„Toyota Century“ yra pakankamai įdomus automobilis. Pirmoji karta pasirodė dar 1967 metais. Ji buvo sukurta „Crown Eight“ pagrindu ir turėjo V8 variklį. Antrosios kartos „Century“, pasirodęs 1997-aisiais, jau turėjo V12 jėgainę. Šis automobilis visada atrodė senas, tačiau „Toyota“ labiau mėgsta apibūdinimą solidus. Tokio konservatyvaus dizaino esmė yra ta, kad jis nesensta ir labiau patinka „Century“ pirkėjams, kurie įprastai yra vyresnio amžiaus žmonės. Bet grįžkime prie tų kreivų durelių.
Taigi, naujos kartos „Toyota Century“ yra labai panašus į senąjį. Gal šiek tiek modernesnis, turi gražesnius žibintus bei pasižymi elegantiškesnėmis proporcijomis. Jis yra varomas hibridinės jėgainės – V8 variklis kartu su elektriniais varikliais išvysto 425 ag (317 kW). „Century“ nėra panašus į jokį kitą „Toyota“automobilį ir tai yra šiek tiek keista. „Mercedes-Benz“ limuzinai turi bendrų bruožų su kitais markės automobiliais, vieninga dizaino kalba jungia ir BMW bei Audi modelius, o ir likę „Toyota“ automobiliai yra lengvai atpažįstami. Tačiau „Century “ yra išskirtinis, visiškai unikalus „Toyota“ gamos narys, kuris savo dizaino elementais su niekuo nesidalina. Tiesą sakant, „Century“ beveik neturi ir „Toyota“ logotipų.
„Toyota Century“ yra surenkamas rankomis. Aišku, kai kurios gamybos užduotys vis dar patikimos mašinoms (pavyzdžiui, kėbulo komponentų štampavimas), tačiau jokie robotai apie gaminamą „Century“ nesisukioja. Higashi-Fuji gamykloje „Century“ skirtame ceche yra beveik visiškai tylu. Čia geriausi „Toyota“ meistrai baltomis pirštinėmis siekia tobulybės. „Century“ kėbulas neturi labai aštrių, ypatingai riestų linijų, tačiau vis tiek reikalauja tikslumo. „Toyota“ teigia, kad meistrai šlifuodami ką tik suvirintą kėbulą turi kvėpuoti kiek įmanoma tolygiau – staigūs judesiai gali pakenkti griežtoms automobilio linijoms.
Tuomet ateina laikas montuoti dureles. Įdomu tai, kad jos iš pat pradžių turi būti sumontuotos tobulai ir tai yra šiek tiek keista. Įprastai automobilių durelės prieš dažymą yra sumontuojamos tarsi laikinai. Vėliau jos gali būti nuimamos, kad būtų lengviau įrengti saloną, arba bent jau sulygiuojamos, kad tarpas aplink jas būtų vienodas iš visų pusių. Tačiau „Toyota Century“ turi pakankamai sunkias dureles, kurias išmontuoti nėra taip paprasta – tam trukdo ir apdaila. Taigi, jau pirmu bandymu meistrai jas turi sumontuoti taip, kad jas būtų galima palikti ramybėje. Bet kokie pakeitimai, kai automobilis jau yra nudažytas, yra vengtini, nes gali pakenkti kokybei. Daryk kartą, bet daryk tobulai – būtent todėl „Toyota“ meistrai „Century“ dureles montuoja kreivai.
Nedažytos „Toyota Century“ durelės yra pakreipiamos į viršų. Tai yra, galinė briauna yra šiek tiek aukščiau nei turėtų būti. Sunku pasakyti, koks tai kampas, tačiau jis tikrai nėra labai žymus. Tuomet automobilis yra paruošiamas, gruntuojamas ir dažomas viena iš keturių spalvų. Galiausiai surenkami varantieji mazgai bei salono apdaila (kuri dažnai yra vilnonė). Procesas užtrunka, tačiau galiausiai automobilis pasiekia savo pirkėją atrodydamas nepriekaištingai – net durelės nebebūna kreivos.
Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, durelės kreivai montuojamos todėl, kad jų apdaila yra pakankamai sunki. Garso izoliacija, elektronika, stori stiklai ir, žinoma, medžio bei vilnos ar odos elementai sveria gana nemažai – pakankamai, kad durelės palinktų žemyn. Taigi, prognozuodami šį pokrypį meistrai iš pat pradžių dureles sumontuoja kampu. Visų kėbulo komponentų pozicija ir tarpų preciziškumas dar kartą matuojami paskutiniame gamybos etape, kuomet tikrinama kokybė.
Aišku, galima pagalvoti – ar tai tikrai būtina? Žinoma, automobilis galėjo būti suprojektuotas taip, kad dureles būtų galima sulygiuoti vėliau. Tačiau nereikėtų mokyti „Toyota“ kompaniją kaip gaminti automobilius. Pasirinkti metodai atspindi pasitikėjimą meistrais ir aukščiausios surinkimo kokybės siekį. „Toyota Century“ kainuoja nuo maždaug 160 tūkstančių iki 500 tūkstančių eurų, priklausomai nuo pasirinkto prabangos lygio.
