Šios kelionės tikslas – ne ekonominis, o kultūrinis. Kainos už stovėjimą aikštelėse visiems pardavėjams aiškios. Lyginti automobilių kainas – beprasmiška, nes tai padaryti daug lengviau bet kurioje tuo užsiimančioje interneto svetainėje.
Pagrindinis klausimas – kas pasikeitė nuo to laiko, kai į Radviliškį visa Lietuva sulėkdavo, kai Šiauliai skendo amerikietiškuose automobiliuose, kai Tauragė prieš keletą metų automobilių kiekiu nukonkuravo Šiaulius?
Viliojimas – internete, derybos – prie automobilio
Pirma aikštelė – Šiauliuose, S.Daukanto gatvės gale įsikūrusi „Autoarka“. Aikštelė nedidelė, tačiau sausakimša. Automobilių, o ne žmonių.
Panašu, kad parduodamos mašinos čia nelabai telpa. Nesinori tikėti, kad čia dirba kelios dešimtys darbuotojų ir savo transporto priemones paliko už vartų. Čia, turbūt, parduodamos mašinos, kurioms už stovėjimą mokėti nereikia.
Dalis mašinų savo pirkėjų laukia privilegijuotose vietose – dviejuose angaruose.
Matai vietoje mašinos numestą padangą – užimta.
Jei norėčiau dabar išsirinkti kurį nors automobilį, kišenėje turėčiau nešiotis apie 4000 eurų. Žinoma, yra daug brangesnių, tačiau pigiau 3000 – sunkiai rasi.
Į akis krenta „VW Touran“ – tokį neseniai vienas šiaulietis iš Marijampolės turgaus nusipirko už 4000 eurų. Čia už lygiai tokį pat prašo pusantro šimto daugiau.
Klausimas retorinis – ar pardavėjas būtų pakankamai sumažinęs kainą, kad žmogus nesitrenktų į kitą Lietuvos galą?
Kitas klausimas – ar kokybė atitinka kainą? Visą tai galima sužinoti tik tuomet, kai stovi šalia automobilio pirkėjas ir pardavėjas. O viliojimas ir pasirinkimai vyksta tik internete.
Žmonių – nulis. Na, gerai – vienas paskubomis besidairantis interesantas. Už vartų vyksta šioks toks sandėris. Panašu, kad vienas automobilis pas naują šeimininką keliauja tiesiai nuo autovežio.
Tai reiškia, kad apie garantuotai gerą prekę konkretus pirkėjas informuojamas iš anksto. Virš visų kitų kabo didesnis ar mažesnis klaustukas. Kas blogai? Kodėl taip brangiai? Ar atsukta rida? Ar teisinga autoservisų knygelė?
Skardinių nepirksim!
Antra stotelė – Šiaulių automobilių turgus Pabaliuose. Jau kyla įtarimas, kad reportažui pasirinkta labai prasta diena, tačiau aikštelės oficialiai veikia.
Yra manančių, kad pirkti daužtą yra geriausia. Bent žinai, kas blogai.
Įvažiavus per vienus vartus, patenki į daužtų automobilių aikštelę. Tokių čia – kelios dešimtys. Yra manančių, kad pirkti daužtą yra geriausia. Bent žinai, kas blogai.
Į tikrąjį turgų reikėjo pasukti per kitus vartus. Ar gali būti, kad ten kažkas vaikšto? Vartai uždaryti, tačiau pirkėjai laukiami. Negalima tik dviratininkams.
Tarp mašinų sukiojasi smagi porelė – šiauliečiai Jugina ir Saulius. Kokio automobilio ieško? „Gero“, – atkerta vyras. O moteris leidžia suprasti, kad jos žodis bus paskutinis.
O ką reiškia geras automobilis? Jo vardas – „Honda“. Štai kampe blizga „Accord“. Netinka? „Jokių skardinių nepirksim“, – gana griežtai ribas brėžia Saulius.
Porai idealiai tiktų minėtos firmos plentinis visureigis „CRV“. Jau keliose aikštelėse buvo, tačiau nė vieno nerado. Šioje taip pat jo nėra. Gal retas modelis? O gal greitai išperka?
„Žiūrėk, kokia čia „Honda“? Man patinka“, – tempia vyrą už rankovės Jugina. Pasirodo, ten „Hyundai Tucson“. Vyras greitai nuveda savo moterį nuo šios pagundos kuo toliau.
„Žiūrėk, kokia čia honda? Man patinka“, – tempia vyrą už rankovės Jugina. Pasirodo, ten „Hyundai Tucson“. Vyras greitai nutempia savo moterį nuo šios pagundos kuo toliau.
O gal kokia gera „Škoda Superb“ tiktų? Saulius pradeda uoliai dairytis. Kas tokia? Pasirodo, ką tik tokią praėjome, tačiau akis neužkliuvo.
Vyras staiga pasuka už automobilių eilės. Nejaugi žiūrės „Renault Laguna“, jei „Civic“ neįtiko?
Nesusipratimas. Maršrutą Saulius netikėtai pakeitė tik dėl to, kad ant tako telkšo didžiulė bala. Batų gaila.
Moteris dar kartą supainioja „Hondą“ ir „Hyundai“. Viešnagė šioje aikštelėje tuo ir baigiasi.
Kita aikštelė – mažiau girdėta, bet panašu, kad šiuo metu didžiausia Šiauliuose. Nuo Pabalių turgaus reiktų važiuoti tiesiai Serbentų gatve ir kirsti Pramonės gatvę – „Autobazė“ įsikūrusi vos už 300 metrų.
Čia žmonių taip pat nėra, tačiau pasirinkimas pritaikytas su pinigais nesipykstantiems žmonėms. Čia Saulius ir Jugina rado ne vieną išsvajotąją „CRV“, tačiau jos visos – vos trejų metų amžiaus. Kaina gerokai kandžiojasi.
Vienoje eilėje gražiai surikiuoti septyni „Lexus“ visureigiai. Į kainas nežiūrim – tik pasigrožim tokiu pasiūlos rūšiavimu. Vėliau pamatai, kad kitoje eilėje – dar tiek pat šių gražuolių.
Netinka šiauliečiams ir „Subaru“. „Melagių mašina. Rašo, kad yra baras, o pasirodo – ne“, – rimtu veidu pokštauja Saulius. Panašu, kad Šiauliuose jo ir Juginos svajonių mašinos nėra.
„Gal iki Tauragės reikėtų palėkti. Ten septynios didelės aikštelės, – samprotauja vyras. Apie kadaise garsų Radviliškio turgų pasakė tik du žodžius. – Nieko gero“.
Radviliškis – provincijos indikatorius
Pakeliui į Radviliškį – poros kilometrų vingis į Šiaulių automobilių prekybos istoriją. Jau už Zoknių, prie pat karinio oro uosto, didžiulė tuščia aikštė su keturiais angarais. Dar prieš šešerius metus čia buvo pilna automobilių. Dauguma – iš Amerikos.
Vėliau savo prancūziškais automobiliais išgarsėjo Tauragė, o ši vieta – ištuštėjo. Štai tuomet Šiauliuose ir pradėjo rimčiau kurtis nedidukės pardavimo aikštelės.
Radviliškyje pakvipo rūdimis. Galima prisiekti, kad to Šiauliuose nebuvo. Buvęs automobilių turgus dabar pakrikštytas „MKauto“ ženklu. Aikštelė iš tiesų nemenka – tokios didelės Šiauliuose nėra. Tiesa, daugiau kaip pusę jos užima mikroautobusų prekyba.
Aikštelė iš tiesų nemenka – tokios didelės Šiauliuose nėra. Tiesa, daugiau kaip pusę jos užima mikroautobusų prekyba.
Žvilgt į kainas – šiek tiek pasispaudęs kone kiekvienas galėtų sau rasti tinkamą. Yra čia ir brangių, tačiau žemyn kartelė leidžiasi beveik iki kelių šimtų eurų. To Šiauliuose nėra.
Tarp mašinų žengia tėvas ir sūnus. Užkalbintas jaunėlis greitai pabėga, o tėvas – senas automobilių prekeivis, dėsto viską, ką žino apie šį verslą.
„Buvo laikai, kai per savaitę parduodavau du autovežius. Tai buvo prieš dvidešimt metų. Vieni vežė vokiškas, o kiti atgal į Rusiją stūmė „žigulius“. Atvykau tik pasidairyti. Neseniai sūnui čia mašiną nupirkome“, – atvirauja vyras, kuris tikrojo savo vardo nesako – pavadink kaip tik nori. Nors ir Juozu.
Vienas aikštelės kampas – apsamanojęs tiesiogine šio žodžio prasme. Visi čia stovintys automobiliai pasidengę žalsvomis samanomis. Ties sujungimais – storiau. Jei be samanų, tai su didžiulėmis rūdimis. Panašu į kapinyną, tačiau kainos ant langų suraitytos. Ir nemenkos. Kažkas jas čia pamiršo.
„Čia jau kažkokia nesąmonė. Matyt automobiliai ir savininkų nebeturi. Stovi čia keletą metų. Jei reikėtų už kiekvieną dieną sumokėti nustatytą mokestį, tai jis viršytų mašinos vertę. Štai „audinė“ – beveik 200 eurų! Tiek nė litais negaus“, – logiškai bandė paaiškinti situaciją paslaptingasis Juozas.
Vyras nesupranta tų, kurie perka naujus automobilius – nebent tavo pasakiškas ir garantuotas atlyginimas: „Po trejų metų automobilio vertė krenta kone perpus. Tiesiog neapsimoka.“
Paaiškina, kad lietuvis lyg loterijoje perka automobilį, kuriam reikia kuo mažiau priežiūros. Naudoja jį tol, kol ateina didžiųjų investicijų metas.
Lietuvis naudoja automobilį tol, kol ateina didžiųjų investicijų metas.
Tuomet parduoda. Šiek tiek prisideda ir vėl turi kiek naujesnę mašiną:
„Taip po žingsnelį judame į priekį. Mes nuvarom automobilius iki „pergalės“, o vokietis – iki pirmo rimtesnio gedimo.“
Populiari formulė, kad žmogus turėtų pirkti naudotą automobilį, kurio vertė siekia keturis jo atlyginimus.
„Nelogiška. Tuomet kaimietis turi pirkti raišą arklį arba neblogą dviratį. Kam pirkti už 800, jei reikės investuoti dar tiek pat? Jau geriau iškart už 2000 ir važiuoji be remonto.“
Provincijos mados – ribotam biudžetui
Šalia esančioje nedidukėje aikštelėje žmonės dažniausiai pardavinėja pavienius parsivežtus automobilius. Štai tą vėjuotą dieną pirkėjo laukė lygiai vienas pardavėjas. O tą valandą automobilius apžiūrėjo lygiai du interesantai, įskaitant 15min žurnalistą.
Surikiuoti automobiliai gražiai nuprausti. Metai – dešimt ir daugiau. Turbūt prabangiausias čia pastatytas automobilis – mažasis „Land Rover“ už beveik tris tūkstančius eurų.
„Nissan Primera“ pardavinėjantis vyras pravėrė dureles ir įleido vėjo į savo šiltą saloną. Sakė nieko nesakysiąs, nes čia, kaime, visi visus pažįsta. Pasirodysi viešumoje su savo nuomone – užjuoks.
Vyriokas ne iš kelmo spirtas. Taip pat visą gyvenimą automobilius pardavinėja, o dabar – sūnui talkina, prie mašinos pastovi ir pavienius klientus vilioja.
Visą gyvenimą automobilius pardavinėja, o dabar – tik sūnui talkina, prie mašinos pastovi ir pavienius klientus vilioja.
„Šie visureigiai labai daug degalų srebia, todėl tokie pigūs. Vokiečiai išima kardaninius velenus, kad suktųsi tik vienas tiltas. Perpus mažiau degalų reikia“, – paaiškina vyras.
Paties parduodamas automobilis, anot jo – puikus. Už nepilnus 2000 eurų atiduos 2003 metų kaimiečio svajonę – dyzelinį „Nissan“.
„Ekonomiška, tvarkinga. Rida – nežinau, ar tikėti, bet 150 tūkst. nesiekia. Pabandyk – pajausi, kad puikus automobilis“, – giria vyras.
Žodis po žodžio, tylėti žadėjęs pardavėjas atskleidžia, kad iš Vokietijos automobiliai yra geriausi ir tvarkingiausi. Ten valdžia verčia vairuotojus prižiūrėti savo transporto priemones.
Prekeivis gana aiškiai apibūdina provincijos automobilių madas. Tai yra vokiškas automobilis ir būtinai dyzelinis. Jam nuo 10 iki 15 metų. Turėtų būti labai gerai prižiūrėtas, jei nori už tokį prašyti 2000 eurų. Būtent tokią sumą išgali mokėti Radviliškio gyventojas.
Kuo didesnis miestas – tuo daugiau prabangos ir painiavos. O Radviliškyje – viskas aišku. Vienoje eilėje – „Opel“, „Passat“, „Audi“, „Ford“. Ar yra klausimų? O jei už tą pačią sumą noriu būti išskirtinis? Imk „BMW“, „Citroen“. Jei visai pižonas – čiupk vienintelį aikštelėje „Saab“.
