Apie tyrimo idėją, svarbiausius jo aspektus ir gautus rezultatus, kurie atskleidė akivaizdžią darnaus judumo naudą aplinkai, sveikatai ir ekonomikai, kalbėjomės su projekto vadovu, VDU Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros profesoriumi Audriumi Dėdele.
– Kiek apskritai darnus judėjimas yra svarbus ir kodėl pastaruoju metu vis dažniau grįžtama prie šios temos?
– Pastaraisiais metais išties vis daugiau kalbama darnų judumą ir išskiriama svarbi šios temos linija – fizinio aktyvumo svarba žmogaus sveikatai. Todėl atsiradus galimybei dalyvauti Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame projekte, su Vytauto Didžiojo universiteto Aplinkotyros katedros mokslininkais nusprendėme, kad būtų tikrai įdomu detaliau įvertinti darnaus judumo situaciją viename iš didžiausių Lietuvos miestų: nustatyti gyventojų kelionių pėsčiomis ar dviračiu rodiklius, taikyti sveikatos ekonominį vertinimą ir pažiūrėti, kaip reguliarus ėjimas pėsčiomis ir važiavimas dviračiu daro įtaką gyventojų sveikatai.
Taip gimė projekto „Darnaus judumo, fizinio aktyvumo ir aplinkos veiksnių poveikis miesto gyventojų sveikatai“ idėja, o gavę finansavimą jį vykdėme trejus metus.
– Kokie pagrindiniai darnaus judumo aspektai buvo tiriami, ką pavyko išsiaiškinti?
– Vykdant šį projektą nagrinėta Kauno miesto gyventojų darnaus judumo situacija, t. y. buvo siekiama nustatyti kauniečių kelionės pėsčiomis ir dviračiu rodiklius, fizinį aktyvumą, taip pat demografinių, socialinių, ekonominių ir aplinkos veiksnių bei sveikatos ryšį su darniu judumu ir fiziniu aktyvumu.
Darnus judumas miestuose yra neatsiejamas nuo vieno iš svarbiausių sveiko gyvenimo būdo sudėtinių dalių – fizinio aktyvumo.
Ir ką gi – tyrimas parodė, kad darnus judumas miestuose yra neatsiejamas nuo vieno iš svarbiausių sveiko gyvenimo būdo sudėtinių dalių – fizinio aktyvumo. Būtent jis daro įtaką ne tik žmogaus sveikatai, gyvenimo kokybei, bet ir mirtingumui dėl įvairių priežasčių.
– Tikriausiai vis dar daug žmonių mėgsta keliauti automobiliais?
– Negaliu paneigti. Iš tiesų nustatyta, kad daugiau nei pusė (55,2 proc.) gyventojų renkasi automobilį kaip pagrindinę transporto priemonę kasdienėms kelionėms mieste, o aktyvų kelionės būdą – ėjimą pėsčiomis ar važiavimą dviračiu – tik 11,4 proc.
Galima sakyti, kad išryškėjo ir tipinis automobilio vairuotojo portretas. Tyrėjų gauti duomenys rodo, kad automobilį dažniau renkasi jaunesnio amžiaus asmenys (71,4 proc.), vyrai (76,8 proc.), gaunantieji didesnes pajamas (79,6 proc.), susituokę asmenys (69,5 proc.), dirbantieji (72,1 proc.).
– O kaip apibūdintumėte darnų judumą besirenkančiojo portretą?
– Asmenys, kurie dažniau rinkosi ėjimą pėsčiomis, buvo vyresnio amžiaus, gaunantys mažesnes pajamas, nedirbantys ir keliaujantys trumpesnius atstumus. Bet tai visai nesietina su socialiniu statusu – šio projekto vykdytojai nustatė, kad darbinis statusas ir kelionės atstumas buvo du veiksniai, reikšmingai susiję su visais analizuotais kelionės būdais.
Atstumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių kelionės būdo pasirinkimą.
Galima sakyti, kad kelionės atstumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių kelionės būdo pasirinkimą. Nustatyta, kad jei tik atstumas didėja 1 kilometru, dviračio kaip transporto priemonės pasirinkimas sumažėja 19 proc., o ėjimo pėsčiomis – 31 proc.
– Ar sezoniškumas turi įtakos darniam judumui?
– Taip, sezoniškumas dažnai lemia darnių kelionės būdų pasirinkimą. Vasaros sezono metu dviratį kiekvieną dieną ar mažiausiai kartą per savaitę kelionei į darbą ar kitas nuolatinio lankymosi vietas rinkosi atitinkamai 25 proc. ir 54,6 proc. asmenų. Žiemą tik 4,5 proc. asmenų rinkosi dviratį mažiausiai kartą per savaitę, o važiuojančių dviračiu kiekvieną dieną nebuvo. Panašūs tyrimo rezultatai nustatyti ir vertinant ėjimą pėsčiomis.
Beje, tarp asmenų, kurie nurodė einantys pėsčiomis ar važiuojantys dviračiu, 34 proc. nurodė, kad renkasi mažiau taršius maršrutus.
– Vadinasi, pasirinkdami darnų judumą, žmonės atkreipė dėmesį ir į švaresnę aplinką?
– Projekto metu taip pat aiškintasi, kaip kinta oro teršalų koncentracija ir triukšmo lygis skirtingose miesto vietose siekiant įvertinti mažiausiai taršius kelionės maršrutus. Didžiausia oro tarša išsiskiria pagrindinės Kauno miesto gatvės, centras ir individualių namų kvartalai.
Paaiškėjo, kad tik 5 proc. dviračių takų patenka į padidintos oro taršos azoto dioksidu zoną, vadinasi, toks pasirinktas kelionės būdas vyksta ir gana švarioje aplinkoje.
– Kokią įtaką darnus judumas turi sveikatai?
– Gauti rezultatai atskleidė, kad aktyvūs kelionės būdai sumažina lėtinių ligų, tarp jų – ir hipertenzijos, riziką. Taip pat paaiškėjo, kad renkantis ėjimą ar važiavimą dviračiu, statistiškai reikšmingai sumažėjo nutukimo rizika 73 proc. moterų ir 52 proc. vyrų, lyginant su asmenimis, kurie rinkosi pasyvius kelionės būdus.
Aktyvūs kelionės būdai sumažina lėtinių ligų, tarp jų – ir hipertenzijos, riziką.
– Ar galima iš šio tyrimo išvesti ir tam tikrus ekonominius parametrus?
– Poveikio gyventojų sveikatai analizė, naudojant epidemiologinių tyrimų metodus ir Pasaulio sveikatos organizacijos Europos sveikatos ekonominį vertinimą, leido nustatyti, kokią įtaką reguliarus ėjimas pėsčiomis ir važiavimas dviračiu daro žmonių mirtingumo mažinimui bei ekonominių išteklių, naudojamų gydymui, taupymui.
Nauda akivaizdi: nustatyta, kad dėl reguliaraus ėjimo ir važiavimo dviračiu Kauno populiacija išvengia 64 priešlaikinių mirčių per metus, o ekonominė nauda siekia per 40 milijonų eurų per metus.
– Tyrime aiškinotės kauniečių darnaus judėjimo ypatumus, bet galbūt tai būtų galima pritaikyti ir kitų Lietuvos miestų gyventojams?
– Man atrodo, kad projekto metu gauti rezultatai apie skirtingų kelionės būdų pasirinkimą, jį lemiančius veiksnius ir poveikį gyventojų sveikatai yra svarbūs visoms miestų populiacijoms ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.
Bet galbūt svarbiausia – ne lyginimas ar panašumas, o tai, kad tyrimo metu turėjome galimybę matyti akivaizdžius teigiamus pokyčius: gyventojai išties jau turi būtinąsias sąlygas judėti sveikiau. Kaune, kaip ir daugelyje kitų miestų, tai užtikrina bendrojo plano sprendiniai ir Darnaus judumo planas, pagal kurį ir toliau plėtojama infrastruktūra.
Dabar svarbiausia, kad ji būtų integruota ir darni, tuomet galbūt daugiau žmonių kelionėms rinksis darnaus judumo būdą.
Vilnietė kasmet vis labiau džiaugiasi neturėdama automobilio ir skaičiuoja, kiek sutaupė
Vaikščiojimą propaguojanti bei dalijimosi paslaugas išbandžiusi sostinės gyventoja Ramunė Vaičiulytė pasakoja, kad nors vairuotojo pažymėjimą įgijo dar 2004 metais, automobilio taip ir nenusipirko, nes... tam nebuvo poreikio.
„Vilnius yra labai kompaktiškas miestas, čia puikiai išvystytos susisiekimo viešuoju transportu, dalijimosi ir pavėžėjimo paslaugų sistemos. Automobilis tokiame mieste yra didesnė našta nei privalumas, nes turint jį reikėtų galvoti ne tik apie priežiūrą, degalus, plovimo ar jo statymo vietas, bet ir gaišti laiką kamščiuose“, – sako vilnietė, pridurdama, kad kelionėms į kitus miestus ji dažniausiai renkasi traukinius, o į užsienio šalis keliauja oro transportu.
Automobilis tokiame mieste yra didesnė našta nei privalumas.
Moters praktika rodo, kad dažnai nesvarbu, kaip įveiki miesto atstumus: pėstute, nuosavu automobiliu, taksi, viešuoju transportu, dviračiu ar paspirtuku, nes jie paprastai užima tiek pat laiko. Tokiais atvejais ji nė nežiūri į transporto pusę – renkasi darnų judėjimą. „Vienintelis tokių kelionių trūkumas – niekas negali manęs „susekti“ pagal automobilio stovėjimo vietą ir atspėti, kurioje miesto vietoje esu“, – juokiasi ji.
Pasak R. Vaičiulytės, jei anksčiau tarp draugų dar kildavo diskusijų, ar gyventi be automobilio patogiau, kasmet vis daugiau aplinkinių sutinka, kad jis reikalingas tik tuo atveju, jei gyveni užmiestyje. Daugelis žmonių pripažįsta, kad atsisakyti automobilio skatina dažniausiai net ne jo išlaikymo kaštai, bet kiti veiksniai – taršos mažinimas, taupomas laikas, sveika gyvensena ir keliuose patiriamo streso mažinimas.
„Tačiau ir sutaupoma: su draugais esame skaičiavę, kad šiuo metu išlaikyti vidutinį automobilį, įvertinant jo eksploatavimą (padangų, tepalų keitimas, draudimas, degalai), priežiūrą (plovimas, statymas) ir nuvertėjimo kaštus, per mėnesį kainuoja apie 300–400 eurų. Patikėkite, vaikščiodama ir naudodamasi dalijimosi bei pavėžėjimo paslaugomis, aš keliauju dešimt kartų pigiau, greičiau ir sveikiau“, – sako vilnietė, pridurdama, kad kasmet matydama vis didesnius transporto srautus miestuose, vis labiau įsitikina: neturėti automobilio yra labai geras sprendimas.
Patikėkite, vaikščiodama ir naudodamasi dalijimosi bei pavėžėjimo paslaugomis, aš keliauju dešimt kartų pigiau, greičiau ir sveikiau.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
