APL susideda iš daugybės dalykų. Tačiau, kad į jį iškeliautum, reikia šių pagrindinių: sustyguotos komandos, patikimo „enduro“ tipo motociklo, fizinio pasirengimo bei protinio-psichologinio nusiteikimo.
Po ratais ridenasi žemė, dunksi grumstai, šaknys, geriasi duobės. Posūkiuose apstu šakų, vėjo pučiamų pralėkusių draugų dulkių. Kelias šakojasi į provėžas – gilias, purvu persisunkusias. Motociklas paklūsta, klauso kūno judesių, manevruoja tarp kamienų. Priešakyje nuokalnė. Nebūtinai labai stati, bet tau – galbūt pirmą kartą tokia. Įjungęs sankabą švilpi paskui draugus, o kai stabdai – užblokuoja ratą, čiuožia uodega. Bet tai dar ne viskas. Prieš akis, riedant pavėjui – dar statesnė įkalnė.
Ar sugebėsiu? Lyg ir suskamba galvoje, bet nespėji pamąstyti. Ratai kabinasi į žemę ir neša tave toliau. O tada, įveikus save – samanų žaluma tau šypsosi pačia gražiausia spalva. Kol ieškai neutralios pavaros ir gaudai kvapą, esi jau užmiršęs baimę. Ji rūko tau kažkur už nugaros. O ir vanduo iš gertuvės dar niekada nebuvo toks skanus! Apsižvalgius – tik drėgnų lapų skraistė ir tavo komandos nariai tokiomis pačiomis alkanomis ir pavargusiomis akimis, iki smakro purvini ir labai laimingi.
Ir net jeigu jau sutemus švilpi miško vingiuotais, siauriais keliukais ir vos įžvelgi didingus medžius, nušviestus tik lekiančių motociklų žibintų, nebūna nejauku. Nes posūkiuose kartu nardo tavo komanda, vėsus vėjas žaidžia uoslėje, valdai motociklą ir turi tikslą. Net jeigu netikėtai atsirandi pievoje, skendinčioje pieno migloje ir taip tiršta, kad matosi tik priekinis ratas, duobėtu keliu suki į nakvynės vietą ant kopos, po sidabriniu dangumi.
O kai dangus tau merkia akį, kažkada ateina akimirka, kai nebegalvoji, jog sugebėjai, nebesvarbu ir kiek jau nuriedėjai. Akimirkoje yra tik dabartis – tu, bendražygiai, laužas ir visas pasaulis greta.
Važiavimas miške, bekelėje – tai ne tik greitis ir kliūtys, ilgos dienos arba gryno oro pilni kilometrai, tai – ištvermė. Tai tos akimirkos, kai persunktas prakaito, išsekęs ir be jėgų susimąstai – kaip tai įmanoma?
„Nusivarei nuo kojų“, griuvai, ką nors skauda, bet šypsaisi, juokiesi ir nori dar. O jeigu su motociklu dar niekada nebuvai tandemu, tai šioje kelionėje vienas kitą ne tik pajusite, bet ir pradėsite suprasti.
APL – tai kelionė, kai įspūdžius „atgamini“ pagal nuotraukų seką fotoaparate. Nes buvo visko tiek daug ir ryškaus: draugystės, juoko, kilometrų, miško, žvyro, purvo, balų, pievų, smėlio ir lietaus. Tiek gandralizdžių, beržynų, sodybų „gonkelių“ ir margų pievų. Vidur kvepiančios grakščių pušų girios, svajonė tampa realybe.
„Enduro“ – tai ne tik motociklų tipas ir vairavimo būdas. Tai ne tik važiuotojo charakteris ir kliūčių ruožas. Ne tik tas mielas uodegos slydimo pojūtis ir asmenybės bruožas. Tai, be abejonės, yra ir gamtos grožis su bendraminčiais. „Enduro“ yra širdyje.
