Trečios kartos „Audi 100“ debiutavo 1982-aisiais. Tai buvo pirmas masiniu būdu gaminamas tokio dydžio sedanas su visų varančių ratų sistema ir pažangiausia aerodinamika savo klasėje. Netgi nebūtų klaida šį automobilį pavadinti dideliu aerodinaminiu projektu.
Devintojo dešimtmečio pradžioje lengvųjų automobilių dizaine dominavo griežtos linijos bei statūs arba aštrūs kampai – prisiminkite „Bertone“ dizaino namus. Atrodė, lyg stilistai automobilius iš medžio luitų tašytų kirviais. „Audi“ turėjo kitą filosofiją, tačiau vokiečiams neužteko tik užapvalinti „Audi 100 C3“ kėbulo, kad pasiektų savo tikslų.
Įvairiuose vėjo tuneliuose „silkės“ prototipai praleido ne vieną dešimtį valandų. Tokia metodika leido inžinieriams suprasti, ką daryti, kad pavyktų pasiekti kuo geresnius aerodinamikos rodiklius. Šoniniai stiklai buvo suprojektuoti taip, kad pratęstų durų siluetą – mat, kitų tuo metu gaminamų automobilių šoniniai langai būdavo įdubę.
Tačiau ne mažiau įdomu tai, kad vokiečiai niekada neleido atlikti viso automobilio bandymų vėjo tunelyje – jie apsiribojo griežtai apibrėžtų segmentų oro aptakumo matavimais. „Audi“ nenorėjo, kad bet kas iš konkurentų sužinotų būsimojo sedano inžinerijos paslapčių, todėl automobilio tobulinimui rinkosi vis kitą vėjo tunelį skirtingose Europos šalyse.
Serijinio „Audi 100“ sedano oro pasipriešinimo koeficientas Cd siekė tik 0.30. O jeigu toks rodiklis mažai ką sako, reikėtų akcentuoti faktą, jog 2019 metų „Toyota Corolla“ gali pasigirti analogišku rezultatu. Taip, tokiu pat oro pasipriešinimo koeficientu, kaip ir klasika laikoma „silkė“.
Trečios kartos „Audi 100“ šeimoje nebeliko vietos 2 durų kupė modeliams bei 5 durų hečbekams, o universalus gamintojas pradėjo žymėti „Avant“ etiketėmis – tai tęsiasi ir šiandien. Šių modelių variklių gamą daugiausia sudarė 5 cilindrų agregatai, tiek tada, tiek vėliau tapę savotišku markės skiriamuoju bruožu. Charakteringas 5 cilindrų variklio garsas dar ir dabar skamba patraukliai tarp panašaus darbinio tūrio 4 cilindrų motorų.
Dėl itin aptakaus savo kėbulo „Audi 100“ siūlė ne tik didesnį maksimalų greitį nei kiti panašaus dydžio varikliais aprūpinti konkurentų automobiliai. Skirtingai nuo kitų markių sedanų, šie modeliai buvo mažiau triukšmingi ilgose užmiesčio kelionėse.
1985 metais „Audi“ pradėjo cinkuoti 100 ir 200 modelius. Tai buvo pirmieji masiniu būdu gaminami automobiliai, korozijai atsparesnėmis detalėmis. Todėl, kad ir kaip būtų keista „silkę“ vadinti dizaino šedevru, visgi šio automobilio istorija automobilių pramonėje yra pakankamai svarbi.
Ne paslaptis, kad dėl gerų važiavimo savybių, talpumo bei kokybiško surinkimo šis automobilis Lietuvoje greitai prigijo. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo vienas populiariausių ir labiausiai geidžiamų vokiškų „Premium“ segmento modelių šalies autoparke.
Iki 2014-ųjų liepą įsigaliojusios automatinio transporto priemonių išregistravimo tvarkos Lietuvoje buvo registruotos net 34,4 tūkst. trečios kartos „Audi 100“. Šių metų vasario 1 dieną šalyje buvo tik likę 3814 registruoti tokie trečios kartos modeliai.
Nors Autoplius.lt platformoje „Audi 100“ kainos prasideda vos nuo 600 eurų, vienas gražiai atrodantis automobilis parduodamas už pusantro tūkstančio eurų sumą. Šio modelio skelbimą galite peržiūrėti paspaudę ant šios nuorodos.
Tiesa, versijos su visų varančiųjų ratų sistema ir legendiniu 2,2 litro „turbo“ varikliu gali kainuoti ir gerokai daugiau, tačiau gražiai atrodantys egzemplioriai su nedidele, dokumentais pagrįsta rida gali būti laikoma saugia investicija.
