Dar prieš kelis mėnesius klausiau savęs – ką jausiu, kai pavyks? Kai kiemas ištuštės, o mudviejų pasakojime bus įrašyta daugybė įspūdžių... Tikėjau, tai bus istorija, kurią parašysiu kartu su motociklu Plunksna. Tokį vardą parinkau ne šiaip sau.
Šlapias APL
Pagaliau sustoju. Molio išgraužos, tarkavusios kūną, pasibaigia ir galop atsiduriu šalikelės žolėse. Guliu ant šono ir nenoriu judėti. Pro akinius ir nulinkusį šalmo snapelį regiu tik mažą šlapią geltonai rudo kelio lopinėlį. Na, kelio plačiąja prasme. Šiandien beveik be perstojo lyja, tad mes skrodžiame drėgme permirkusiais, molingais, duobėtais, slidžiais smėlio išgraužų keliukais.
Pamenu, pagalvojau: ar motociklas sustos anksčiau, ar sieks mane. Galbūt dėl to susigūžiau. Po kiek laiko girdžiu komandos narių balsus. „Kalbėk“, – sako man. Pajudink tą ar aną. O aš nenoriu. Trokštu tik tyliai kvėpuoti. Skauda ranką ir tarsi kas užgriuvęs ant kūno – toks sunkumas apėmęs. Nepasakosiu detaliau, ką susimušiau ar kas sugėrė smūgį. Bet jausmas, kad viską jauti ir turi sąmonę, yra daugiau negu gali išreikšti žodžiai.
O kaip Plunksna? „Ten tik metalas“, – man atsako. Nors maudžia, tykiai šypsausi. Kiek kartų tokius žodžius sakiau kitiems motociklininkams!
Po šios, antrosios dienos, mano batai niekada nebebuvo sausi. Visą APL kartu su komandos draugais naudojome įvairius „metodus“ (maišelius, paketus, fenus), bet batai taip ir neišdžiūvo. Net jeigu kojos mirko vandenyje ir oda nubaltavo, entuziazmas nedingo. Tiesa, guodėmės, kad blogiau kaip už antrą dieną jau negalėtų būti. Tad sugrįžus kone kasdien galėjome pasidžiaugti: „Gerai, kad šiandien nelijo“ (nors, žinoma, lijo).
Poilsio/ remonto dieną Klaipėdoje pasikeičiau, tiksliau – man uždėjo, naujas galinių stabdžių trinkeles. Nes jų... nebebuvo! Taip nudilo, kad net iškrito.
Pievų šlaitai, šilų labirintai
„Nagi, Plunksna?“, – garsiai kalbu šalme. Privalau atsistoti ant pakojų. O nugara tokia apsunkusi po šitiek kilometrų. Plius, neseniai užsipildžiau gertuvę beveik 3 litrais vandens. Būtų dar nieko, bet plaštakos.
„Nejausk“, – norisi sau paliepti. Mėginu. Pleistrai, gausiai suklijuoti ant delnų nuospaudų, greitai atlimpa, šlapios pirštinės raukšlėjasi, o gazas sunkiai sukasi. Visa tai per kelias dienas tampa skausmu. Bet pakenčiamu. Juk kitaip nevažiuočiau, tiesa?
„Nagi, Plunksna! Mes galime!“ Tik.. – turiu greitai mąstyti – kuria pavara? Šis motociklas – ne mano, paskolintas, tad veiksmai dar nėra automatiški, turiu pagalvoti. Plius, jis jau nebe pirmos jaunystės ir kiek pavargęs – išnaudoti tikrosios galios jau nebeišeina. Lėkdama paskui draugus jungiu pasirinktą pavarą: motoras žviegia, bet dabar svarbiausia įkopti į statų šlaitą. Ir – mano akys godžiai geria atsivėrusį vaizdą – nusileisti. Koks grožis! Vakaro saulėje pievos žiba šiluma. O tie toliai, kiek mato akys! Kiek spėja pamatyti...
Itin įsiminiau ir finišo dieną: nardėme pasakiško grožio lieknų medžių skaidriame labirinte. Tiesa, čia jau spaudėme: skubėjome, nes ryte kelias valandas užtrukome ieškodami gedimo kolegos motocikle. Laikas tiksėjo grįžti laiku, net jeigu tą laiką nustačiau pati. Net jeigu riešai sunkiai laikė nuovargį, o plaštakos degė (nuo drėgmės, šalčio, ar nuolatinio veiksmo?) žinojau: privalau būti, kad įteikčiau diplomus.
Šioje atkarpoje smėlėti keliukai vingiavo skaniais posūkiais. Visada norėsiu čia sugrįžti ir... sustoti. Dar kartą įkvėpti kuklaus, bet nepaprasto Lietuvos grožio. Mažytės iškarpos iš to, ką matėme, išgyvenome ar sugėrėme per visą kelionę.
Organizatorė ar dalyvė?
Kiekvienas APL dalyvis turi savo istoriją. Šiais metais manoji prasidėjo dar pavasarį – kuomet sutikau jį organizuoti kartu su kolega, irgi Lietuvos enduro klubo nariu, Andriumi Šulskiu.
Ne tik dėl to, kad mums priklauso, nes esame „šviežias kraujas“, bet ir iš esmės iš karto nutarėme, kad šis APL vyks į kitą pusę. Iš 12-os anksčiau vykusių tik vienas sukosi palei laikrodžio rodyklę. Bus ne tik įdomiau tiems, kurie jau važiavo, bet ir sudėtingiau. Dainavos šilai – tai smėlis ir vingiuoti žavingi keliukai, tad apšilimo važiuojant „ramiau“ šiais metais nebus.
Kiekvienais metais APL turi savo spalvą. Šiais metais ji buvo pilka. Tačiau būtent dėl to tapo spalvota. Pilka yra dėkinga achromatinė spalva, kurioje dera visos kitos, tad miestų taškai logotipe parinkti neatsitiktinai būtent tokių spalvų – apgalvota, kurios labiausiai dera tam regionui ar nakvynės vietai. Ir net jeigu mums patiko skirtingi antsiuvai, nusprendėme gaminti pusę tokių, pusę kitokių.
Taigi nors mūsų organizacinį „komitetą“ įvardinčiau kaip diplomatišką, būta ir nesutarimų. O kai organizuojame dviese, sudėtinga turėti trečią, nešališką, poziciją. Bet susitvarkėme ir priėmėme sprendimus. Žinoma, mums talkino Lietuvos enduro klubo direktorius Marius Girutis ir talismanas Dainius Budnikas.
Kas atsakingas už dizainą, viešuosius ryšius, terminus, Pažintinį maršrutą, kas už nakvynes, maitinimą, pasienį, rėmėjus. Tradicinį maršrutą ir visus dalyvius... Žodžiu, reikalų buvo tiek, kad džiaugiuosi galėjusi net 3 mėnesius gyventi APL atmosfera mąstyme ir širdyje. Net jeigu kartais stogas ir norėdavo važiuoti.
Kita vertus, turiu pripažinti, dvi dienas po Kelionės jaučiausi... nenusakomai. Nebuvo „pabaigos“ jausmo, nes nežinojau, kas esu: organizatorė ar dalyvė. Argi įmanoma būti abiem? (Ir taip, turiu pripažinti – būti ir vienintele mergina iš 100 vairuojančių dalyvių...)
Laikiau rankose pačios sudėliotą Diplomą, kurį puošė mano prieš du metus APL metu daryta fotografija ir jaučiausi sutrikusi. Tikslas – surengti renginį ir pačiai apvažiuoti Lietuvą Tradiciniu maršrutu – pasiektas. Bet jis iki šiol yra nesuvirškintas. Supratimas turbūt (arba galbūt) ateis vėliau.
Kačiukų kvapas
APL yra nepaprastai graži patirtis. Jis – tai ne tik 2000 km Lietuvos pasieniu, ne tik daug žalumos ir saulės ar lietaus, ne tik įvairūs nuotykiai. Tai gerokai daugiau. APL kuria žmonės, kurie jį važiuoja. APL man visada reiškė draugystę. Kaip rašiau anksčiau, čia atrandi, kad visada turėjai draugų. Reikėjo tik tinkamos vietos ir laiko juos pažinti. Arba vėl susitikti ir kartu juoktis, važiuoti, o kartais ir pakentėti.
Ypatingas jausmas yra kažkur miške, brūzgynuose ar panemunės pievose pasivyti kitas komandas. Kai jos rūko ir krapštosi prie motociklų, paklausti, ar viskas gerai. Kai pakeltas į viršų nykštys rodomas tiems, kas pralenkia mus. Kai vidury pažliugusių kirtimų kitas dalyvis duoda atsigerti vandens, nes savąjį užbaigiau. Pažirusios komandos tame pačiame maršrute kaskart susitinka ir degalinėse. Čia juokiasi ar skolinasi įrankius ir valgo pačius skaniausius ledus pasaulyje.
Nepaprastas jausmas yra sunkiomis, įmirkusiomis kojomis pagaliau nulipti nuo motociklo stovyklavietėje. Spausti penkis komandos draugams. Stebėti kaip dalyviai užsiima savais reikalais: persirenginėja, valgo, eina į pirtį, statosi palapines ar tiesiog šnekučiuojasi prie motociklų. Čia visada tokia žavinga netvarka! Ypatingai smagu girdėti ir visur, kur tik yra elektros rozečių, su fenais džiovinamus batus. O tas teritoriją pasižymėjusių kačiukų kvapas! Taip smirda batai, paromis mirkę vandenyje. Bet net tai APL metu negali erzinti!
Kiekvieną APL būna ir labiausiai matomų (ar girdimų), pastebimų dalyvių. Šiais metais visus vakarus „Ežiukų” komandos palapinėse skambėjo kultinė daina „Juodoji orchidėja“. Kiekvieną vakarą po kelias valandas. O štai Ramūnas, pernai važiavęs komandoje su manimi, „JAWA užkalbėtojas“, pamiršo daiktus namuose! Tad visa Kelionę apvažiavo tik su marškinėliais. Užsimetęs šiukšlių maišą, pasidarė lietaus aprangą ir niekada nepaliovė šypsotis. „Kažkaip važiuoju!“, – vis atsakydavo man.
Lietpalčiai ir romantika
Džiaugiuosi, kad šiais metais mikroautobusą su dalyvių manta vairavo mano brolis Vygaudas. Jam kelionė patiko ir paliko neišdildomų įspūdžių. Brolis pasakoja: „Ankstų rytą, pasiėmęs mikroautobusą, važiavau tiesiai į „Yamatecha“ centrą, kur rinkosi spalvotais rūbais ir apsaugomis apsirengę motociklininkai. Dalyvių registracija truko apie valandą, daiktų prisipildė beveik visas autobusiukas – net keleivio sėdynė buvo užkrauta organizatorių „šmutkėmis“.
Diena stipriai kaito, nors buvo tik devynios valandos ryto – tad džiaugiausi, kad buse yra kondicionierius. Dar kartą visi susitikome prie Medininkų pilies, kur sesė ir Andrius davė APL startą ir komandos pajudėjo.
Antros dienos rytą, po puikios nakvynės Zervynose prasidėjo liūtis su žaibais ir perkūnija. Druskininkuose mačiau bent penkias komandas: visi ieškojo lietpalčių, užuovėjos ar šiltų pietų. Na, o pajudėjus link Vištyčio, pasijautė dar kitokia romantika negu Zervynose. Čia lietus, ramybė ir vėl graži gamta, sodrios spalvos. Stebino ir nuostabiai sutvarkyti Lietuvos miesteliai, gyvenviečių tvarka.“
Kas vakarą – vis ramesni dalyviai
Brolis, stebėdamas iš šalies, įžvelgė įdomių Kelionės niuansų: „Trečios dienos vakarą Rusnėje dalyviai jau buvo kiek ramesni nei pirmą ir antrą vakarą – pradėjo jaustis nuovargis, visi džiovinosi rūbus, pirtinosi, ilsėjosi. O ketvirtos dienos rytas išaušo tarsi įprastas: kol atsikeliu iš lovos jau pusę busiko būna sukrauta daiktų, papusryčiauju. „Ežiukų“ komanda pajuda paskutinė.
Nakvynė kempinge „Olandų kepurė“, daug remontuojančių savo motociklus, daug juoko... Atsikėliau naktį, ėjau pasivaikščioti, o vaikinukai toliau tvarko padangą pasišviesdami prožektoriais. Taigi iškilo klausimas: kaip jie rytoj nuvažiuos tiek daug kilometrų, jei gerai nepailsės?!
Kitas vakaras, po ilgiausios dienos, nors ir ne tokios įdomios, – oro bazėje Biržuose. O tai – nusikėlimas dvidešimt metų atgal. Bet gerų dvidešimt, švelni nostalgija. Čia pat ir aviacija, o tai du dalykai, kurie kažkaip susiriša tarpusavyje. Gal todėl, kad visi berniukai norėjo padangių aukštų. Kaip ir aš kadaise.
Dalyviai dar ramesni, išsipakuoja daiktus, greitai lekia pavalgyti, praustis, ruošiasi, tvarkosi motociklus, o kas eina ir miegoti, ilsėtis.“
Savaitė ištirpo per keletą dienų
Brolis pasakoja toliau: „Pamenu, kai šeštą dieną lankiausi prie Ignalinos atominės elektrinės – transformatorinės garsas pristabdė geram pusvalandžiui pasiklausyti – pro mane pravažiavo trys motociklininkai iš Tradicinio APL. Sustojo, nufotografavau juos kaminų fone ir paprašė manęs šiandien nevėluoti. Bet kol aš normaliais keliais pasiekiau stovyklavietę, jie jau buvo ten! Nors atstumas jiems gal trigubai ilgesnis, nešasi jie su tais motociklais!
Ir štai finišo diena: susitikimas Medininkų pilyje, labai gera atgaiva, nes, atrodo, viskas, savo darbą atlikau, visus daiktus suvežiojau sėkmingai, o dalyviai, matosi, yra laimingi.
Paskutinės akimirkos, diplomai, daiktų išvežimas ir pabaiga. Saldus miegas, kuris atneša stiprius Lietuvos laukų ir gamtos prisiminimus, miestelių dailumą ir lietuvišką kuklumą. Lengvas svaigus skrydis ir apžvelgimas visko, kas įvyko per savaitę, kuri, atrodo, ištirpo kaip keletas dienų.“
Tad koks tas jausmas, kai Pilies kiemas ištuštėja, o mudu paliekame vieni po visko? Po daugybės kabliukų koregavimo, atsakomybės jausmo, klausimų ir atsakymų? Kai savaitė važiavimo, iššūkių, juoko ir nuovargio praskriejo it akimirka? Kai švilpiant namo vakaro saulė kibina akis nerdama į sidabrinius debesis, jausmas yra ypatingas. APL yra manyje. Aš esu APL dalis.
