Pradžia – prieš šimtą metų
Pirmąją automatinę pavarų dėžę 1921 metais užpatentavo kanadietis garo inžinierius Alfredas Horneris Munro. Jo sukurtas agregatas pavaras jungė suspaustu oru, bet praktiškai ši technologija nepasiteisino ir komercinės sėkmės nesulaukė.
Mažiau nei po dešimtmečio du inžinieriai iš Brazilijos Hose Brazas Araripe ir Fernando Lehly Lemosas sukūrė pirmąją hidraulinę automatinę pavarų dėžę, kurios veikimo principas buvo gerokai pranašesnis už kai kurių šiuolaikinių automobilių dėžių. Vėliau šią technologiją vyrai pardavė koncernui „General Motors“, kuris ją pavadino „Hydra-Matic“ ir pradėjo montuoti į savo automobilius.
Turbūt jau nuo pirmųjų dienų, kai perkant automobilį buvo galima rinktis automatinę arba mechaninę transmisiją, atsirado vienos ir kitos technologijų šalininkų diskusija. Apie šią simbolinę kovą ir savo pasirinkimą pasisakė ir „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius Vitoldas Milius:
„Kasdieniam važinėjimui tikrai visada renkuosi automatinę pavarų dėžę, nes kam papildomai vargti, o ir veikia ji labai gerai. Kai kalba sukasi apie vairavimą dėl smagumo, pavyzdžiui, istorinių automobilių, labiau patinka mechaninės transmisijos. Pavaros turi būti tinkamai suskaičiuotos ir priderintos prie variklio, reikia malonaus perjungimo mechanizmo, vien dėl kurio kartais norisi pasimėgauti mechanine pavarų dėže“.
Pavarų skaičiaus lenktynės
Neriant giliau į istorijos labirintus galima rasti šio agregato užuominų dar XIX amžiaus pabaigoje, kai ankstyvosios variatoriaus tipo pavarų dėžės buvo montuojamos į sunkiasvorį komercinį transportą, bet vis dėlto modernios pavarų dėžės pradžia galime laikyti XX amžiaus pirmąją pusę. Nors technologija iš esmės nepasikeitė, šiuolaikinių automobilių pavarų dėžės nuo tuomečių neišvengiamai smarkiai skiriasi: pradedant pavarų skaičiumi, baigiant efektyvumu ir patikimumu.
„Senos ir naujos automatinės transmisijos visiškai skiriasi. Visų pirma pats principas, nes ankstesnės dėžės buvo tik arba hidraulinės, arba variatoriai. Teko vairuoti „Volvo 340“ su variatoriumi, kuris dirba labai prastai. Bet kuriuo atveju senosios veikė daug prasčiau nei dabartinės visais požiūriais: netinkamai suderintos su varikliu, neilgaamžės, palyginti su mechanine pavarų dėže, didesnės degalų sąnaudos“, – apie senų ir modernių automatinių pavarų dėžių skirtumus pasakojo automobilių ekspertas V. Milius.
Šiuolaikinės automatinės pavarų dėžės ekonomiškumu nenusileidžia mechaninėms, o kai kuriais atvejais netgi lenkia. Pavyzdžiui, „Peugeot“ naudoja nedidelę gudrybę: šio gamintojo automobiliuose su automatine 8 pavarų dėže, atleidus akceleratorių, įjungiama neutrali pavara, dėlto išnaudojama inercija ir didelis atstumas nukeliaujamas riedant.
-
Faktai ir mitai apie ekonominį vairavimą: kaip vairuojant sutaupyti degalų
-
Kodėl kai kurių automatinių transmisijų perjungimo svirtys turi tokią vingiuotą schemą?
-
„Volkswagen“ sukūrė naują mechaninę pavarų dėžę: kam jos šiais laikais reikia?
-
Vilkikas-monstras už 13 mln.: pavarų dėžė su „peiliu“, 26 vamzdžiai ir 4 stabdymo parašiutai
Vienas labiausiai pastebimų dabartinių automatinių transmisijų ir buvusių prieš pora dešimtmečių skirtumų – pavarų skaičius. Pačios pirmosios automatinės versijos turėjo vos dvi pavaras į priekį ir vieną atgal, bet norint efektyviai išnaudoti variklio galią, mažinti degalų sąnaudas ir komfortiškai važiuoti, žinoma, reikėjo daugiau. Nors pirmaisiais šios technologijos gyvavimo dešimtmečiais pavarų skaičius smarkiai nekito ir net kai kuriuose XXI amžiaus modeliuose dar galime rasti vos keturias priekines, optimalaus pavarų skaičiaus paieškos vis dėlto prasidėjo. Penkios pavaros, kaip ir daugumos mechaninių transmisijų, tapo dažnesnis reiškinys.
Pirmasis su šešiomis pavaromis
Pirmąjį šešių pavarų automatinę pavarų dėžę turintį automobilį – 7 serijos reprezentacinį sedaną – 2002 metais pristatė BMW.
Vos po metų „Mercedes-Benz“ sukūrė „7-G Tronic“ – pirmąją septynių pavarų transmisiją, montuojamą į serijinės gamybos automobilį. 2007 metais „Lexus“ sumontavo aštuonias pavaras turintį agregatą į LS460 modelį. Nors, atrodytų, aštuonių pakako, pavarų skaičiaus lenktynės įsibėgėjo ir 2014-aisiais rinką pasiekė pirmas lengvasis automobilis, turintis net 9 pavaras – „Jeep Cherokee“. Po trejų metų japonai pasauliui pristatė jau net dešimties pavarų „Lexus LC“, o netrukus ir „General Motors“ bei „Ford“ į kai kuriuos savo gaminamus modelius pradėjo montuoti kartu kurtą dešimties pavarų transmisiją.
Nors gali pasirodyti, kad daugiau yra geriau, dažnas pavarų persijunginėjimas ir variklio sūkių keitimas gali tapti nekomfortiškų kasdienių kelionių priežastimi. Todėl pavarų skaičiaus lenktynės ilgainiui nusistovėjo ir daug gamintojų apsistojo ties optimalų efektyvumą ir ekonomiją užtikrinančiu aukso viduriuku – 8.
Šešiomis ar septyniomis neretai sunku užtikrinti nedidelius variklio apsisukimus važiuojant dideliu greičiu automagistralėse, o kai automobilyje 9 ar 10 pavarų, staigiam greitėjimui mieste beveik visada reikia papildomai perjungti pavarą, tad užtrunka laiko.
Paklaustas, kokios automatinės pavarų dėžes labiausiai patinka, V. Milius nedvejodamas atsakė: „Vienareikšmiškai įprastos. Labiausiai nepatinka vadinamieji robotai (mechaninė su dviem pedalais). Variatorių taip pat nemėgstu, net ir modernių. Dėžė rėkia, mašina nevažiuoja, o jei ir važiuoja, atrodo, kad nevažiuoja. Patinka visos hidraulinės, įprastos. BMW, „Mercedes-Benz“ dėžės – puikios. Ne tik Premium gamintojų, pavyzdžiui, „Peugeot 3008“, su kuriuo teko daug važinėti, dėžės veikia puikiai, be priekaištų. Kaip visada, jų darbas priklauso ir nuo motoro. Kai jis yra prastas, tik sprendi problemas, o kai ir motoras, ir dėžė geri, važiuoti vienas malonumas“.
Hidraulinės – patikimiausios
Lenktyniaudami dėl pavarų kartu gamintojai ieškojo ir naujų technologinių sprendimų. Atsirado automatizuotos mechaninės pavarų dėžės, veikusios tokiu pat principu, kaip ir įprastos mechaninės, tik turėjusios du pedalus. Labai populiarios tapo ir dviejų sankabų automatinės pavarų dėžės, kurių veikimo principas labiau primena mechaninę, o esminis skirtumas yra dvi sankabos, dėl kurių pavaros perjungiamos greitai ir nepastebimai. Kadangi technologijos – santykinai naujos, ne vienai kilo patikimumo problemų, o patikimiausiomis vis dar laikomos hidraulinio tipo įprastos automatinės pavarų dėžės.
„Eksploatuojamos tinkamai, automatinės pavarų dėžės tarnauja gana ilgai. Dažniausiai vairuotojai lankosi servise, kai pajaučia vibracijas ar smūgius pavarų perjungimo metu. Reguliariai techninei apžiūrai, pavarų dėžės alyvos keitimui į servisą vairuotojai užsuka ganėtinai retai. Dažniausiai genda variatorinės dėžės, o patikimiausios yra hidraulinės, svarbu tik laiku jas remontuoti“, – apie automatinių pavarų dėžių patikimumą pasakojo autoserviso „Vilgirda“ direktorius Vilhelmas Gelažauskas.
Jo teigimu, kai kurie gamintojai galimai vengia dviejų sankabų (DSG) pavarų dėžių dėl būtinos preciziškos priežiūros ir itin brangaus remonto. „Volkswagen“ koncerno išpopuliarintos DSG dėžės patikimai tarnauja tol, kol galioja automobilio garantija, o vėliau techninė priežiūra tampa ne tokia reguliari, dėžių patikimumas mažėja, o remontas – itin brangus.
Hidraulinių dėžių technologija yra senesnė, tačiau patikimesnė, ją naudoja tokie gamintojai kaip BMW ar „Peugeot“. Hidraulinės pavarų dėžės nėra lepios, tad ir problemų savininkams kyla daug mažiau, tai turi įtakos parduodant automobilį antrinėje rinkoje. Kita vertus, dėžės patikimumas svarbus ir garantinio periodo metu – kas iš to, jei gamintojas sugedusią detalę tvarko nemokamai, automobiliu tas kelias savaites naudotis vis tiek negalima, o lizingą mokėti reikia.
