Apie šį renginį pasakosiu pirmuoju asmeniu, mat tik taip atsiskleidžia patys įsimintiniausi renginio momentai. Remigijaus Gančieriaus rengiamuose turuose esu startavęs ir anksčiau, tačiau šiemet tai buvo pirmasis mano rimtesnis pasivažinėjimas keturračiu.
Ankstesni turai buvo išties žavingi, įspūdžius iš jų rasite žemiau pateiktuose susijusiuose straipsniuose. Dabar metas apžvelgti pastarąjį turą, kurį Lietuvos pakraštyje surengė Remyga.
Gavęs asmeninį Remigijaus kvietimą sudalyvauti „ATV turizmo“ etape nedelsiant patikrinau gana užimtą savo kalendorių. Maloniau nudžiugau jame išvydęs, jog būtent spalio 19-a diena yra laisva. Teliko nuspręsti, kokią techniką pasikinkyti į bekelės turą.
Jau eilę Remygos turų man pagalbos ranką ištiesia kompanija „Motorider“, Lietuvoje atstovaujanti „CFMOTO“ bei „Polaris“ keturračių gamintojus. Vienas skambutis Remygai ir po penkių minučių gaunu atsakymą, kad keturratį šiam turui tikrai turėsiu. Ir tai yra išties džiugi naujiena. Per eilę bekelės turizmo turų jau esu išbandęs visiškai visą „CFMOTO“ gamą be galingiausio keturračio „CFORCE 1000“. Remygos skambutis nudžiugina – būtent „litras“ manęs lauks šiame ture.
Šeštadienio rytas. Dalyviai renkasi Vilniaus rajone, visai netoli Lavoriškių. O tai reiškia, kad esame per keletą kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Nors keturračiu Remygos turuose esu išmaišęs nemažą dalį kitų Lietuvos regionų, šiame krašte lankiausi pirmą sykį. Tačiau tai manęs nė kiek neišgąsdino. Priešingai – degiau noru išbandyti man kaip grynakraujam panevėžiečiui nežinomus kelius ir iš arčiau susipažinti su savo šios dienos žirgu „CFMOTO CFORCE 1000“ keturračiu.
Šiuo, 59 kilovatus galios turinčiu keturračiu esu važinėjęs ir anksčiau – netgi Rumunijos ir Lenkijos kraštuose, tačiau tuomet šis keturratis man buvo skirtas kaip darbo priemonė pasiekti fotografavimo taškus. Šįsyk šį keturratį jau gavau pramogai, todėl išbandyti jį Remygos bekelės ture norėjau maksimaliu pajėgumu.
Kaip jau minėjau, Remigijaus Gančieriaus organizuojamuose bekelės turuose esu dalyvavęs ir juose įsitikinau, kad Remyga visuomet dalyviams yra paruošęs perliukų. Vieną iš jų galėsite išvysti vaizdo medžiagoje, tačiau apie viską iš pradžių. Pirmiausia Remyga papasakojo, kas dalyvių lauks šiame jubiliejiniame, jau dešimtame „ATV Turizmo“ etape.
„Tai yra ATV turizmas, kuriuo mes bandome pasiekti visus Lietuvoje esančius apžvalgos bokštus. Vienintelis likęs per turus dar neaplankytas bokštas yra čia, netoli Medininkų, Juozapinės kalne. Gamta čia – labai graži. Darant maršrutą radome visko – ir nerealios gamtos, ir šiek tiek šlapumo. Bus ir perliukų su prieskoniais, kurių prieš renginį dar neišduosime. Šiaip maršrutas yra toks, kad juo norėsis važiuoti dar kartelį. Dalyvių lauks 140 kilometrų be degalinės, todėl chebrytė turės pataupyti. Susirinko 100 dalyvių. Tai nėra labai mažai, todėl žiūrėsime, kaip reikės juos suvaldyti“, – prieš startą kalbėjo Remigijus Gančierius.
Jei kam nors iš šio straipsnio skaitytojų atrodo, kad keturratininkai yra tie chuliganai, kurie nepaiso nei kelių eismo taisyklių, nei visuomenėje nusistovėjusių moralės normų, galite paspausti iksą viršutiniame dešiniame ekrano kampe ir toliau nebeskaityti. „Green Peace“ aktyvistai, gyvosios gamtos sergėtojai, pastaruoju metu populiarios veikėjos Gretos pasekėjai bei kiti šioms idealogijoms prijaučiantys veganai turėtų tuoj pat nustoti skaityti šį straipsnį. Kodėl? Jūs vis tiek nepatikėsite, kad keturratininkai gali būti kultūringi eismo dalyviai, gerbiantys gamtą, mylintys savo šalį ir grubiomis padangomis neplėšantys miško paklotės.
Kodėl aš taip drąsiai teigiu? Nes šio renginio organizatorius Remyga yra autoritetas visiems keturratininkams. Jeigu jis pasakė, kad išeinant iš posūkio negalima atsukti rankenos iki dugno – reiškia negalima. Tai puikiai iliustruoja repo atlikėjo „Mad Money“ surimuotos eilutės, idealiai tinkančios Remygos bekelės turams: „Už tradicijas, kurios pas mus nekinta. Už pradžią ir už pabaigą, kad pabaigoj nebūtų „žopa“, kad būtų durys ir į kitą pakopą. Čia visi daug matę, čia niekas neskirsto į luomus. Tuo labiau – čia jūsų navarotai neįdomūs“.
Taigi, čia gali turėti 450 kub. cm. arba dvigubai daugiau, tačiau šis turas nėra vieta demonstruoti savo pranašumus, piniginės storį ar technikos privalumus. Čia žmonės susirenka gerai praleisti laiką taip, kaip jie mėgsta tai daryti. Keturratis, gamta ir pulkas bendraminčių. Ko gi daugiau reikia tokiam laisvalaikio praleidimo būdui?
Taigi, visus dalyvius Remyga suskirstė į grupes. Beje, šiame ture buvo itin daug lenkiškai bendraujančių lietuvių, tačiau varžybų organizatorius juos įterpė į aukštaitiškas ir žemaitiškas grupes motyvuodamas tuo, kad šioje vietoje tautų draugystė turėtų imti viršų ir būtų visai nesvarbu, kokia kalba bendrauja žmonės. Galų gale – jei sėdai giliai į dumblą – tau visai nesvarbu, kokia kalba kalbantis kolega tau išties pagalbos gervę.
Na ką, po septynių šimtų įžangos žodžių metas pradėti šių eilučių autoriaus pasakojimą apie šį turą.
Jubiliejinis „ATV turizmo“ etapas prasidėjo asfaltiniu keliu ir jau po kelių kilometrų pasuko į žvyrkelį. Penktuoju numeriu pažymėta ir iš dešimties keturračių motociklų sudaryta mūsų grupė, vedama vedlio, jau netrukus atsidūrė pievų bei laukų keliuose. Ir čia prasidėjo pirmieji išbandymai. Visiems dalyviams, kurių gretose buvo ir „CFMOTO“ „litrą“ vairuojantis šių eilučių autorius, teko iššūkis kirsti miško linijoje esantį gilų griovį. Turiu pripažinti, kad su „litru“ šį griovį įveikiau naudodamas tik galinę varančiąją ašį, mat susijungti visus varomus ratus visai pamiršau. Tačiau griovys man jokių kriminalų nepasiūlė net ir važiuojant su galine varančia ašimi, todėl be jokio vargo tęsėme kelionę toliau.
Šis turas pasižymėjo itin techniškais ir keturračių vairuotojams maloniais keliais. Turo pradžioje galėjome mėgautis miško keliukais, kurie reikalavo ne technikos galingumo, o vairuotojo įgūdžių. Nors nesu pats profesionaliausiais keturračio vairuotojas Lietuvoje, tačiau greitoje miško kvaratalinėje pakelti „litrą“ į orą ir nuskrieti porą metrų buvo išties geras jausmas.
Kaip jau minėjau, šiuose Remygos turuose visi dalyviai yra suskirstyti į grupes. Ir nors pradžioje, pirmuosiuose kilometruose, atliekant sustojimus vyravo nejauki tyla, su kiekvienu kilometru broliškumas vis didėjo. Ne, čia nėra komandinės lenktynės ir visai nesvarbu, kurioje pozicijoje mūsų penktoji grupė finišuos. Svarbu – finišuoti visiems ir niekada nepalikti savo draugo. Turo esmė yra saugoti žmogų už savo nugaros. Jei nematai keturračio veidrodėlyje savo kolegos – stoji ir sukiesi. Važiuoji prieš srovę ir gelbėji savo brolį. Brolis – būtent šis žodis tinka apibūdinti grupės nariams. Čia nėra lygesnių, čia visi lygūs. Nors vienam grupės dalyviui sustojus, stoja ir visa kolona.
Tuo metu priekyje važiuojantis grupės vedlys padeda strateguoti, ką darome toliau – padedame judėti „silpniausiam“ grupės nariui ir tempiame jį į finišą ar kaip sunkiai sužeistą kareivį nurašome į nuostolius ir paliekame jį laukti evakuatoriaus pagalbos. Privalau paminėti, kad penktoji grupė nė vieno savo komandos nario nepaliko sušaudymui ir iki finišo judėjo visi kartu.
Pirmojoje turo dalyje nė vienas iš mūsų komandos narių neturėjo problemų. Aš, vairavęs „litrą“, netgi pasiūliau jį išbandyti savo geram draugui Mariui Liubartui. Jis į turą atvyko su 550 kub. cm. „CFMOTO“ keturračiu. Taigi, trumpam apsikeitėme savo technikomis, nes Marius ateityje ketina pirkti „litrą“, o nepabandžius jo kovinėmis sąlygomis kyla daug abejonių. O Mariui abejonės kilo po techniškų kelių, pasiekus pirmąją rimtą purvo vonią. Nors siūliau Mariui su „litru“ kirsti tą balą „iš ciongo“, tačiau jis nerizikavo. Tuomet pasiūliau jam atgal keistis keturračiais ir balą atakavau aš, vėl sėdęs prie litrinio „CFMOTO“ vairo. Beje, iš mūsų grupės iki tol tik Sauliukas išdrįso nerti į šią gilią balą ir sėkmingai ją įveikė.
Aš pagalvojau, kad apvažiuoti balą, kai tarp tavo kojų stovi 59 kilovatai galios, būtų tikra nuodėmė. Kelios akimirkos ir mano „litras“ skrodžia purvus. Nors dumblas norėtų mano keturratį tempti į dugną, aš neatleidžiu akceleratoriaus ir prašoku tą nelemtą balą. Kaip vėliau sakė Remyga, tai buvo viena „smarkiausių“ vietų šiame ture. Ir mano širdis džiaugiasi, kad šią balą atakavau, o ne apvažiavau improvizuotu taku tarp pušų.
Po šios balos reikalai klostėsi lengviau – turėjome keletą greitų atkarpų, labai smagių žvyrkelių ir miško keliukų, o galiausiai aplankėme aukščiausią vietą vietą Lietuvoje. Kadangi esame kultūringi keturratininkai, pastatėme savo žirgus greta kelio ir pėsčiomis nukeliavome į Aukštąjį kalną, iškilusį beveik 300 metrų virš jūros lygio. Įkopėme į ten esantį apžvalgos bokštą ir grįžę tęsėme turą toliau. O maršrutas po kelių kilometrų mus vėl suvedė su Remyga, pasitikusiu dalyvius per pietų pertrauką.
„Antra dalis bus ramesnė, bus lankomų vietų. O paskui važiuosite į miškus, bus smagūs keliukai miškuose. Balų neturėsite. Užteks jums čia maudytis“, – per pietų pertrauką sakė Remigijus Gančierius.
Kaip jau minėjau, startavome penkti, o pietų pertraukos zoną pasiekėme pirmi. Nors tai nieko nereiškia, tačiau būti pirmiems visada malonu.
Tačiau malonumai ilgai nesitęsė. Po pietų pirmu sustojimu tapo vizitas Medininkų pilyje. Čia pasidarėme keletą grupinių nuotraukų ir judėjome toliau. Visgi mūsų kelionei nebuvo lemta tęstis sklandžiai. Asfaltinėje atkarpoje vienas iš brolių sustojo. Stojome ir visi važiavę greta. Pasirodo, kad jo vairuojamam „CFMOTO CFORCE 850“ modeliui nutrūko variatoriaus diržas. Čia kaip kare – sužalotus imame kartu su savimi, lavonus paliekame amžinam poilsiui. Kolegos atvejis buvo tik sužalojimas. Reikėjo tik pakeisti sudegusį jo keturračio variatoriaus diržą ir galėjome judėti toliau. Aišku, be „Motorider“ pagalbos čia neišsivertėme. Adomas Gančierius atvežė diržą ir jį padėjo čia pat vietoje pakeisti.
Taigi, reanimavę kolegą tęsėme maršrutą toliau. Jame buvo galima rasti daug techniškų miško keliukų. Nors labai norėjosi juose atsukti savo „litro“ rankeną, tačiau to daryti negalėjome tiek dėl kelių eismo taisyklių, tiek dėl Remygos prašymo elgtis žmoniškai. Galų gale, miškų keliuose buvo apstu grybautojų. Visai nenorėjau perlaužti kokios nors „bulkos“ ir išbarstyti vairuotojo baravykus, todėl prie kiekvienos miško sankryžos atidžiai dairiausi į šonus.
Likę kilometrai turėjo būti lengvi ir techniški, tačiau labai dažnai stojome. Priežastis to buvo mūsų komandos draugas, vairavęs „Can-Am“ keturratį. Jis po pirmoje dalyje pasitaikiusių balų pradėjo kaisti, todėl stojome visi. Vienas už visus ir visi už vieną. Nors kolega sakė, kad nelaukite, palikite mane numirti miške, tačiau mes savo brolių nepaliekame. Sustojus kolegai stojome ir mes. Laukėme, kol variklis atvės ir galėsime tęsti turą. Iki finišo likus vargingiems 20 kilometrų „užsilenkė“ mūsų grupės nario „Kawasaki“ „sportukas“. Jo užvesti nebepavyko, todėl kolegą buvo nuspręsta tempti į finišą buksyru.
Galų gale, finišą pasiekėme beveik toje pačioje vietoje, kurioje startavome. Tačiau labiausiai džiugino tai, kad visi penktosios grupės dalyviai pasiekė 140 kilometrų distancijoje nusidriekusio maršruto finišą. Visi iki vieno. Sužeistų draugų trasoje nepalikome.
Nors kolegos turėjo problemų su motorų kaitimu, aš su „CFMOTO CFORCE 1000“ neturėjau net menkiausios abejonės dėl savo finišo. Kaip jau minėjau aukščiau, Remygos turuose nereikia turėti litro, kad būtų galima mėgautis keturračio teikiamais malonumais, bet su „litru“, žinoma, visada smagiau.
