Kas pirmauja varžybose, visada galime pamatyti statistikos išklotinėje ir žiūrovų akyse, išgirsti reportažuose ar apkalbose. Tačiau mane labiau domina važiuojantys kitoje sąrašo pusėje – jų istorijos yra ne ką silpnesnės, o nuotykiai – dažniausiai patys spalvingiausi. Kalbinu motociklininką Justiną Zdanevičių, su kuriuo esu dalyvavusi keliose varžybose, tad neblogai pažįstu šio važiuotojo braižą.
– Kodėl nusprendei dalyvauti 4x4 Perimetre? Apskritai iš kur sužinojai apie šią, naują, klasę šiose varžybose – informacijos plačiajai visuomenei, viešinimo tikrai nėra daug.
– Apie „4x4 perimetrą“ sužinojau „Enduro klubo“ forume, kur prieš porą metų pasklido kalbos, kad atsiras klasė motociklams. Tada pradėjau domėtis pačiu renginiu, įranga, kurios papildomai reikia, norint dalyvauti tokio tipo varžybose: pradėjau skaitinėti forumus šia tema, aiškintis kokie prietaisai montuojami į motociklus, su kuriais važiuojama Dakaro ralyje. Labai patiko iššūkis, kad turi mokėti ne tik gerai valdyti motociklą, bet ir gerai naviguoti bei turėti šaltus nervus ir sugebėti nepanikuoti pasiklydus, nes anksčiau ar vėliau vistiek pasiklysi.
Domėjausi ir užsienyje vykstančiomis tokio tipo varžybomis, bet dideli startiniai mokesčiai, logistikos išlaidos, motociklo paruošimo kaina – viską sudėjus man, kaip tada studentui, buvo per brangu. Atsiradus motociklų klasei „4x4 perimetre“ tiesiog atsirado galimybė sudalyvauti rally-raid tipo varžybose su gana juokingu biudžetu – tai ir nepraleidau šios progos.
– Tad koks yra šių varžybų biudžetas?
– Pirmam etapui, neskaitant dalykų, kuriuos turėjau, biudžetas buvo apie 800 eurų. Po to – jau tik eksploatacinės išlaidos. Tiesa, startinis mokestis – 75 eur paprastam etapui ir 100 Eur maratonui. Plius draudimas, ir vienkartinės licencijos po kelis eurus.
– Papasakok daugiau, koks yra šių varžybų principas?
– „4x4 perimetras“ – tai varžybos, kurios vyksta keturiais etapais. Trys etapai yra vienadieniai, o vienas vyksta kelias dienas – toks kaip ir „maratoninis“ etapas. Varžybų specifika priklauso nuo klasės, tai toliau kalbėsiu tik apie MOTO klasę. Kiekviename etape būna keli greičio ruožai maždaug 20-80 km ilgio. Sportininkai startuoja po vieną kas kelias minutes – kad nebūtų taip, kad vienas naviguojasi, o kiti tik seka iš paskos. Navigacija yra tik pagal kelio knygą ir odometrą, kartais ir pagal azimutą: kelio knygoje pagal odometro parodymus yra sužymėti posūkiai, įvairios kliūtys ar šiaip kelio specifika (duobės, nematomi posūkiai, skardžiai ir t.t.).
Taigi naviguojant reikia sekti, kiek kilometrų esi nuvažiavęs ir ties kuriuo kilometru reikia daryti posūkį ar sulėtinti greitį dėl pavojingos kliūties. „4x4 perimetre“ tokios nuorodos kelio knygoje būna sužymėtos vidutiniškai kas kelis šimtus metrų, todėl naviguoji pakankamai įtemptai. Beje, tuo pačiu metu, dar reikia ir vairuoti motociklą.
– Kokie tau buvo didžiausi iššūkiai?
– Naviguoti ir vairuoti motociklą – suderinti šiuos dalykus – ir atrasti aukso vidurį tarp laiko, kai akys žiūri į kelio knygą ir laiko, kai akys žiūri į kelią buvo man didžiausias iššūkis. Dar labai svarbu yra pasiklydus nepanikuoti ir daryti sprendimus greitai ir protingai, kad vėl būtų galima vėl grįžti į teisingą kelią – o tai yra pakankamai sudėtinga, nes nėra navigacinės sistemos ir tau niekas žemėlapyje nerodo, kur esi ir kur reikia važiuoti.
– Varžybų organizatorius Gediminas Grigaitis minėjo, kad pasiruošti navigacinę įrangą kainuoja apie 1000 eurų. Žinau, kad dalį įrangos pasigaminai pats. Kiek laiko ir kaip ją ruošei?
– Už tūkstantį eurų tai jau toks gana geras variantas gaunasi. Pagrindiniai prietaisai, kurių reikia tokio tipo raliui, yra reguliuojamas odometras ir kelio knygos laikiklis. Pigiausias variantas būtų vietoj odometro naudoti išmanųjį telefoną su programėle ir sumuštinių dėžutę su dviem pagaliukais kaip kelio knygos laikiklį. Brangiausias variantas būtų pirkti motociklą jau paruoštą tokioms varžyboms. Aš pasirinkau tarpinį variantą, kur odometrą ir kelio knygos laikiklį pirkau, o tvirtinimo prie motociklo detales susiprojektavau pats ir pasigaminau per du mėnesius po darbo.
– O ką ruošei motocikle?
– Motocikle nieko netobulinau. Tik reguliariai keičiu tepalus, plaunu karbiuratorių ir reguliuoju vožtuvus. Ai, ir dar tubeless įsidėjau į galinį ratą.
– O įgūdžiai? Ar buvai dalyvavęs su kelio knyga kažkur anksčiau? Kaip sekėsi pradžioje „susidraugauti“ su pačiu principu? Kuo jis smagesnis už įprastą navigaciją?
– Kai tik pradėjau važinėti motociklu, dar neturėjau įsigijęs GPS navigacinės įrangos, todėl kai reikėdavo kažkur nuvažiuoti, tai namie ant popiergalio pagal žemėlapį susirašydavau kas kiek kilometrų kur nusukti – tai ir būdavo mano pačios pirmos kelio knygos. Lyginant su GPS navigacine sistema, tokia navigacija turi ir pliusų ir minusų. Kaip didžiausias minusas yra didelė tikimybė pasiklysti. Kaip didžiausias pliusas – esant gerai surašytai kelio knygai ir mokant gerai naviguotis, tą patį kelią galima įveikti greičiau ir saugiau, nes kelio knygoje galima pateikti daug daugiau informacijos apie kelią.
– Jau dalyvavai 3 etapuose. Kuris labiausiai patiko, t.y. turbūt buvo pats sunkiausias?
– Labiausiai patiko 2-asis etapas, kuris vyko kelias dienas, nes jis buvo sunkiausias: tu pravažiuoji kelis greičio ruožus, pasikrauni motociklą į priekabą ir važiuoji į kitą starto vietą... už 200-300 kilometrų. Ir taip tris dienas. Tvarkaraštis buvo labai įtemptas. Labai džiaugiuosi, kad pagelbėjo draugė, kuri vairuodavo automobilį su priekaba tarp greičio ruožų – aš tuo metu stengdavausi pamiegoti arba pavalgyti.
– Esi dalyvavęs APL, Pabradės raliuose, keliose Enduro Cross Country varžybose. Jeigu reikėtų jas lyginti, ką išskirtum, kaip apibūdintum patirtį kiekvienose?
– APL yra savaitės atostogos ant motociklo, Pabradės ralis yra technikos gadinimas, nes po pasivažinėjimo pliurzomis reikia keisti riebokšlius ir guolius, Enduro Cross Country man per daug sudėtingas dėl siaurų trasų ir daug dalyvių joje – esu nusivožęs iki samonės netekimo. Visai patinka kiti enduro klubo organizuojami renginiai – sezono atidarymai/uždarymai, Moto5 ištvermės varžybos ir t.t.
– Pirmąjį etapą atvažiavai pirmas... sąrašo pabaigoje. Bet tai visiškai nieko nesako – bent man. Sakyk, kokia tavo pozicija dabar, kodėl tokia ir ar tai tau labai svarbu?
– Bendroje įskaitoje esu, atrodo, penktas. Svarbiausia yra tobulėti, manau, man kažkiek tai pavyksta, nes pirmus kartus važiuodavau labai atsargiai – turistiniu režimu. Dabar jau atsiradus minimaliems navigacijos įgūdžiams stengiuosi pravažiuoti vis greičiau. Rezultatas priklauso ir nuo treniruočių, joms neskiriu labai daug laiko, bet kartas nuo karto stengiuosi nuvažiuoti į motokroso trasą ar tiesiog pasivažinėti bekele.
– O Lietuvos grožis? Turbūt atradai ypatingų vietų ir reljefą? Kas paliko neišdildomą įspūdį?
– Labai patiko važinėtis Akmenės karjere – tokių vaizdų niekur kitur Lietuvoj nepamatysi. Truputį baisu, nes skardžiai 50 m aukščio, o tu važiuoji dideliu greičiu keli metrai nuo jo krašto. Bet gerai pagalvojus, ta baimė tai toks pripratimo dalykas, nes miške leki pro medžius, bet esi prie jų pripratęs, todėl ir nėra taip baisu.
– O ko laukti Tauragės etape?
– 4 greičio ruožai ir geras oras.
