Kare dalyvaujančių valstybių vadovų potencialiai tykojo didesnės grėsmės, o karo pramonei tarnaujanti automobilių pramonė dažniausiai nebekūrė naujų modelių. Reikėjo apgalvoti ir išlaidas, nes karo nualintai visuomenei ir karo reikmėms teko išleisti nemažą biudžeto dalį. Todėl automobilių pasirinkimas, kuriam neišvengiamai įtaką darė ir asmeninis lyderio skonis, yra įdomi karo užfrontės istorijos dalis.
-
Antrojo pasaulinio karo vadų automobiliai: 2. Winstonas Churchillis – prabangos entuziastas
-
Antrojo pasaulinio karo vadų automobiliai: 3. Josifas Stalinas labiausiai rūpinosi saugumu
-
Antrojo pasaulinio karo vadų automobiliai: 4. Franklinas Rooseveltas mėgo vairuoti pats
-
Antrojo pasaulinio karo vadų automobiliai: 5. Benito Mussolini – lenktynių gerbėjas
Tiesa, imtis šios temos nėra paprasta. Iki šiol ji nebuvo plačiai aprašinėjama, o ir pateikti tokį straipsnį Antrojo Pasaulinio karo istorijos mėgėjams yra rizikinga – politinių lyderių transportas neturėjo visiškai jokios reikšmės karui. Tačiau tikiuosi, kad tokia maža istorijos detalė bus įdomi istorijos mylėtojui dėl to, kad karo sąlygos buvo ypatingos – reikėjo pasididžiavimą keliančios ir saugios transporto priemonės, o ir detalės apie lyderių skonį automobiliams yra įdomios, net jei neturi jokio ryšio su karu.
Pirmoji straipsnių serijos dalis – apie Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio automobilius ir jo įtaką šalies transporto kultūrai.
Svarus A.Hitlerio palikimas automobilių kultūrai
Atrodo, kad Adolfo Hitlerio, Trečiojo Reicho vado, santykis su automobiliais nebuvo itin artimas. Nėra nuotraukų, kuriose Hitleris būtų užfiksuotas prie kokio nors automobilio vairo, o įvairios legendos ir jo paties užuominos apie vairavimą nei patvirtina, nei paneigia faktą, kad vairavimas jį domino.
Manoma, kad Hitleris naudojosi vairuotojų paslaugomis, nes nenorėjo vėl patekti į bėdą – net nedidelis nusižengimas galėjo jį sugrąžinti į kalėjimą
Toks pirminis įspūdis gali būti apgaulingas, nes iš tiesų, net jei ir nebuvo aistringas vairuotojas, Hitlerį ir automobilius siejo ypatingas ryšys. Jis asmeniškai pažinojo Ferdinandą Porsche ir patvirtino dabar jau legenda tapusio „Volswagen Käfer“ gamybą, o įspūdingi „Mercedes-Benz“ limuzinai kėlė pagarbią baimę jį stebintiems.
Nėra žinoma, kiek A. Hitleris vairavo. Regis, nėra išlikusių nuotraukų ar dokumentų, patvirtinančių, kad jis mokėjo vairuoti ir tai darė. Dar tik bandydamas jėgas politikoje 1920 m. jis naudojosi vairuotojų paslaugomis ir rėmėjų skolinamais automobiliais. 1923 m., prieš perversmą Miunchene, įsigijo pirmąjį „Mercedes-Benz“ markės automobilį, kuris greitai už dalyvavimą puče buvo konfiskuotas, o pats Hitleris pateko į kalėjimą. 1924 m. pabaigoje įsigijo kitą tos pačios markės automobilį.
Manoma, kad Hitleris naudojosi vairuotojų paslaugomis, nes nenorėjo vėl patekti į bėdą – net nedidelis nusižengimas galėjo jį sugrąžinti į kalėjimą. Vėliau jis teigė, kad turi saugoti fizines ir protines jėgas, todėl negali vairuoti.
1931 m. Hitleriui visgi buvo skirta bauda už greičio viršijimą. Tais laikais, kuomet dar nebuvo greičio stebėjimo aparatūros, 55,3 km/val. greitis buvo užfiksuotas dviejų policininkų, stovinčių 200 metrų atstumu vienas nuo kito. Tuomet toks greitis buvo laikomas pavojingu, todėl automobilio vairuotojas greičiausiai būtų netekęs teisės vairuoti.
„Mercedes-Benz“ limuzinas nebuvo stabdomas, bet užfiksuoti automobilio numeriai atskleidė, kad jis priklauso Adolfui Hitleriui. Tačiau greičiausiai automobilį vairavo ne jis, o asmeninis vairuotojas Julius Schreckas, kuriam buvo įsakyta važiuoti kiek įmanoma greičiau. Nors nėra žinoma, kur tada skubėjo Hitleris, manoma, kad viršytas greitis buvo susijęs su jo dukterėčios (netikros sesers dukros) Geli Raubal savižudybe, įvykusia diena prieš užfiksuotą greičio viršijimą. Nėra duomenų ir apie skirtos baudos sumokėjimą, gali būti, kad po poros metų Hitleriui tapus šalies vadovu ji buvo paprasčiausiai anuliuota ir pamiršta. Priešingai nei Hitlerio pomėgis važinėti „Mercedes-Benz“ markės mašinomis.
Aiškinti, kodėl Hitleris buvo vežiojamas šios markės automobiliais, nėra prasmės. „Mercedes-Benz“ buvo vienintelis gamintojas Vokietijoje, galėjęs parūpinti šarvuotų limuzinų aukščiausiems Trečiojo Reicho vadovams. Vienas iš jų – 770 limuzinas. Tokiais važinėjo ne tik A.Hitleris, bet ir Hermannas Göringas, Reinhardas Heydrichas bei kiti aukšto rango pareigūnai.
Automobilis turėjo 7,7 l aštuonių cilindrų variklį, kuris galėjo išvystyti 212,5 AG
Karo metu valstybės vadovas važinėjo W150 modeliu, kuris gerokai skyrėsi nuo pirmosios modelio kartos (W07). Automobilis turėjo 7,7 l aštuonių cilindrų variklį, kuris, priklausomai nuo modifikacijos, išvystė 145 arba, jei buvo sumontuotas mechaninis kompresorius, 212,5 arklio galių. Galia buvo perduodama per penkių pavarų dėžę, kurioje penktoji pavara buvo papildoma, skirta greitkeliams. Gamintas nuo 1938 iki 1943 m., automobilis tuo metu buvo brangiausias keleivinis automobilis Vokietijoje, nors kaina nebuvo skelbiama.
Trečiojo Reicho galvos automobilis buvo pritaikytas naudoti per paradus – jis galėjo stovėti keleivio vietoje, o speciali pakyla žmonių akyse jį darė aukštesniu. Buvo ir specialus skyrelis pistoletui nenumatytiems atvejams.
Hitleris buvo vežiojamas keliais tokiais automobiliais: įprastai rinkosi limuziną, tačiau neretai prireikdavo ir kabrioleto – daug nuotraukų vaizduoja jį stovintį keleivio vietoje ir mojuojantį susirinkusiai miniai. Tačiau vienas kitas jo automobilis dėl išskirtinių savo savybių, greičiausiai, yra dar garsesnis nei 770 limuzinas.
Tai – šešiaratis „Mercedes-Benz W31“. Skirtas bekelei, jis buvo per brangus, kad juo naudotųsi kariuomenė. Todėl dažniausiai buvo naudojamas per paradus ar kariuomenės inspekcijas laukuose.
Garsusis trijų ašių automobilis buvo septynvietis, gamintas 1934 – 1939 m. Nors per visą gamybos istoriją variklis keletą kartų buvo keičiamas, automobilis išliko lėtas, nepasižymėjo didele galia. Abi galinės ašys buvo varomos, o kai kuriuose modeliuose buvo varomi visi šeši ratai.
Tiesa, Hitleris nemėgo greičio ir, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, Nacionalsocialistų partijos nariams neleido važinėti greičiau nei 50 km/val.
Automobilis buvo dažomas kamufliažinėmis spalvomis, nors iš pradžių norėta pabrėžti išskirtinumą prabangiai atrodančiu juodos ir pilkos spalvos deriniu. Jis taip pat turėjo kiek neįprastą ypatybę – gale sumontuotą žibintą, reikalingą akinti per arti iš paskos važiuojantiems vairuotojams.
Karo metu, kai Hitleris naudojosi šiuo automobiliu, jame buvo sumontuotas aštuonių cilindrų, 5,4 l darbinio tūrio variklis, išvystantis kiek daugiau nei 100 AG. Galia buvo perduodama per keturių pavarų nesinchronizuotą pavarų dėžę. Maksimalus greitis buvo ribojamas bekelei skirtų padangų ir tesiekė apie 67 km/val. Tiesa, Hitleris nemėgo greičio ir, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, Nacionalsocialistų partijos nariams neleido važinėti greičiau nei 50 km/val.
Tik 57 tokie šešiaračiai automobiliai buvo pagaminti, tačiau jie iki šiol yra itin garsūs dėl nuotraukų, kuriose jame matomi sąjungininkai – A.Hitleris ir Italijos dučė Benito Mussolini, kuriam taip pat priklausė toks šešiaratis visureigis. Kitam savo sąjungininkui, Ispanijos diktatoriui Francisco Franco, Hitleris W31 padovanojo 1941 m.
Hitlerį ir automobilius siejo ne tik kelionės – jis pats davė pradžią vienam garsiam automobiliui.
1934 m. praėjus nedaug laiko nuo atėjimo į valdžią, Hitleris iškėlė pigaus, plačiosioms masėms prieinamo automobilio idėją. Teigiama, kad ji kilo jam lietuje aplenkus motociklininką – tuomet diktatorius pamanė, kad masėms skirtas pigus automobilis padėtų žmonėms keliauti patogiau, jiems nereikėtų šlapti lietuje.
Panaši idėja istorijoje kartojosi ne kartą ir vienu ar kitu metu panašiai funkcijai atlikti automobiliai buvo sukurti JAV (1908 m. „Ford Model T“), Italijoje (1936 m. „Fiat 500“ „Topolino“), Didžiojoje Britanijoje (1922 m. „Austin 7“).
Liaudies automobilis, kurį 1934 m. Berlyno automobilių parodoje savo kalboje paminėjo Hitleris, davė pradžią legendiniam vabalui ir „Volkswagen“ kompanijai apskritai. Dar daugiau, vienas geriausių sportinių automobilių „Porsche 911“ taip pat gali atsekti savo geneologiją iki pat tada pagal Hitlerio įsakymą gamintų automobilių. Ir, nors „Volkswagen“ istorijos pradžia indėliu į karą, ryšiais su fiureriu pati savaime turėtų būti įdomi karo istorijos mėgėjams ir jai reikėtų skirti atskirą straipsnį, jau dabar galima trumpai paminėti, kaip pats Hitleris prisidėjo prie vieno didžiausių automobilių gamintojo pradžios.
Pagal Hitlerio iškeltus reikalavimus, liaudies automobilis 100 km turėjo sunaudoti ne daugiau nei 7 l degalų, negalėjo kainuoti daugiau nei 1000 reichsmarkių, privalėjo greitkelyje važiuoti apie 100 km/val. greičiu, o vietos salone turėjo užtekti keturiems žmonėms.
Automobilio kūrimas buvo patikėtas profesoriui F.Porsche, o finansavimas ir priežiūra tapo Vokietijos automobilių pramonės asociacijos užduotimi. Nors pastaroji organizacija reiškė norą pati imtis liaudies automobilio projekto ir sąmoningai nustatė neįvykdomus terminus, Hitlerio palankumas prof. Porsche išliko ir projektas liko jo rankose.
1937 m. Asociacija pradėjo itin kruopščius 30 automobilių „V3 Käfer“ bandymus. Pačiam Hitleriui vabalas buvo padovanotas dar metų pradžioje. Teigiama, kad Trečiojo Reicho vadui jis patiko.
1938 m. gegužės 26 d. buvo pradėta „Volkswagen“ gamyklos statyba. Nors buvo planuota pirmuosius automobilius parduoti jau 1939 m., karas planus sujaukė
Tai buvo trečioji automobilio versija (pirmosios nebuvo bandomos) ir jau pasižymėjo pagrindiniais ir šiandien atpažįstamais bruožais: keturių cilindrų keturtaktis variklis kukliai slėpėsi gale, o pats kėbulas buvo aptakus ir, žinoma, priminė vabalą.
Bandymai buvo sėkmingi ir 1938 m. gegužės 26 d. buvo pradėta „Volkswagen“ gamyklos statyba. Nors buvo planuota pirmuosius automobilius parduoti jau 1939 m., karas planus sujaukė.
1940 m. buvo susikoncentruota ties karinių versijų kūrimu ir gamyba – dienos šviesą išvydo visureigis „Kubelwagen“ ir plaukiantis automobilis „Schwimmwagen“. Tokia galimybė buvo užkoduota po automobilio oda – vokiečiai visuomet pirmiausia sukurdavo automobilio bazę, o tuomet jai pritaikydavo kėbulą. Todėl šią bazę buvo galima pritaikyti skirtingiems kėbulų tipams, o ją šiek tiek modifikavus, ir visiškai kitokio charakterio automobiliams.
Pirmasis „Porsche“ masinės gamybos automobilis, sukurtas Ferdinando Porsche jaunesniojo, „Porsche 356“, taip pat turėjo keturių cilindrų variklį užpakalyje, varantį ratus, o keletas komponentų buvo tiesiogiai perkelti iš „Volkswagen“ gamybos linijų.
Šis automobilis, gamintas nuo 1948 m., buvo vizualiai panašus į vabalą, nors kėbulas ir bazė iš esmės buvo visiškai nauji. Todėl teigiama, kad tuomet dar 1934 m. Hitlerio apibūdintas liaudies automobilis turėjo įtakos sportinių automobilių gamintojo „Porsche“ atsiradimui.
Galų gale nepaminėtas liko kitoks Hitlerio indėlis į Vokietijos automobilių kultūros išskirtinumą – jo įsakymai buvo didysis impulsas iki šių dienų Vokietiją garsinantiems greitkeliams.
Manoma, kad šio didžiulio tinklo idėja jam kilo važinėjant po šalį, tačiau negalima sakyti, kad būtent jis pradėjo greitkelių statybas šalyje. Jos prasidėjo dar Veimaro respublikos gyvavimo laikotarpiu, tačiau Hitlerio planas pastatyti milžinišką greitkelių tinklą, besiplečiantį kartu su valstybe, buvo didesnis nei bet koks anksčiau gyvavęs sumanymas. Jis netgi vadino šį tinklą didžiuoju savo palikimu ateities kartoms.
Statybos buvo išnaudojamos propagandiniams tikslams – Hitleris nevengė pasirodyti ir fotografuotis būsimų greitkelių tiesimo vietose
1933 m. birželio 27 d. buvo paskelbtas nutarimas statyti greitkelių tinklą, po mėnesio įkurtas geležinkelių bendrovės padalinys „Reicho greitkeliai“, o rugsėjį oficialiai prasidėjo statybos.
Greitkelių tinklas sparčiai augo, 1938 m. „Reicho greitkeliai“ perėjo į vyriausybės rankas, o 1939 m. jau buvo baigtas vakarinis greitkelių žiedas per pagrindinius šalies miestus.
Statybos buvo išnaudojamos propagandiniams tikslams – Hitleris nevengė pasirodyti ir fotografuotis būsimų greitkelių tiesimo vietose, o didžiosios statybos buvo pateikiamos kaip šalies produktyvumo ir sėkmės pavyzdys.
Karui baigiantis šie novatoriški greitkeliai kėlė nuostabą sąjungininkų kariams. Dwightas Eisenhaueris, tapęs prezidentu, pagal Vokietijos pavyzdį pradėjo panašias statybas JAV. Todėl galima sakyti, kad neatsiejama Vokietijos automobilių kultūros dalis iš tiesų tam tikra prasme yra Hitlerio palikimas, kurį jis norėjo palikti ateities kartoms.
Taigi, nors panašu, kad A.Hitleris nebuvo automobilių entuziastas, jo pėdsakas yra įspaustas šios transporto priemonės istorijoje. Jis palaikė ryšius su garsiuoju F.Porsche, kuris vėliau dalyvavo ir garsiausių vokiškų tankų kūrime.
Kiti istoriniai faktai parodo, kad fiureris nebuvo visiškai abejingas automobiliams – pats iškėlė liaudies automobilio idėją, kuri vėliau peraugo į vieną didžiausių automobilių gamybos koncerną, rūpinosi kelių tinklo gerinimu.
Tačiau ne visi APK politiniai lyderiai mėgo būti vežiojami ant galinės prabangaus limuzino sėdynės – būta ir tikrų automobilių entuziastų. Apie juos – kitose straipsnių ciklo dalyse.
