Antrojo pasaulinio karo vadų automobiliai: 2. Winstonas Churchillis – prabangos entuziastas

Pirmąjį automobilį W.Churchillis įsigijo po to, kai 1900 m. pateko į parlamentą. Tai buvo prancūziškas „Mors“ markės automobilis. Jie buvo žinomi kaip vieni pirmųjų naudoti lenktynėse ar pradėję diegti tokias inovacijas kaip pneumatiniai amortizatoriai ar V formos cilindrų konfigūracija. 

Kompanija gyvavo neilgai – 1925 m. ją nupirko ir uždarė ilgametis jos vadovas Andre Citroenas, vėliau gamyklą naudojęs savo vardo automobiliams gaminti. 

1903 m. W.Churchillis pakeitė automobilį, įsigydamas „Mercedes-Benz“, kurį vairavo asmeninis jo vairuotojas. Politikas tapo vienu iš pirmųjų Karališkojo automobilių klubo nariu, o 1911 m. mašiną vėl pakeitė, įsigydamas britišką „Napier“ markės „Landaulette“ formos kėbulo automobilį. Jis taip pat buvo pritaikytas automobilio šeimininkui važiuoti ant galinės sėdynės. Tačiau W.Churchillį traukė vairavimas.

Po Pirmojo Pasaulinio karo išleidęs memuarus jis užsidirbo pakankamai pinigų naujiems automobiliams – 1925 m. jis jau turėjo du. „Rolls-Royce“ kabrioletas buvo didžioji Churchillio mašina, o mažoji – dvivietis „Wolseley“. Apie 1926 m. jis buvo nubaustas už eismo taisyklių nesilaikymą.

Tuomet jis jau buvo iždo kancleris, žinomas politikas, o momentas iškart po to, kuomet jam buvo išrašyta bauda, yra užfiksuotas nuotraukoje.

Karo metu tapęs premjeru, jis laikėsi griežtos pozicijos, nuolat kartodamas, kad gyvenimas valstybėje turi tekėti įprasta vaga. Tiesa, būtina paminėti, kad įprastai tokio rango pareigūnui karo sąlygomis vairuoti dažniausiai nėra leidžiama, o automobilių kėbulai būna šarvuoti – priešiškos jėgos gali kėsintis į valstybės vadovo gyvybę, siekdamos destabilizuoti padėtį šalyje ir smukdyti tautos moralę. 

Nepaisant to, W.Churchillį vežiojo „Rolls-Royce“ markės automobiliu, pagamintu dar 1925 m. Greičiausiai politikas jį įsigijo norėdamas pakeisti 1923 m. „Rolls-Royce Silver Ghost“. Tačiau naujasis pirkinys, greičiausiai dėl nenoro švaistyti pinigų, kuomet kasmet padėtis Europoje darėsi vis labiau įtempta, buvo naudojamas iki pat 1964 m., kuomet pats Churchillis pasitraukė iš politikos. 

Richardlangworth.com nuotr./Winstonas Churchillis prie „Wolserey“ vairo

Šis limuzinas buvo registruotas ilgamečio vairuotojo Franko Jennerio vardu.

Tiksliai nėra aišku, kodėl Churchillis nusprendė automobilį registruoti svetimu vardu, tačiau gali būti, kad taip jis siekė neatskleisti savo turtų arba stengėsi jais nesipuikuoti.

Šis „Rolls-Royce“ išliko iki šių dienų ir dabar yra nuomojamas vestuvėms ir kitoms progoms. Taip – legendinio politiko limuzinas šiandien nuomojamas visiems norintiems ir galintiems sau tai leisti, tačiau į šią situaciją galima žiūrėti dvejopai.

Viena vertus, toks limuzinas turi didelę istorinę vertę, tačiau jis nėra unikalus, o automobiliai buvo kuriami tam, kad būtų naudojami. Todėl galima sakyti, kad šios mašinos likimas tam tikru požiūriu yra geresnis nei tų, kurios stovi nenaudojamos muziejų ar privačių kolekcijų ekspozicijose.

Šios mašinos likimas tam tikru požiūriu yra geresnis nei tų, kurios stovi nenaudojamos muziejų ar privačių kolekcijų ekspozicijose.

1954 m. „Rover“ koncernas W.Churchilliui padovanojo  išskirtinį visureigį. Šis automobilis buvo skirtas įveikti itin sudėtingus bekelės ruožus. Vėliau jame buvo sumontuotas ir papildomas šildytuvas, kad tuomet jau 80 metų vyras neperšaltų.

Paskutinis automobilis, kurį garsusis britų politikas turėjo iki pat savo mirties 1965 m., buvo 1964 metų „Morris Oxford“.

Paprastas, kuklus šviesiai mėlynas sedanas su 1,6 l darbinio tūrio keturių cilindrų varikliu nei iš tolo neprimena tų mašinų, kurias Churchillis turėjo prieš tai. Šis automobilis taip pat išliko iki šių dienų ir, nors nėra naudojamas pagal paskirtį, yra puikios, važiuoti tinkamos būklės.

Gamintojo nuotr./„Morris Oxford“

Tačiau šiai istorijai, regis, nuosekliai atpasakojančiai visus W.Churchillio ir automobilių ryšius, vis tiek trūksta vienos detalės. Ši detalė pati įspūdingiausia visame paveiksle. Tai – „Daimler DB 18 Drophead“. 

Sportinis kabrioletas visuomet buvo itin retas – nuo 1939 m. jų pagaminti vos aštuoni. Iki šių dienų išliko tik vienas. Tai – automobilis, kurį W.Churchillis naudojo 1944 ir 1949 metų rinkimų kampanijose. 

W.Churchillis išsiskyrė palankumu britiškiems automobiliams

Pats Churchillis 1939 m. užsakė kėbulą britiškoje „Carlton Carriage Co“ kompanijoje. Tais laikais daugelis automobilių gamintojų pardavinėjo automobilius be kėbulų – pirkėjas gaudavo tik automobilio bazę su visais važiuoti reikalingais mechanizmais.

Tuomet pirkėjas kreipdavosi į kitas firmas, kurios, priklausomai nuo kliento pageidavimų ir piniginės storio, pagamindavo automobiliui kėbulą ir salono apdailą. Ši, jei galima ją taip pavadinti, automobilių kultūros meno šaka pamažu silpo, kuomet automobiliai pradėti gaminti su standartiniu kėbulu, ir galiausiai visiškai išnyko, kuomet susirūpinta saugumu. 

Nors politiką ir „Daimler“ sieja tik šie du rinkimai, tai vienas gražiausių visų laikų automobilių, o faktas, kad dabar tai vienintelis likęs toks modelis, šią istoriją daro labai įspūdingą.

Gamintojo nuotr./1911 m. „Napier Landaulette“

Taigi, W.Churchillis buvo artimai susijęs su automobiliais, priklausė automobilistų klubui, o jaunystėje pats sėsdavo prie vairo. Iki šių dienų išliko net kelios jo mašinos, o garsaus politiko skonis, branda atsispindi ir turėtų automobilių chronologijoje: jaunystėje turėjo ir dvivietį automobilį, vėliau buvo vežiojamas prabangiais limuzinais, kol galiausiai, atsisveikinęs su didžiąja politika, persėdo į kuklų sedaną. 

Išskyrus „Daimler“ ir pirmus du jo automobilius („Mors“ ir „Mercedes-Benz“), galima pastebėti aiškų palankumą britų gamybos mašinoms, kurį galima paaiškinti tuometiniu Jungtinės Karalystės automobilių pramonės įvairumu, kuomet buvo gaminamos mašinos įvairiems skoniams, ir noru palaikyti verslą savo šalyje.