Iš Garliavos kilęs ir Filadelfijoje nekilnojamojo turto kompaniją valdantis keliautojas pasakoja, kad, negalėdamas visko mesti ir tiesiog iškeliauti, jis sugalvojo įveikti užsibrėžtą tikslą dalimis. „Keliauju dvi-tris savaites, tuomet palieku motociklą toje šalyje, kur sustoju, parskrendu namo padirbėti ir pabūti su šeima, o tuomet grįžtu ir tęsiu kelionę“, – pasakoja Laurynas.
Taip per kelias atkarpas savo BMW GS 1200 motociklu Laurynas jau pervažiavo JAV, Meksiką, Centrinę Ameriką, Kolumbiją bei Ekvadorą, kur su Laurynu kalbėjomės prieš dvejus metus. Tuomet patraukė toliau, į Peru, tačiau tuomet kelionei suktrukdė visame pasaulyje prasidėjusi COVID pandemija.
Peru: Dakaro nostalgija
„Pietų Amerikoje žemės sienos buvo uždarytos iki pat šių metų, tad sugrįžti į Peru pasiimti motociklo negalėjau iki pat pavasario. Mano GS Limoje prastovėjo kone pustrečių metų – laimei, palikau jį pas patikimą perujietį motociklininką Renzo, kuris labai juo rūpinosi, keitė tepalus, kartais juo pavažiuodavo, vistik motociklui tiek stovėti nėra gerai... Nuostabu, bet atvykęs pasiimti, motociklą radau puikioje būklėje“, – džiaugiasi Laurynas.
Tačiau tai – tik pusė darbo: savo transporto priemone keliaujant Pietų Amerikoje, kiekviena šalis išduoda laikinojo importo dokumentą, paprastai galiojantį 3-6 mėnesius. Įprastomis aplinkybėmis tiek laiko Laurynui užtenka, tačiau dėl pandemijos užsidarius sienoms, viskas pasikeitė.
„Neaišku, ar perujiečiai muitininkai būtų taip paprastai išleidę iš šalies su senai pasibaigusiu laikinuoju importu, tačiau man nusišypsojo sėkmė. Renzo motociklų dirbtuvėje sutikau vietinį perujietį, kuris, išgirdęs mano istoriją, pasisiūlė padėti: jis turėjo pažįstamų muitinėje, tad mano motociklo importo popieriai buvo kaipmat sutvarkyti, ir galėjau toliau keliauti netrukdomas“, - pasakoja Laurynas.
Limoje iki soties atsivalgęs garsiojo ceviche – žalios marinuotos žuvies ir jūros gėrybių patiekalo – Laurynas sostinėje neužsibuvo ir patraukė į Atakamos dykumą, motociklininkų pasaulyje žinomą kaip garsiojo Dakaro ralio žaidimų aikštelę. Čia keliautojas grožėjosi Huacachina oaze ir didžiosiomis Atakamos kopomis, kurios paliko didelį įspūdį.
Tuomet Laurynas patraukė į šalies gilumą Andų kalnais, kur laukė pirmas „nuotykis“ – pakeliui stipriai apsinuodijęs maistu, motociklininkas kelioms dienoms užstrigo viename iš nedidelių kalnų kaimelių. „Nuo trijų su puse kilometro aukščio sukosi galva, apsinuodijimas buvo sunkus, tad beveik dvi paras pragulėjau paslikas. Tuomet tikrai kilo visokios mintys – ką aš čia darau, kodėl, kokio velnio? Tačiau pasveikęs pajudėjau toliau – kelionėse visko nutinka. O ir prie svaiginančio Andų aukščio ilgainiui pripratau: per savaitę, pusantros organizmas pripranta“, prisimena Laurynas.
Kirtęs Andus nedideliais keliukais ir žvyrkeliais – Laurynas visuomet stengiasi rasti įdomesnių maršrutų, nei pagrindiniai keliai ar autostrados – keliautojas aplankė senąją inkų sostinę Kusko ir garsiąsias atviras Mara druskos kasyklas, terasomis išdėstytas kalnų šlaite.
