Asmenine patirtimi, pokalbiais su kitais daugiavaikiais tėvais ir moksline intuicija galiu paliudyti, kad spūsčių susidarymo priežastis – besaikis vaikų vežiojimas iš vieno miesto galo į kitą – mokyklas, būrelius ar darželius, taip pat studentų antplūdis.
Kaip kitaip paaiškinti paradoksą, kad tuomet kai prasideda moksleivių ar studentų atostogos – gatvės apytuštės.
Štai keletas sprendimų variantų. Ir darželinukai, ir progimnazijų mokiniai į ugdymo įstaigas turėtų kulniuoti patys ar būti nuvežti kuo arčiau namų.
Antra, gimnazistai gali nuvažiuoti patys arba minti dviračius. Kur kas atšiauresnėje Suomijoje tai daroma ištisus metus. Be abejo, tam reikalingi ir saugūs dviračių takai, kurių stinga. Beje, visose Vilniaus kampuose yra tikrai po stiprią gimnaziją, į kurią galima bandyti įstoti ir iš kurios šansai patekti į nemokamą vietą aukštojoje mokykloje yra dideli. Tuomet ankstyvo ryto kėlimosi ir spūsčių košmarai atkristų.
Trečia, kritiniu atveju tėvai turėtų kooperuotis vežti vaikus į gimnazijas. Tam viešojo eismo juostos 4+ jau yra pritaikytos.
Ketvirta, projektuojant eismo judėjimą kategoriškai piko metu neleisti jokių posūkių į kairę. Tai dalinai jau padaryta važiuojant į oro uostą, bet geometrine progresija stabdančių eismą šviesoforų daugėja Ukmergės gatvėje, Laisvės ar Konstitucijos prospekte, kur kuriasi nauji prekybos centrai ar biurai. Net sovietiniais laikais greituminėse gatvėse buvo įrengiami požeminiai tuneliai ar pėsčiųjų tiltai.
Penkta, valstybės įstaigų, o taip pat (pro)gimnazijų pradžios darbo laikas turėtų būti išskaidytas. Jei mieste dalis įstaigų pradėtų dirbti nuo 7, dalis – nuo 9 ryto, spūstys automatiškai mažėtų. Tai privalėtų galioti ir gimnazijoms. Prieš keletą metų jau galiojusi tvarka buvo nepagrįstai išnaikinta.
Šešta, miesto vadovai turėtų pasitelkti praktikus kelių sektoriaus rangovus. Jie drąsiai papaišytų schemas, kur ir kiek papildomų juostų įrengti ar leisti su papildoma juosta sukti į dešinę, kad eismas neužsikimštų. Kartais maži sprendimai irgi daro stebuklus.
Išlaisvinus juostas ir atvėrus tik pirmąsias duris įlipantiems į troleibusus ar autobusus, sugrįžtų pasitikėjimas keleiviniu transportu. Masę įvairiausio rango mokių valdininkų persodinus į autobusus ir troleibusus, kaip kad yra Stokholme, Briuselyje ar Berlyne, spūstys nyktų, gyvenimas palengvėtų. Tą patį liudija statistika - kelionės kilometras privačiu automobiliu bene 2,5 karto brangesnis nei viešuoju transportu.
Vilniaus mieste iš papildomai atsiradusių keleivių surinkus pajamas, būtų nupirkti nauji autobusai, paspartėtų kelionė ir rugsėjo pirmas dešimtadienis nušvistų kitaip. Galbūt tuomet visas šis pražūtingas rugsėjo pirmojo dešimtadienio išgyvenimo skausmas tiesiog išgaruotų iš atminties.
Andrius Jaržemskis yra „Smart Continent“ partneris, VGTU docentas
