorių arimai, gumbai, duobės – puri, tarp delnų byranti, žemė.
Žemė – ji visur. Įvairia forma. Ir neretai – purvu. Greta pelkės rangosi dauba su pliurzos vaga: įstringu, stumdydama puškuoju pirmyn atgal, o draugai jau neria į pelkėtą iškirstą mišką. Aplinkui gaudžia motorai – kas mirksta iki pusės, kas stumiasi motociklą, kas nešasi, kas ilsisi ir vėl bando lipti per rąstus. Gryna, tikra ir kvapni romantika! Toks yra gryniausias enduro aromatas – pumpurais pasidabinęs, saulės spindulių užpildytas, skaidrus, gaivus, bundantis miškas!
Miškas, žemė būna ir maloniai drėgni. Arba labai šlapi – dažniausiai, kai lyja. Puikus tokio kvapo pavyzdys – APL 2016 kelionė.
Tačiau būna ir tvanku. Tada svilinanti saulė yra vos pakeliama ir abu springstame nuo karščio: į save susipilu vandens, o bakas, atrodo, net tvinksi, garuodamas nuo užkaitusio aušinimo skysčio. Tai aitrus kvapas, nepatinkantis ne tik nosiai, bet ir akims. Vėl spustelėjus starterio mygtuką, motoras užsikuria tarsi maištaudamas, pašiaušdamas, kutendamas aplinkui snūduriuojančią gamtą – tai vienas nuostabiausių garsų. Pirmyn!
Vėjas, vakaras, garažas
Vakarėjant, kai sproginėjantis karštis atslūgsta ir pasidaro lengviau kvėpuoti ir man, ir motorui, mudviejų siluetas tiesia kelią žvyro dulkėse. Matyti, kaip vėjyje dailiai plazda marškinėliai – tai yra vienas nuostabiausių reginių akims. Dabar kvapas yra šiltas vėjas – nebe toks kvapnus kaip pavasarį, tačiau užtikrintai rafinuotas, švelnus, patikimas.
Tokį traškų, tingų pavakarį galvoje spengia maloni tyla. Nutvieksti vakaro šilkinės saulės, neskubame. Mieguistas motociklas tarsi rąžosi, išsiglamžydamas iš žvyro patalų. Tai aksominis, minkštas jausmas – ramybė, taika su savimi, žiovulys, duslus variklio burzgimas – taigi ir kvapas. Viskas ir visi prisnūdę, net asfaltas žvelgia primerktomis akimis. Čirpia svirpliai.
Grįžus namo po žvaigždėmis, dar kartą ir vėl supranti, kiek nedaug reikia iki pilnatvės. Jeigu tai buvo enduro pasivažinėjimas – kojos sunkiai žengia tvirtuose batuose, rankos lėtai nusega šalmą, o akys nuoširdžiai šypsosi. Tada pirštais kišenėje apčiuopi metalo skonio ir kvapo garažo raktą.
Rakinamos spynos kliktelėjimas, vartų girgždėjimas yra svarbi detalė motociklizmo pasaulyje. Ta akimirka, kai žengi per slenkstį į vėsią erdvę, sodriai kvepiančią padangų, benzino ir tepalų mišiniu, yra grįžimas namo. Grįžimas gyvenant „svajonę“ – kai įstumi ir laimingą motociklą. Garažo kvapas yra turtingas spalvų „parfumas“: „šleifinis“, ryškus, neišdildomas – kaip ir pati asmenybė, siekianti aukštų tikslų.
Iššūkiai, draugystė
Tikslai reikalauja pastangų, dažniausiai – iššūkių. O jie, it pasiruošę pergalei, išlieka nebylūs: be kvapo, be detalių, be garso, jie – tai koncentracija ir kova su savimi. Tada rūpi įveikti kliūtis ir pasiekti viziją, užpildyti būties tuštumą arba tapti geresniu žmogumi. Tykias pastangas vainikuoja visas gyvenimas – daugiabriaunis, gilus, bet tikrai ne saldus aromatas. Kvapas tuomet būna pilnas gyvybės, deguonies, esmės, pulsuojantis ir tvinkčiojantis pilnatvės jausmu.
Apie savo iššūkius rašiau ir dar rašysiu. Bet štai apie vieną reklaminį klipą, kuriame dalyvavau kaip triuką atliekanti raudonplaukė – dar nekalbėjau. Čia patekau kaip mergina, į atranką ir peržiūras atvykstanti motociklu. Ir nors kandidatavau į patrauklios „kaubojės“ įvaizdį, vėliau – į mechanikės, mane kažkodėl atrinko į kaskadininkės poziciją.
Uždarau dureles. Toli nuo automobilio visa komanda – apie 20 žmonių – išsirikiavusi savo pozicijose. Mirtina tyla. Įdomi būtų buvusi nuotrauka – kaip atrodė jų veidai žvelgiant į mane – ne profesionalę – pasiruošusią atlikti triuką. Periferiniu matymu arčiausiai „pavojaus“ regiu tik kaskadininką. Kvėpuoju. Girdžiu darbinius šūksnius: „Everybody ready! Camera rolling! Sound rolling! Silence, please!“ O tada jis taria mudviejų sutartą signalą: „Ready“ – nuleidžiu ranką nuo vairo ir įjungiu pavarą – „And.... go!“
Man prieš akis – pusiau atverti garažo vartai. Turiu spausti iki dugno, bet neužbuksuoti automobilio. Įtempti rankas, kad save pritraukčiau prie vairo, bet instinktyviai jo nepasukčiau. Tik priartėjusi prie vartų privalau teisingai pasilenkti, nes (...). Kai kirsiu garažo vartus, svarbiausia neatleisti gazo, kad užtektų greičio nurėžti stogui.
Akimirka!
Pajutau, kaip už nugaros dideliu trenksmu palieku dalį automobilio. Kaip dūžta visas galinis stiklas, sukeldamas efektingą garsą. Ir nustembu – kaip šviesu virš galvos!
Iššūkyje „susirenka“ viskas, kas tu esi. Atlaikyti tokį krūvį – patį save – nėra lengva, bet prasminga. O kai ta akimirka, kurios sieki „čia ir dabar“, sprogsta kartu su oru, visu pasauliu delnuose, neretai gauni ir gražiausią dovaną – draugystę. Draugai važiuoja kartu. Jie būtini ir kvepia ryto, žvalia, juoko ir džiaugsmo kupina žalia arbata.
P.S. Ne, JAWA nesmirda, bet turi iš toli užuodžiamą, savotišką, specifinį kvapą. Nepamirštamą kvapą.
