Jiems antrina ir viešųjų erdvių tvarkymo akcijos „Darom“ atstovė, kuri pastebi, kad, nors visuomenės sąmoningumas auga, tačiau atliekos, tarp jų ir padangos, vis dar randamos ne tik miškuose, tačiau gyvenvietėse, prie vandens telkinių ar tiesiog pakelėse.
Pasigenda įmonių atsakomybės, kritikuoja švietimo spragas
Kasmet prieš padangų keitimą daugelį vairuotojų kamuoja klausimai, ką daryti su senomis, jau naudojimui netinkamomis, padangomis. Atliekų tvarkymo paslaugas vykdančios įmonės „Ekobazė“ komercijos vadovė Marina Curko-Notkuvienė pabrėžia, kad vairuotojai turi ne vieną pasirinkimą.
„Ir yra keturi keliai: padangas galima palikti techninės priežiūros ir remonto paslaugas teikiančiose įmonėse, priduoti į stambiagabaričių atliekų aikšteles arba atliekų perdirbimo įmonėms bei atiduoti padangų pardavėjams“, – sako M. Curko-Notkuvienė bei pabrėžia, kad kone visos padangos, tiek ir lengvųjų automobilių, tiek ir sunkvežimių, yra tinkamos perdirbimui, todėl itin svarbu atsakingai pasirinkti vietą, kur jos priduodamos bei įsitikti, kad vėliau jos bus sutvarkytos.
„Dažnai gauname padangas iš miškų, tvenkinių ir kitų nelegalių vietų, tada jos būna stipriai užterštos, o tai labai apsunkina jų perdirbimą“, – sako atliekų tvarkymo paslaugas vykdančios įmonės „Ekobazė“ komercijos vadovė bei pažymi, kad padangų atidavimas gali būti itin paprastas – pardavėjai visada gali kreiptis į „Ekobazę“, kuri ne tik priima padangas, tačiau jas ir atvyksta surinkti ir išvežti.
Tuo tarpu Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Laurynas Virbickas pastebi, kad dėl esamo teisinio reguliavimo, numatančio, kad žmogus nemokamai priduoti gali tik penkias padangas per metus, pasitaiko sukčiavimo atvejų, o kartais ir sprendimų padangomis atsikratyti nelegaliais būdais.
„Didėjančios padangų pridavimo tendencijos į mūsų aikšteles signalizuoja, kad žmonių sąmoningumas auga. Manau, kad didesnę atsakomybę turėtų jausti ir pardavėjai bei padangas keičiančios įmonės, nes įstatymiškai jie turėtų jas pasilikti, tačiau jiems paprasčiau pasakyti klientams, kad tiesiog nuvežtų į aikšteles. Kauno RATC atlikta apklausa parodė gyventojų žinių spragą – net pusė vartotojų nežino, jog padangas gali palikti jų įsigijimo ar montavimo vietoje.
Ir, kadangi priimamų padangų skaičius ribotas, pasitaiko ir tokių atvejų, kai įstatymai nėra pažeidžiami, bet yra apeidinėjamos sistemos – žmogus susirenka savo kaimynus, pažįstamus, draugus, atveža didelį kiekį padangų ir privalome priimti nuo kiekvieno asmens po penkias“, – apie kylančius iššūkius pasakoja Kauno regiono atliekų tvarkymo centro direktorius.
L. Virbickas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Kauno regiono atliekų tvarkymo centras ketina plėsti aikštelių skaičių. Vis dėlto, pasak jo, to nepakanka, kad problema būtų išspręsta. Analogišką problemą įžvelgia ir viešųjų erdvių tvarkymo akcijos „Darom“ atstovė Emilija Biterytė.
„Padangos vis dar mėtosi ir mieste, ir miškuose, ir pakelėse, ir mažiau prižiūrimose vietovėse. Liūdniausia tai, kad geranoriški piliečiai siekia mums padėti, skambina ir klausia, kur gali gamtoje rastas padangas nemokamai priduoti. Vis dėlto, problema ta, kad dėl galiojančių įstatymų galimybės padėti yra ribotos, kadangi jie turėtų už jas sumokėti“, – aiškina E. Biterytė. Taip pat, atkreipia dėmesį ji, trūksta valstybės įsikišimo ir siekiant užkardyti nelegaliai surenkančių ir padangas išmetančių įmonių darbą.
„Turėtų įmonių darbas būti skaidresnis, taip pat būti didesnis servisų atskaitingumas. Dažnai šiukšlinama ir dėl nežinojimo bei nesuvokimo, kokią žalą gali viena padanga padaryti gamtai. Todėl būtinas švietimas ir aiški informacija, kaip turėtų būti elgiamasi su netinkama panaudojimui padanga. Dažnai žmonės padangą mato kaip šiukšlę, o ne kaip naują resursą. Juk padanga gali tapti pagrindu vaikų žaidimų aikštelėse“, – sako E. Biterytė.
Įmonės kritiką atmeta: atiduoti padangas būtų absurdas
Tuo tarpu padangų keitimu užsiimančios įmonės „Autokamera“ komercijos atstovas Kęstutis Adlis kaltinimus, esą padangos klientui yra atiduodamos atgal, vadina „absurdu“. Pasak jo, į padangos kainą yra įtrauktas ir jos utilizavimas, todėl įmonėms nėra prasmės taip elgtis.
„Nesusidūrėme su tokiu atveju, kad prašytų pasiimti suodinas ir nereikalingas padangas, tai būtų absurdas. Taip gali elgtis nebent žmogus, išsiėmęs patentą, turintis nedidelį garažiuką, skaičiuojantis kiekvieną kapeiką ir neturintis galimybių pasirūpinti nereikalinga padanga.
O įprastai visos įmonės jas pasilieka, o žmogus, jei jau nori jas vežtis, vadinasi jos yra geros ir tinkamos kitiems metams“, – sako „Autokamera“ komercijos atstovas bei kartu priduria, kad apskritai pastebimas augantis žmonių sąmoningumas ir supratimas, kad padangos gali būti perdirbtos.
Vienas to pavyzdžių – „Ekobazė“, vidutiniškai per metus surenkanti ir perdirbanti apie 16-18 tūkst. tonų įvairaus tipo ir dydžio naudotų padangų. Įmonė jas smulkina, atskiria tekstilę, metalą, o iš likusios gumos gamina granules, kurias galima panaudoti įvairiems naujiems gaminiams.
„Šiuo metu aktyviai plėtojame „Ekofina“ prekinį ženklą, kuris skirtas sukurti naujus gaminius iš perdirbtų padangų ir taip užtikrinti žiedinės ekonomikos ciklą. Naujausias mūsų produktas yra akustinio granuliato plokštės, kurios skirtos garso izoliacijai pastato viduje, taip pat tarnauja kaip pertvaros vidaus patalpose. Turime sprendimų garso izoliacinių plokščių ir namų fasadams bei gyventojų garso triukšmui sumažinti nuo triukšmo sklindančio nuo geležinkelių, automagistralių“, – sako M. Curko-Notkuvienė ir pažymi, kad iš perdirbtos padangų gumos taip pat įmonė gamina saugius ir sertifikuotus guminius paviršius žaidimo aikštelėms, sporto klubams ir aikštynams bei automobilių stovėjimo aikštelių bortelius.
