Motociklininkų sezonui besibaigiant ir po motoralio finišo praėjus šiek tiek laiko, A.Pranckevičių klausiame apie renginį ir jo temą įkvėpusius Europos kultūros paveldo metus – kokias Europą kamuojančias negeroves galime įveikti atsigręždami į savo ir kitų šalių kultūros paveldą?
– Kodėl pasirinkote globoti „Ryterna Modul Mototourism rally“?
– Mane ir motociklų sporto mėgėjus susiejo šiemet paskelbti Europos kultūros paveldo metai. Labai džiaugiuosi priėmęs pasiūlymą tapti „Ryterna Modul Mototourism Rally“ globėju, nes jis man suteikė galimybę susipažinti su visai nauja bendruomene, kurios anksčiau nepažinojau, kadangi pats motociklu nevažinėju. Kartu tai buvo gera proga pamatyti, kokia giliai pilietiška, patriotiška ir šviesi yra ši bendruomenė.
– Kokie įspūdžiai iš motoralio finišo šventės Birštone?
– Nustebino pirmiausiai motociklų gausa, ir jų skleidžiamas garsas, nes iki tol niekuomet nebuvau matęs 900 motociklininkų vienoje vietoje. Vyravo stipri laisvės ir draugiškumo dvasia.
Motociklininkai finišavo centrinėje Birštono aikštėje prie savivaldybės ir smagiai ilsėjosi ant pievelės, vaikščiojo ir bendravo su miestiečiais. Tuo pat metu visai šalia vyko diskusija apie Lietuvos šimtmetį ir Europos kultūros paveldą – su istoriku Egidijumi Aleksandravičiumi, buvusia Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite, architektu Algirdu Kaušpėdu ir per dvejus metus pasaulį apkeliavusia Asta Dovydėnaite. Labai vertinu tai, kad šioje gražioje šventėje vietos atsirado viskam: ir sportui, azartui, bendruomenės stiprinimui, ir rimtoms diskusijoms apie mūsų valstybės istoriją bei kultūrą.
Kartu man buvo labai įdomu stebėti, kaip ralis organizuojamas, kokiu būdu renkama geriausia komanda. Ralio dieną dalyviai visoje Lietuvoje siekė aplankyti kuo daugiau kultūros paveldo objektų – jų iš viso buvo 40 – ir kiekviena komanda kiekviename objekte būdavo sutinkama vietos bendruomenės ar valdžios, muziejininkų, istorijos mokytoju, dažnai su muzika, šokių ir dainų kolektyvais. Tuo pačiu komandos fotografuodavosi su Europos kultūros paveldo ženklais, ir nuotraukas siųsdavo į motoralio štabą Birštone, kur šimtai nuotraukų buvo fiksuojamos, registruojami kiti duomenys, ir stebima gyvai čia ir dabar, ar tikrai komanda sužinojo tai, kas ralio užduočių knygoje. Tai labai objektyvus, bet ir labai sudėtingas vertinimo procesas.
– Kokia, jūsų manymu, šio renginio sėkmės paslaptis? Kodėl tokia gausi intelektualių dalyvių minia susiburia jau aštuntus metus?
– Sėkmės paslaptis, sakyčiau, yra stipri intelektualių motociklininkų bendruomenė. Ir dar, šie žmones jaučia azartą kelionėms po Lietuvą. Kiek kalbėjomės, jie ir kitu laiku su šeimomis ar draugais keliauja po kraštą, po ralio pasiima renginio užduočių knygas ir lanko tas vietas, kurių Mototurizmo ralio dieną nespėjo. Kitas ypač svarbus momentas renginio sėkmei, kad tik kartą metuose ir išskirtinai tik šio ralio dieną dalyvius visoje Lietuvoje laukia ir pasitinka vietiniai žmonės, organizacijos.
Jie specialiai ruošiasi tam, sukuria miesteliuose šventes. O dalis punktų apskritai tik tą dieną atveria duris, pvz., kaip Lietuvos kariuomenės Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas, praėjusiais metais Lietuvos kariuomenes kariniu oro pajėgų oro gynybos batalionas. Ir, žinoma, svarbu azartas laimėti, jis įgimtas. Nustebino ir nudžiugino tai, kad didžioji dalis mototurizmo ralio motociklininkų buvo ne iš sostinės, bet iš skirtingų Lietuvos regionų. Mačiau, kaip finišavusieji su didžiuliu entuziazmu fotografavosi prie renginio sienelės išskleidę savo miestų ir miestelių vėliavas, ir stebėjausi, kokia didelė ir plati ši bendruomenė visoje Lietuvoje.
Beje, patys motociklininkai atstovauja labai skirtingoms profesijoms – nuo verslininkų iki politikų, gydytojų, mokytojų. Tarp kitko, istorikas profesorius E. Aleksandravičius į renginio baigiamąją diskusiją Birštone taip pat atvyko su motociklu, ir užlipo ant scenos su odine striuke, tad puikiai įsiliejo į bendruomenę. O diskusijoje dalyvavęs architektas ir visuomenininkas Algirdas Kaušpėdas taip pat širdyje motociklininkas.
– Kaip turėtume minėti ir įprasminti Europos kultūros paveldo metus?
– Europos kultūros paveldo metai mums yra nuostabi galimybė ne tik geriau save pažinti, bet ir prisistatyti pasauliui.
Gyvename be galo įtemptu laiku, kai vis daugiau pasaulyje nesusikalbėjimo – ne tik tarptautinėje politikoje, bet ir tarp ES valstybių narių – ir kiekvieni nauji rinkimai atneša vis daugiau nerimo, chaoso, sukrečia politinės sistemos pamatus vienoje ar kitoje Europos valstybėje. Tad ne veltui šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais – manau, kad taip Jeano-Claude'o Junckerio vadovaujama Europos Komisija nori mus skatinti daugiau tarpusavyje statyti tiltų ir mažiau sienų.
Kartu Komisija mėgina praplėsti mūsų kultūros paveldo suvokimą – kad tai nėra vien materialusis paveldas su pilimis, dvarais ir bažnyčiomis, bet ir nematerialusis: dainos, papročiai, bendravimo tradicijos, kulinarinis paveldas. Galiausiai, kultūros paveldo metai skirti parodyti, kad kultūra mums svarbi pažinimo, savišvietos aspektais, bet kartu ir ekonominiais bei socialiniais tikslais – jeigu kultūros paveldas prikeliamas naujam gyvenimui, jis gali generuoti valstybei papildomas pajamas ir kurti darbo vietas.
– Apskritai kalbant, kodėl mums svarbu pažinti savo ir taip pat kitų šalių istoriją bei kultūrą?
– Man pačiam buvo labai svarbu išvykti iš Lietuvos tam, kad geriau ir giliau Lietuvą pažinčiau, ir labiau ją pamilčiau. 17 metų, praleistų mokantis ir dirbant užsienyje, padėjo geriau suprasti save kaip lietuvį, kaip Lietuvos žmogų Europos ir pasaulio kontekstuose, ir labiau vertinti tiek mūsų, tiek kitų šalių kultūras.
Geriau suprasdami kitas kultūras, žinodami užsienio kalbas, mes iš tikrųjų galime objektyviau pažvelgti į save pačius. Ir būtent todėl Europos Komisija skatina mūsų bendravimą ir bendradarbiavimą įvairiomis programomis: kūrybiškos Europos programa, Europos kultūros sostinių programa ar Erasmus+.
Pavyzdžiui, Erasmus+ per pastaruosius 30 metų iš savo šalies išvykti ir į ją sugrįžti leido net 9 milijonams jaunų žmonių visoje Europoje. Jie sugrįžta su platesne pasaulėžiūra, geriau mokėdami užsienio kalbas, ir tuo pačiu metu labiau pilietiški.
Tyrimai rodo, kad didžioji dalis Erasmus+ dalyvių grįžę į savo valstybę 2–3 kartus dažniau dalyvauja nacionaliniuose bei Europos rinkimuose, palyginus su jaunais žmonėmis, kurie nebuvo išvykę pagal mainų programą. Gal taip yra todėl, kad trumpam išvykusieji svetur tarytum tampa savo šalies ambasadoriais ir pradeda jausti asmeninę atsakomybę už tai, kaip atstovauja Lietuvą užsienyje. O grįžę namo natūraliai labiau įsitraukia į visuomeninius reikalus, daugiau domisi, kas valstybėje vyksta.
– Sakote, kad mokydamasis apie kitas kultūras žmogus labiau nori mokytis ir apie savąją, tačiau dažnai atsitinka taip, kad pradėjęs domėtis savo kultūra žmogus ja ir apsiriboja, ir net pradeda ją aukštinti kaip šalies išlikimo būdą. Kodėl taip nutinka?
– Kalbate apie skirtumą tarp kraštutinio nacionalizmo ir patriotizmo. Pirmasis, kaip ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, dabar kai kuriose Europos valstybėse vėl kelia galvą ir dažniausiai savo kultūrą išaukština kaip pranašesnę ir svarbesnę už kitas. Tai be galo pavojingas kelias, šiame žemyne mus kadaise atvedęs prie tragiškų pasekmių.
Tuo metu sveikas patriotizmo jausmas leidžia mylėti, gerbti ir didžiuotis savo kultūra, jos neiškeliant virš kitų. Manau, kad kiekvienas iš mūsų kaip pilietis galime rasti balansą, išvengdami pagundos pervertinti save ir nuvertinti kitus, ypatingai Europos kontekste, kur kiekviena valstybė ir tauta turi kuo didžiuotis, bet ir dėl ko atgailauti.
Kritiškai mąstantis ir atsakomybę jaučiantis žmogus gali suderinti savyje sveiką tautiškumą ir meilę savo tėvynei, ir kartu paramą vieningos Europos idėjai – Europos, kuri nepaneigia savo valstybių narių kultūros, o, atvirkščiai, ją sustiprina. Kiekvienas keliaudamas po Lietuvą galime tuo įsitikinti savo akimis, nes didžioji dalis kultūros paveldo objektų čia yra atstatyti Europos Sąjungos investicijų pagalba.
Galų gale, mėgstu priminti, kad, pavyzdžiui, galų kalba turbūt jau būtų išnykusi, jei ne Airijos narystė Europos Sąjungoje. Airijoje tiek mažai šnekančiųjų galų kalba, ir tiek mažai besirenkančių šios kalbos studijas – visi šneka angliškai – kad jei galų kalba nebūtų viena iš 24 oficialių ES kalbų, tikrai nebūtų pakankamai investicijų į jos išlaikymą, vertėjų ir kalbininkų parengimą, ir kalba tiesiog negalėtų gyvuoji.
– Kodėl pastaruoju metu Europoje kraštutinis nacionalizmas vėl kelia galvą?
– Reikėtų išskirti dvi priežastis, du mus sukrėtusius įvykius. Pirmasis – tai 2009 metų pasaulinė ekonomikos ir finansų krizė, po kurios sekė didžiulis ekonominis sąstingis tiek Europoje, tiek ir bendrai pasaulyje, bet kuri ypatingai pagilino socialinę atskirtį ir nelygybę visoje Vakarų Hemisferoje – nuo JAV iki pagrindinių Europos ekonomikų, ne tik Lietuvoje.
Antrasis – tai 2015 metų migracijos krizė, kai nuo karo Sirijoje bėgantys žmonės bandė patekti į Europos žemyną ir mes sulaukėme beveik pusantro milijono pabėgėlių. Puikiai žinome, kaip tai testavo mūsų vienybę ir solidarumą, kiek daug tai įskėlė nesutarimų tarp ES valstybių narių ar jų bei ES institucijų. Iki šiol tai labai jautri, skausminga ir daug emocijų kelianti tema.
Šie du įvykiai ne tik padidino žmonių nerimą ir baimę dėl savo ateities ekonomine prasme, bet ir sudarė sąlygas naujos kartos populistinėms jėgoms Europoje, kurių siūlomas ekonominių, socialinių ir migracijos keliamų iššūkių sprendimas – tai užsidarymas savyje ir noras susigrąžinti kontrolę į savo rankas: valstybės sienų, politikos, ekonomikos kontrolę.
Iš esmės, Europoje dabar matome susikirtimą tarp dviejų idėjų – atviros ir uždaros Europos. Tačiau uždarumo šalininkai visgi neįvertina, kaip stipriai esame tarpusavyje susaistyti ES vidaus rinkos, ir kad bet koks jos pažeidimas, sumažėjimas ar užsidarymas tik dar labiau pagilintų socialinę atskirtį ir nelygybę, kuri didžiąja dalimi šią krizę ir išprovokavo.
Turint visa tai omenyje, Europos kultūros paveldo metų paskelbimas tikrai atrodo neatsitiktinis – tai lyg bandymas ieškoti abi puses vienijančios krypties.
Manau, kad būtent kultūra gali būti mūsų išsigelbėjimas – tai yra tai, kas net ir blogiausiais laikais gali mus vienyti. Labai įtaigiai apie tai savo knygoje „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“ kalbėjo šviesaus atminimo Leonidas Donskis – kad stebint sudėtingą ir tragišką Europos praeitį matyti, jog Europa yra labiausiai kūrybiška ir daugiausiai duodanti pasauliui po didžiausių sukrėtimų, ar tai būtų didysis maras, ar didieji konfliktai, įskaitant ir Antrąjį pasaulinį karą.
Norėčiau tikėti, kad dabar mes esame tokiame didelių sukrėtimų periode, kuriam praėjus mūsų laukia labai pozityvus, įdomus ir vaisingas kūrybos laikotarpis.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie stiprių bendruomenių poreikį ir svarbą. Kokią vietą antrajame mūsų valstybės gyvavimo šimtmetyje turėtų užimti bendruomenės?
– Stipri bendruomenė yra stiprios valstybės pagrindas. Jeigu stiprios valstybės – stipri ir Europa, tad ir Europos Komisijos pagrindinis tikslas yra žiūrėti, kad visos valstybės būtų sveikos, saugios, stiprios ir savimi pasitikinčios, nes kai bent viena pradeda sirgti – prisiminkime Graikijos istoriją – slogą pasigauna ir visos likusios. Gal ir paradoksaliai tai skamba, tačiau nuo stiprios bendruomenės Žagarėje, Šilalėje ar Plungėje priklauso Europos politinė sveikata ir Briuselyje.
Ir Lietuvai, ir kitoms Rytų bei Vidurio Europos valstybėms, kuriose sovietinė patirtis – kaip taikliai įvardija profesorius E. Aleksandravičius – išpilietino visuomenę, tenka sunkus išbandymas atkurti stiprias bendruomenes. Tai padaryti pirmiausiai sunku todėl, kad sovietmečio išugdytas nepasitikėjimas vieni kitais persimetė ir į mūsų nepriklausomos Lietuvos istoriją, ir jau beveik 30 metų negalime to iš savęs išguiti. O pasitikėjimo kultūra būtina, kad bendruomenėms būtų suteikta laisvė kurtis, formuotis ir gyventi be baimės. Tai turėtų būti ir valdžios interesas – turėti stiprias ir reiklias bendruomenes, juk valdžiai tai būtų geras pagrindas priimti protingus sprendimus.
Mąstant apie mūsų nepriklausomos valstybės istoriją – 14 metų pakeliui į ES ir 14 metų ES – aš sakyčiau, kad mes jau pereiname į brandos etapą, kur pats svarbiausias uždavinys nebėra formalios demokratijos kūryba. Mes jau turime, nors ir kritikuojamus, bet laisvus rinkimus, teismus, laisvą žiniasklaidą ir iš esmės formaliai tikrai demokratišką valstybę. Tačiau dabar turime užduotį tą formalią demokratiją paversti substantyvia ir gilia demokratija, kuri nuvilnytų per visą Lietuvą ir kad kiekvienas iš mūsų savyje jaustumėmės laisvi ir gyventume kasdieną stipriose ir savimi pasitikinčiose bendruomenėse.
„Mototourism rally“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija, taip pat Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija.
