Garsiajame šarvuotame vagone, kurį diktatorius naudojo nuo 1941 m., Stalinas keliavo ir į Jaltos konferenciją. Nuogąstavimai dėl saugumo neišvengiamai turėjo įtakos ir automobiliams – Sovietų Sąjungos vadas važiuodavo ant galinės prabangaus šarvuoto limuzino sėdynės.
Sovietų diktatorius, regis, mėgavosi galimybe būti aukščiau kitų, siekė prabangos ir saugumo. Todėl visi jo automobiliai buvo itin prabangūs. Jis naudojosi net keliais „Packard“ markės limuzinais.
Tai – amerikietiškas prabangių automobilių gamintojas, pirmąsias mašinas gaminęs dar XIX a. pabaigoje. Stalinui priklausė 1936 m. „Packard Standard 8“ ir 1937 m. „Super 12“ automobiliai. Pastarasis automobilis buvo itin prabangus, šarvuotas, pagal užsakymą pagamintas limuzinas.
Turėdamas trijų colių storio neperšaunamus stiklus, sverdamas apie 6,8 tonos, jis buvo adekvatus automobilis žmogui, kurio pravardė reiškia „plienas“. Kartu jis Staliną padarė lygesnį tarp lygių – kapitalistinėje valstybėje gaminamas automobilis sovietų lyderiui labai patiko, suteikė saugumą ir patogumą kelyje.
Žinoma, valdžios deklaruojama Sovietų Sąjungos didybė reiškė, kad anksčiau ar vėliau valstybės lyderiams teks persėsti į nacionalinės pramonės pagamintus automobilius. Vis dėlto karo metu tai nebuvo įmanoma.
1946 m. dienos šviesą išvydo ZIS-110. Pažvelgus į jo nuotraukas, galima pastebėti akivaizdų panašumą į „Packard 8“
Karui pasibaigus, buvo galima pabandyti pačioje Sovietų Sąjungoje sukurti lyderio vertą automobilį. Jau 1946 m. dienos šviesą išvydo ZIS-110. Pažvelgus į jo nuotraukas, galima pastebėti akivaizdų panašumą į „Packard 8“ seriją. Taip yra todėl, kad jis, galima sakyti, buvo nukopijuotas nuo 1942 m. „Packard“.
Kadangi karo sustabdyta gamyba nebuvo atkurta jam pasibaigus, buvo kilę gandų, kad įrengimai, naudoti gaminti „Packard 180“, paties Roosevelto buvo perduoti Stalinui.
Tačiau panašu, kad tai tik vienas iš pokario mitų, nes joks kėbulo elementas nėra identiškas ir nėra jokių rašytinių įrodymų apie tokį perdavimą. Todėl greičiausiai naujas automobilis buvo kuriamas tiesiog kopijuojant Stalino mėgtus tarpukario „Packard“.
Tiesa, nors tai nėra šio straipsnio tema, ir vėlesni Sovietų Sąjungos automobilių pramonės kūriniai buvo paremti vakarietiškais modeliais. Pavyzdžiui, garsusis LADA sedanas buvo gamintas remiantis FIAT 124 (vizualiai automobiliai beveik neatskiriami), zaporožiečiai sekė FIAT 600 pavyzdžiu, o „Moskvič 400“ buvo gaminami žvelgiant į „Opel Kadett“.
ZIS-110 prabangūs sedanai buvo skirti aukštiems valstybės vadovams. Tačiau Stalinui skirtas automobilis buvo ypatingas.
Nepaisant 7,3 tonų svorio, ZIS-115 vis tiek galėjo pasiekti 120 km/val.
Šarvuota automobilio versija buvo vadinama ZIS-115 (arba ZIS-110C). Kaip ir įprastinis ZIS-110, šis limuzinas buvo varomas 6 l V8 variklio, turinčio apie 140 arklio galių, tačiau svėrė beveik tris kartus daugiau (7,3 t palyginti su 2,6 t). Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose nurodomas mažesnis šarvuoto automobilio svoris – apie 4,3 t.
Taip gali būti dėl to, kad skyrėsi ir šarvuotų automobilių modifikacijos ir komplektacijos, tačiau aišku, kad Stalinas buvo itin susirūpinęs savo saugumu, o išaugęs svoris reiškė vieną – toks limuzinas sueikvodavo apie 27,5 l degalų nuvažiuoti 100 km..
Nepaisant svorio, ZIS-115 vis tiek galėjo pasiekti 120 km/val. (20 km/val. mažiau nei nešarvuotas modelis). Automobilis tiek svėrė dėl šarvuoto automobilio kėbulo bei 7,5 cm storio neperšaunamų langų. Teigiama, kad kiekvienas stiklas svėrė po apie 200 kg, todėl jiems nuleisti buvo naudojama hidraulinė sistema.
Nuo ZIS-110 jis skyrėsi ir dar keliais bruožais: turėjo vieną, centre sumontuotą priešrūkinį žibintą, didesnes padangas be įprastų baltų šonų ir kitokias užpakalines arkas, pritaikytas didesniems ratams.
ZIS-115 iki šiol laikomas mėgstamiausia Stalino mašina, tačiau jis niekada nenaudojo vieno automobilio dvi dienas iš eilės. Jis nuolat keitė maršrutus, siekdamas išvengti pasikėsinimo, o vairuotojui visuomet ir visur degė žalias šviesoforo signalas.
Iš viso buvo pagaminti 32 tokie šarvuoti limuzinai, kai kurie turėjo ir tokius prabangos elementus, kaip oro kondicionierius. Stalinas naudojosi ir ZIS-110 kabrioletu, tai buvo jo paradinis automobilis.
Taigi, atrodo, kad J.Stalino prabangos ir saugumo poreikis turėjo įtakos visai Sovietų Sąjungos automobilių pramonės vystymosi krypčiai.
Jo mėgtų „Packard“ bruožai buvo perimti sovietinių automobilių, o pačios mašinos ir jų panaudojimas rodo, kad valstybės galva buvo itin susirūpinusi savo saugumu. Tačiau kartu tai diktatorių darė lygesnį tarp lygių – pagal užsakymą pagaminti prabangaus automobilių gamintojo modeliai buvo itin brangūs.
Jo atsargumą, kitų vadinamą paprasčiausia baime, apipynė legendos, kaip vėliau ir jo vardo gamyklos limuzinus.
