„Viskas prasidėjo gal prieš 13 metų. Brolis turėjo „Jawa“. Jis vieną kartą mane pravežė ir to užteko, kad motociklai pradėtų patikti“, – prisiminė motociklininkė.
Aistra dviratei transporto priemonei ilgainiui pasidarė tokia stipri, kad atsirado noras motociklus paversti kasdieniu darbu. Tas po truputį pavyksta – A.Juozaitytę pavasarį bus galima sutikti vienoje vairavimo mokyklų, kur ji dirbs instruktore, o GAZAS.LT tinklalapyje kartais dalinsis savo pastebėjimais ir nuomone apie motociklininkų gyvenimą.
Motociklas visam gyvenimui
Šiuo metu mergina turi du motociklus – „Jawa 638-01“ ir KTM EXCF. Pirmasis – važinėjimui gatvėmis, antrasis – „enduro“ tipo, skirtas sportui.
Atėjo riba, kai turėjau eiti toliau – arba eiti į žiedines lenktynes, arba išbandyti kažkokį kitą sportą. Nebeužteko gatvės.
„Kodėl „Jawa“? Tai tas pats motociklas, kurį turėjo mano brolis. Net nesvarstau, kad norėčiau kito „Jawa“ ar netgi kito motociklo – tai tarsi brolio dovana sesei“, – pirmojo motociklo atsiradimo istoriją prisiminė A.Juozaitytė.
Tačiau labiausiai džiuginantis dalykas – „enduro“. Mergina juokauja, kad ant tokio tipo motociklo ją kas nors galėjo užsodinti ir anksčiau.
„Atėjo riba, kai turėjau eiti toliau – arba eiti į žiedines lenktynes, arba išbandyti kažkokį kitą sportą. Nebeužteko gatvės“, – teigia motociklininkė.
Įpratus prie „enduro“ tipo motociklo nebereikia laukti, kol ateis šiltasis metų laikas. Gatvėms skirti motociklai žiemą ilsisi garažuose, tuo tarpu „enduro“ mėgėjai žiema džiaugiasi važinėdami tiek per sniegu padengtus miško kelius, tiek per ledą.
Priežiūrą atlieka pati
Mergina motociklą stengiasi prižiūrėti pati, tačiau kartais tenka kreiptis pagalbos į bendraminčius. A.Juozaitytė sako visada besistengianti žiūrėti, kaip specialistai tvarko motociklą nutikus rimtesniam gedimui, o mažus šalina pati su mechanikų priežiūra.
„Tokį dalyką kaip tepalus galiu pasikeisti ir be kitų žmonių priežiūros. Su „Jawa“, kuriai tikrai dažnai kas nors nutinka, žinių turėti reikia“, – šyptelėjo vilnietė.
Motociklininkė prisiminė ir linksmą istoriją, kai jos „Jawa“ kurį laiką važiuojant nekraudavo akumuliatoriaus. Tekdavo garaže akumuliatorių įkrauti visiškai – tada įmanoma nuvažiuoti 30 km. Įveiki kelią nuo Vilniaus iki Trakų ir ten vėl dedi akumuliatorių krovimui. Arba kuprinėje vežiesi dar vieną ir, norėdamas važiuoti atgal, juos sukeiti.
„Vėliau šitą problemą išsprendėme. Problema buvo ne inkaras, o angliukai“, – motociklininkų žargonu problemą šypsodamasi įvardijo A.Juozaitytė.
Motociklininkų bendruomenės plačios
Motociklu keliauti nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti. Važiuoti motociklu yra sunkiau nei automobiliu, poilsio pertraukų taip pat reikia dažnesnių, tačiau visus vargus atperka kiti privalumai. Vienas jų – bendruomenės.
Klubų veiklose dalyvaujantys motociklininkai be problemų susiranda, kur svetimame krašte palikti motociklą, gauti vietą nakvynei, o tuo pačiu – ir gerą kompaniją visam vakarui. Iškilus problemai, turi daug šansų sulaukti neatlygintinos pagalbos.
„Kelionės motociklu patinka todėl, kad nutinka daug nuotykių. Tave gali sulyti iki paskutinio siūlo, kartais būna labai karšta, tad nori nenori turi sustoti pavėsyje ir pailsėti. Dažniausiai neturi tikslaus maršruto, turi tik gaires, kur reikia nuvykti. O dabar, kai turiu „enduro“, ribų išvis nebėra – nereikia visada ieškoti asfalto“, – pasakojo A.Juozaitytė.
Ji nusijuokė paklausus, ar nebaisu vienai važiuoti motociklu nežinomais keliais, – mergina dažnai keliauja viena.
„Kai važiuoju, apie tai pamirštu – jeigu labai galvočiau, tiesiog nebevažiuočiau“, – įsitikinusi motociklininkė.
Ji prisiminė ir vieną nesmagią istoriją. Važiuodama „Jawa“, ji pasirinko trumpesnį kelią ir apie 22 valandą sustojo – motociklas nebeužsikūrė. Nežinoma vieta, žvyrkelis ir neveikiantis mobilus telefonas romantikos suteikia nedaug, juolab kad mergina – vienui viena.
Ne pati smagiausia patirtis, tačiau Aldona tuomet nujautė sustojimo priežastį: motociklui užteko keliolika minučių atvėsti ir jis vėl užsikūrė.
Ne kartą esu prisiragavus įvairių skysčių, kai supykę vairuotojai tyčia pradeda valytis langus, o dalis skysčio nupurškiama už automobilio, tiesiai ant motociklininko.
„Beveik kiekviena kelionė su „Jawa“ kažką reiškia – arba užgesi kažkur, arba kažkas pradės nebeveikti“, – kalbėjo mergina.
Motociklininkai yra „aklojoje zonoje“
Pavasarį visi motociklininkai išlenda į gatves ir automobilių vairuotojai nelengvai su tuo susitaiko. Aldona įsitikinusi, kad važiuodama gatvėje, gali nesunkiai suprasti, kurio automobilio vairuotojas turi motociklą: jis nedaro nieko, kas trukdytų motociklininkui važiuoti taip, kaip jam reikia.
Vis tik jie važiuoja greičiau nei juda eismas ir atlieka aštresnius manevrus, o tą pastebi ne kiekvienas automobilio vairuotojas – tam reikia įpročio dažniau žiūrėti ne tik į veidrodėlius, bet ir aplink save.
„Manau, vairuotojai neturėtų daryti nieko, kas trukdytų motociklams – neblokuoti kelio, praleisti. Ne kartą esu prisiragavus įvairių skysčių, kai supykę vairuotojai tyčia pradeda valytis langus, o dalis skysčio nupurškiama už automobilio, tiesiai ant motociklininko“, – prisiminė mergina.
Ji atskleidė ne kiekvienam žinomą taisyklę – motociklininkai gatvėje turėtų važiuoti taip, tarsi visada būtų automobilių „aklojoje zonoje“ – visiškai nematomi. Ir kuo greičiau iš tos zonos dingti.
„Noriu kuo greičiau išnešti sveiką kailį iš tokios situacijos, kai automobilis tyčia ar netyčia užblokuoja kelią. Pykčio rodyti čia neverta“, – įsitikinusi motociklininkė.
P.s. Jau netrukus 15min.lt ieškokite Aldonos Juozaitytės tekstų.
