Per pastaruosius 10–20 m. atšvaitų dėvėjimo įpročiuose yra įvykęs akivaizdus lūžis. Pėsčiųjų be atšvaitų ir dabar keliuose pasitaiko, tačiau taip nutinka daug rečiau. Kelių policijos, kelių priežiūros, švietimo įstaigų, komercinių transporto kompanijų, žiniasklaidos bendrų pastangų dėka pavyko pasiekti pokyčių. Būti matomu tamsiuoju paros metu kelyje palaipsniui tampa savaime suprantama. Netgi drabužių ir avalynės gamintojai suskubo tai išnaudoti: rūbai ir batai su šviesą atspindinčiomis detalėmis tapo paklausia preke.
Nesibodi atšvaitų dėvėjimo ir jaunimas, per 10–20 m. susiformavo įprotis – patraukus temstant pašėlti su draugais, pasirūpinti ir savo saugumu gatvėse ar keliuose sutemus. Kasmet iš naujo apie atšvaitų būtinybę primenama pradinukų tėvams rugsėjo mėnesį, nes jauniausia į gatves išeinanti karta savo įpročių ir atsakomybės sampratos dažniausiai dar neturi.
Geros tendencijos nenusveria didelės rizikos
Pasak Renato Siaurusaičio, Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto, atšvaitų dėvėjimo tendencijos džiugina, tačiau ir šiais metais, kaip ir ankstesniais Kelių policija yra numačiusi renginių, kur bus jaunajai kartai primenama apie atšvaitų dėvėjimo būtinybę. Trijuose miestuose – Alytuje, Marijampolėje ir Lazdijuose, vyks Kelių policijos su partneriais inicijuoti renginiai „Matomas esu saugesnis“. Pėsčiųjų saugumas tamsiuoju paros metu keliuose bus prisimintas rengiant Saugaus eismo dienas, minint Žuvusiųjų keliuose dieną ir kt.
„Statistiniai duomenys ir ekspertiniai kelių saugumo tyrimai rodo, kad neapšviestu keliu be atšvaito einantis pėsčiasis rizikuoja 8 kartus labiau, nei pėsčiasis su atšvaitu. Eismo įvykiai tamsiuoju paros metu dažniausiai būna tragiškesni, nes prieš transporto priemones kliūtis kelyje išnyra netikėtai ar būna iš viso nepastebėta. Žūsta daugiau nei pusė į tokius eismo įvykius pakliuvusių pėsčiųjų, bent trečdalis išgyvenusiųjų patiria sunkius kūno sužalojimus“, – sakė Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo priežiūros skyriaus vyriausiais specialistas.
Vaikai kelyje – tėvų atsakomybė
Anot R. Siaurusaičio, dėl eismo įvykių, kai tamsiuoju paros metu žūsta ar sužeidžiami vaikai, nes vairuotojai jų nepamato važiuojamoje kelio dalyje, didžiausia atsakomybė tenka tėvams. Jie turi prižiūrėti, kad vaikas būtų su atšvaitais. Net jei į mokyklą išeinama prašvitus, tėvų atsakomybė yra pasirūpinti, kad turėtų atšvaitą kuprinėje, nes pats vaikas apie tai nepagalvos ir nepasižiūrės. Tėvai yra pavyzdys. Jei tėtis ar mama sutemus su vaiku vaikščios be atšvaito, ar eis per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, taip elgsis ir vaikas – paseks tėvų pavyzdžiu.
„Circle K“ degalinėse – dėmesys ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems
Reikšmingą vaidmenį keičiant pėsčiųjų elgseną keliuose lėmė ir lemia komercinės su transportu susijusios organizacijos. Iš esmės visos be ginčų, pavydo ar konkurencijos sutaria ir pagal galimybes prisideda didinant eismo saugumą, ugdant ir keičiant vaikų bei paauglių bei visų eismo dalyvių elgseną automagistralėse bei gatvėse.
Pasak bendrovės „Circle K“ rinkos vystymo direktoriaus Renato Aleknos, „Circle K“ Lietuvoje jau ne vienerius metus bendradarbiauja su organizacija „Gelbėkim vaikus“ bei remia vaikų dienos centrus. Pagalba šiai, ypač jautriai ir pažeidžiamai visuomenės grupei, yra viena svarbiausių bendrovės pasirinktų socialinės atsakomybės krypčių. Kiekvienas vaikas eismo procese pradeda dalyvauti kaip pėsčiasis, stebi aplinką, mokosi, žiūri, kaip elgiasi suaugusieji, todėl bendrovė laikosi nuomonės, kad dalintis patirtimi ir žiniomis yra besąlygiškai svarbu.
„Circle K“ degalinėse prekiaujama ir atšvaitais, ir šviesą atspindinčiomis liemenėmis. Pastarosios aktualios tiesioginei bendrovės auditorijai ir pagrindiniams klientams – vairuotojams. Problemos įsigyti šias priemones iš tiesų nėra jokios, problema ta, kad jas ne visuomet norima dėvėti.
Ne tik turėti, bet ir dėvėti
„Degalinės nėra greitkelis, kuriame pro šalį dideliu greičiu lekia transporto priemonės. Jos nėra ir neapšviestas regioninis kelias, bet net ir čia susiduriame su tam tikrais iššūkiais. Automobilių judėjimas yra pakankamai intensyvus, jie degalinės teritorijoje rieda ir eilėse prie degalų ar dujų kolonėlių, ir parkuojantis tam nustatytose vietose. O tuo metu iš transporto priemonių išlipę keleiviai neretai leidžia sau eiti ne tik tam pritaikyta infrastruktūra, bet ir važiuojamąja dalimi, netikėtai iššoka iš už kampo, trumpina kelią iki degalinės parduotuvės eidami skersai automobilių srauto ir net nelabai dairydamiesi į šalis“, – sakė R. Alekna.
„Circle K“ bendrovės atstovas ypatingai išskirtų sunkiasvores transporto priemones, vilkikus, kuriuos vaikai dažniausiai mato nebent iš tolo ir nelabai įsivaizduoja, kaip aukštai juose sėdi vairuotojas ir kokios yra vadinamosios aklosios vilkikų zonos. Tai svarbu prisiminti ne tik keliuose, bet ir vilkikams manevruojant tokiose ribotose erdvėse, kaip parduotuvių aikštelės ar degalinės. Pėsčiasis visais atvejais turi būti budrus, apdairus ir matomas. Pats paprasčiausias būdas būti matomam yra atšvaitas, todėl R.Alekna nuoširdžiai skatintų atšvaitus įsigyti, turėti ir, žinoma, dėvėti.
Paslėptas atšvaitas nesaugo
R. Alekna pastebi, kad susidomėjimas atšvaitais padidėja rudenį, nes vaikus ruošiant naujiems mokslo metams tėvai atkreipia dėmesį ne tik į sąsiuvinius ar kitas mokykloje būtinas priemones, bet ir vaiko saugumą. Be abejo, svarbu, kad atšvaitą pėsčiasis dėvėtų transporto priemonių žibintų aukštyje. Dažnai teigiama – kad atšvaitas turi kabėti ties žmogaus kelių lygiu, bet tai nėra visiškai tikslu.
Tačiau pašnekovas ragina nepamiršti, kad turimas galvoj vidutinis žmogaus ūgis. Paaugliams – tai jau tinka, bet mažamečiams, pradinukams – ne. Jiems atšvaitą reikėtų prisegti kur nors ant peties, nes šveičianti apyrankė ant rankos, nors ir bus madinga, bet savo funkcijos neatliks. Prastėjant orams, toks atšvaitas „pasislėps“ po viršutiniais rūbais ar pirštine.
„Mažiesiems labai svarbus – pavyzdys. Pats auginu du mažus vaikus, jais rūpinuosi ir matau, kokią reikšmę jiems turi suaugusių žmonių – tėvų elgesys ir gatvėje, ir apskritai gyvenime“, – sako R. Alekna.
Išimtys iš taisyklės
Daugelis vairuotojai yra patyrę, kad net pasirinkus saugų greitį ir vairuojant tikrai atidžiai, tokios objektyvios aplinkybės taip tamsa, lietus ar rūkas, sutrukdo pamatyti pėsčiąjį anksčiau.
„Susiklosčius nepalankioms oro sąlygoms net ir gatvių apšvietimas miestuose ne visada padeda. Štai kodėl atšvaito dėvėjimas turėtų tapti įprasta saugumo „higiena“ bet kurioje vietovėje – ne tik regionuose ar kaimiškose vietovėse neapšviestuose keliuose, bet ir dieną naktį šurmuliuojančiuose didmiesčiuose“, – teigia „Circle K“ rinkos vystymo vadovas.
R. Alekna pripažįsta, kad Lietuvoje eismo saugumo situacija gerėja ir šiuo aspektu tikrai sparčiai žengiame į priekį. Vis dėlto, be galo svarbu skirti laiko ir dėmesio pačių jauniausių visuomenės narių ugdymui, diegti jiems tokią eismo saugumo sampratą, kad ateityje nedėvintieji atšvaitų taptų reta išimtimi iš visuotinai priimtos dėvinčiųjų atšvaitus taisyklės.
Automagistralės Lietuvoje ir kitose Europos šalyse
Jau 20 m. Europos keliuose sunkiasvorį sunkvežimį vairuojantis Kostas pastebi Lietuvos ir senųjų Vakarų Europos valstybių automagistralių skirtumus: ten greitkeliuose pėsčiųjų iš viso nepasitaiko, retai juos pamatysi ir regioniniuose keliuose. Jo nuomone, tai lemia kelių infrastruktūra, žmonių savisaugos jausmas ir, ko gero, pajamos – dauguma turi automobilius ir keliais važinėja tik jais.
Jei pamatai kur traukiantį pėsčiąjį, gali būti tikras, kad tai ne vietinis, o rytų europietis ar ateivis iš kito žemyno. Pokyčius Lietuvos keliuose tolimųjų reisų vairuotojas pastebi per atostogas tėvynėje keliaudamas lengvuoju automobiliu. Vieną, prieš 15–20 m. įvykusį susitikimą greitkelyje prisimena iki šiol.
Susitikimas greitkelyje
„Tamsią, darganotą naktį greitkelyje Panevėžys–Vilnius, nuobodžiai skaičiuojant kilometrus iki sostinės, staiga ties dešiniu automobilio veidrodėliu, kelių ar keliolikos centimetrų atstumu, periferiniu matymu užfiksavau šmėkštelint kažkokias drapanas! Pirmą akimirką nieko nesupratau, antrą – oda pašiurpo. Tai galėjo būti tik žmogus! Iki nelaimės mus skyrė sekundės dalys“, - prisimena vairuotojas.
Vėliau sako ne kartą situaciją persvarstęs ir pripažįsta, kad prisimenant per nugarą iki šiol perbėga šaltukas. Kelio danga buvo slidi, leistinas greitis nebuvo viršytas. Tose autostrados vietose naktį retkarčiais pasitaiko laukinių gyvūnų, kurių buvimą išduoda prožektorių šviesoje blykstelėję jų akys.
„Sunku spręsti, kas buvo to žmogaus galvoje? Apdujęs girtuoklis? Apakęs iš meilės jaunuolis patraukė pas kitapus kelio gyvenančią mergaitę ar šiaip – ištroškęs adrenalino ekstremalas? Esmė tokia, kad jo visiškai nemačiau. Žmogus turėjo tūnoti prie greitkelio ir, automobiliui priartėjus, skuosti. Būtų jis nepaskaičiavęs žingsnio, būčiau aš vairą kryptelėjęs į dešinę – dviejų žmonių gyvenimas būtų pasikeitęs. Galbūt tik vieno. Nors ir nekaltas, sąžinės skrupulų lengvai neatsikratytum, turbūt kaip ir kare nušovus pirmąjį priešo kareivį – žmogų“, – susimąsto Kostas.
Vairuotojai istorijomis apie gerai ir blogai pasibaigusius įvykius keliuose tarpusavyje dažnai dalinasi. Pokyčių yra – apie užmiesčio kelius panašių nutikimų dabar jau retai išgirsi. Miestuose situacija ir Lietuvoj, ir visoj Europoj išlieka sudėtingesnė, todėl krovinių vežėjai labai nemėgsta užduočių, kai krovinį tenka pristatyti į miestų centrus. Atbuline eiga privažiuoti prie iškrovimo rampos, kai greta yra kitų automobilių ir pėsčiųjų, nors šiuolaikiniai vilkikai aprūpinti stebėjimo kameromis bei apgalvota veidrodžių sistema, visada tampa iššūkiu.
Kada signalai nepadeda, nemoko ir negelbsti?
„Pavojingiausia pėsčiųjų kategorija – vaikai palikti be suaugusiųjų priežiūros, ir elektrinių paspirtukų vairuotojai, kurie juda labai greitai. Nors pasižiūri, kad nieko nebūtų teritorijoje, kurios važiuodamas atbuline eiga veidrodžiuose ir kameros ekrane nematysi, tačiau vaikai smalsumo vedami gali pasielgti neprognozuojamai, o paspirtukininkai – atsirasti akimirksniu. Jei šalia yra kitų sunkvežimių vairuotojų, jie, žinodami kaip tai pavojinga, visada padeda, pasaugo, ženklais kolegai parodo, kur sukti vairą ar stabdyti, tačiau vienam saugiai išmanevruoti – labai rizikinga“, – sakė vyras.
Vairuotojai apie pėsčiuosius, o ir pėstieji apie vairuotojus pavartoja gana aštrių epitetų. Visus juos surašius ir susisteminus, net būtų galima pasvarstyti apie egzotišką liaudies folkloro žanrą, tačiau, – juokiasi Kostas, – epitetai gali būti ne tik neigiami.
„Vienokios mintys aplanko, kai štai šiomis dienomis Vilniuje, užsidegus žaliam šviesoforo signalui įvažiuoju į sankryžą ir matau, kaip prieš mano akis į gatvę degant raudonam signalui su elektriniu paspirtuku į nieką nesidairydamas įvažiuoja šeimos galva, žiūrėdama vyrui į nugarą važiuoja mama, galiausiai, įsitvėręs gerokai per didelį paspirtuką, žiūrėdamas į mamos nugarą važiuoja vaikas. Sustojau sankryžoje ir nenuspaudžiau visų įmanomų automobilio signalų tik todėl, kad streso ištiktas pyplys neapvirstų. Tačiau dažnai būna ir visai kitaip. Kai vairuodamas mieste matau, kad eidami per pėsčiųjų perėją ar artėdami link jos tėvai paima savo atžalas už rankos, ar naktį užmiesčio keliuose pastebiu šalikėlyje švytruojant atšvaitus, mintyse visada tarsteliu – „šaunuoliai“, – sako Kostas.
Atšvaitas – pėsčiojo „žinutė“ vairuotojui
Pėstieji turėtų nepamiršti, kad įkėlus koją į gatvę ar žengus į transportui skirtą aikštelę, o užmiestyje – kelią, baigiasi telefonuose pypsinčių socialinių tinklų žinučių erdvė, o prasideda – Kelių eismo taisyklių teritorija. Sudėtingomis eismo sąlygomis transporto priemones valdantys vairuotojai neturi kada pėstiesiems rašyti žinučių, todėl dažniausiai tik mintyse jas įvardija.
Kelyje blyksintis atšvaitas visada bus sutartinis ženklas – žinutė pėsčiojo vairuotojui – „pamatyk mane“, o vairuotojas taip pat žinos , kad jo siunčiama žinutė – „būk matomas“ yra pėsčiojo perskaityta.
