Dieviškoji proporcija gaunama, kai didesniosios ir mažesniosios dalių santykis lygus visos atkarpos ir didesniosios dalies santykiui. Tas santykis – 1,618, senovės graikų pavadintas Fi. Ir jį mėgo ne tik senovės menininkai. Automobilių dizaineriai šią proporciją taip pat naudoja.
Vietų, kur kai kuriuose automobiliuose galima rasti dieviškąją proporciją, yra ne viena. Pradedant durimis (aukščių santykiu tarp durelių/stiklo), baigiant įvairiomis interjero detalėmis.
Prieš pusantro šimto metų netgi buvo atliktas eksperimentas – žmonėms parodyti keli stačiakampiai, o vieno jų kraštinių santykis buvo būtent 1,618, o 75 proc. apklaustųjų kaip gražiausią įvardino būtent „auksinę“ figūrą.
Tai buvo dar vienas patvirtinimas, kad ši proporcija žmogaus akiai yra patraukli. Labiau nei bet kokia kita.
Kuo čia dėtas „Volvo“?
Nežinau, kiek aukso pjūvių panaudota XC60 dizaine, tačiau tai yra visapusiškai nuostabus automobilis. Praleidus su juo kelias dienas, pravažiavus beveik keturženklį skaičių kilometrų įvairiausiais Lietuvos keliais, galiu konstatuoti – tai yra fantastiška mašina.
Pradėti galima nuo to, kad šių eilučių autorius, priešingai nei nemaža dalis naujų automobilių pirkėjų, nemėgsta krosoverių ir kitų transporto priemonių, turinčių aukštą prošvaisą. Dėl paprastos priežasties – visi jie valdomi tragiškai. Kadangi tai aukšti automobiliai, jie ir degalų vartoja daugiau nei kiti. Dėl prastos aerodinamikos ir didelio svorio tiek krosoverių manevringumas, tiek dinamika yra blogi. Važiavimo komfortas taip pat prastesnis nei sedane ar universale. Su viena kita išimtimi, tik patvirtinančia taisyklę.
 |
| Andriaus Lauciaus nuotr./„Volvo XC60“ |
„Volvo XC60“ – krosoveris, arba visureigis. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Bet tik išoriškai. Važiuojant, XC60 valdomas kaip eilinis didelis universalas. Jokių užuominų apie didelį svorį ar kėbulo aukštį – garso izoliacija ir pakabos darbas yra fantastiški. Kad sėdi prie visureigio vairo, primena tik važiavimas siauresnėmis miesto gatvėmis, kai turi prasilenkti su kelkraštyje stovinčiais automobiliais. Visų jų veidrodėliai yra žemiau nei vairuojamo automobilio.
Šios transporto priemonės universalumas žavi. XC60 kelyje – tarsi stalo įrankis, tinkamas ir sriubai, ir steikui.
Išimtys mieste nesibaigia
Aukštų automobilių mada išpopuliarėjo labiau nei „Gangnam style“ youtubėje. Netgi paprasti ir jaukūs hečbekai daromi su aukštesne prošvaisa – vien tam, kad įtikti pirkėjui, susilydančiam pamačius „universalų ir praktišką“ automobilį. Didesnėje nei žvyrkelis bekelėje tie „universalūs ir praktiški“ automobiliai užklimptų nuvažiavus tris metrus, nes neretai turi tik vieną varomą ratą (priekiniais ratais varomi automobiliai labai retai turi galimybę vienu metu sukti abu ratus).
„Volvo XC60“ tuo tarpu nedaro gėdos visureigio vardui. Jis, kaip ir priklauso tokiam automobiliui, varomas keturiais ratais. Ir važiuoja bet kur. Išbandžiau jį važiuojant link ralio greičio ruožų, tai bilietus pardavinėjantys vaikinai porą kartų nustebo, kai „Volvo“ išlysdavo iš miško šunkelio, kuris, jų manymu, skirtas tik miškovežiams.
Važiavimas tais pačiais žvyrkeliais sukelia jausmą, kurio pasigendi ne viename automobilyje – pasitikėjimas. Staigesnis vairo suktelėjimas, visureigio galas akimirkai praranda sukibimą, tačiau po akimirkos vėl važiuoja tiesiai – lengvas vairo suktelėjimas į kitą pusę ir stabilumo kontrolė net nespėja įsikišti. Jeigu ir įsikiša, tai be išimčių nukreipia tinkama linkme. Tereikia mėgautis vairavimu. Jausmas, kurio kituose aukštuose automobiliuose yra mažiau nei gyvųjų kapinėse, „Volvo“ nėra svetimas.
 |
| Andriaus Lauciaus nuotr./„Volvo XC60“ |
Saugumas vis dar madingas
Dažnai „Volvo“ markės modeliai prieš daugiau nei dešimtmetį užsitarnavo saugiausių vardą, o šio amžiau pradžioje leido konkurentams juos kiek prisivyti. „Euro NCAP“ tyrimai jau niekam nėra įdomūs – visi automobiliai šiuose prestižiniuose saugumo bandymuose gauna 5 žvaigždutes. Mažiau – nebent kiniškos transporto priemonės ar viena kita europinė išimtis.
„Volvo“ šį dešimtmetį vėl pradėjo diktuoti madas saugumo srityje. „City safety“ sistema tapo nemenka naujove automobilių rinkoje, apsauganti nuo dažniausių incidentų kelyje – atsirėmimo į priekyje judantį automobilį eismo spūstyje. Važiuojant iki 30 km/val. greičiu, „City safety“ davikliai stebi priekyje esančius objektus ir, priartėjus per arti, automatiškai sustabdo automobilį. Žioplinėjimas eismo spūstyje nuo 2010-ųjų, kai buvo pristatyta ši sistema, tapo praktiškai nepavojingas. Žinoma, tik sistemą turinčiuose „Volvo“ modeliuose.
Švedai taip pat yra pionieriai pėsčiųjų saugumo srityje. Kol kiti automobilių gamintojai minkština priekinius buferius, „Volvo“ žengia kitu, jau išbandytu keliu – inžinieriai sukūrė oro pagalvę pėstiesiems. Ji išsiskleidžia ant priekinio stiklo – partrenktas žmogus išvengia skaudaus smūgio į jį.
 |
| Andriaus Lauciaus nuotr./„Volvo XC60“ |
Šedevras su problemomis
Prieš tai jau kalbėjau apie tai, koks šis automobilis yra nuostabus. Jeigu prieš dešimtmetį švedai pristatė vieną šedevrą XC90, sulaukusį beprotiško pasisekimo visame pasaulyje, beveik neabejoju, kad panašaus populiarumo sulauks ir XC60. Vis tik jis turi keletą niuansų. Kurie greičiau išimtis nei taisyklė, tačiau bandomajame modelyje jie pasitaikė.
Vienas jų – USB jungtis. Telefoną ar „iPod“ grotuvą prijungti pavyko, tačiau dviejų skirtingų USB raktų sistema neatpažino. Galbūt dėl to, kad jie buvo suformatuoti NTFS sistema, o ne įprasta FAT32? Atsakymo jokiose vartotojų knygutėse neradau. Juolab kad prijungus prie bet kurio kompiuterio, USB atmintukai veikė nepriekaištingai.
Anksčiau esu rašęs apie elektroniką automobiliuose ir vis didėjantį jos kiekį. Bei kaip gali būti blogai, jeigu kažkas su ta elektronika yra negerai. Praktiškai tuo galėjau įsitikinti šiame modelyje.
Apima keista neviltis, kai spaudžiant „Start/Stop“ mygtuką ir norint kažkur važiuoti, automobilis nė nekrusteli, o prietaisų skydelyje pradeda šviesti užrašas „Imobilaizeris“. Vardan streso padidinimo, aukštyn-žemyn langu pradeda judėti valytuvai. Jų išjungti neįmanoma. Ką daryti? Dabar atrodo elementaru, tačiau tuomet prireikė skambučio gamintojo serviso žmonėms. Pasiūlymas – perkrauti akumuliatorių. T.y., nuimti laidus (žarg. „klėmas“) nuo akumuliatoriaus ir po poros minučių juos vėl uždėti. Veikia? Be abejonės. Naujas „Start/stop“ spustelėjimas ir galima džiaugtis kaip ir anksčiau puikiai važiuojančiu automobiliu. Tik keliolika minučių lengvo streso galvojant, ką veikti su nevažiuojančiu dviejų tonų svorio dailiai nutašyto metalo gabalu.
Bet tai – ne „Volvo“ problema. Tai, kaip minėjau prieš tai – išimtis, tik patvirtinanti taisyklę. Elektronikos naujuose automobiliuose yra drastiškai daug – absoliučiai viskas juose valdoma elektroniniais prietaisais. Turbūt visi be išimties nauji automobiliai gali susidurti su panašia nesąmone. Labiausiai ironiška, kad toks nesklandumas nutiko bandant geriausią įspūdį pastaraisiais metais palikusį automobilį.
Kita vertus, tai nei kiek nepablogino nuomonės apie „Volvo XC60“. Jeigu turėčiau dešimtbalę automobilių vertinimo skalę, XC60 joje gautų 11. Su dideliu pliusu.
