Anksčiau yra skambėję siūlymai apmokestinti automobilius pagal galią, variklio darbinį tūrį, netgi pagaminimo metus ar taršą. Prieš savaitę naujoji finansų ministrė Rasa Budbergytė dar kartą užsiminė, jog automobilių mokestis Lietuvoje bus, tačiau tik prasidėjus naujajai Seimo kadencijai.
Kokia galima tokio mokesčio nauda, žala ir apskritai, kam jis reikalingas?
Automobilių mokestis Lietuvoje bus
Tai nekelia abejonių. Jeigu lažybų kontora organizuotų spėjimą, statyčiau už 2018-ųjų sausio 1 dieną. 2016-ųjų rudenį išrenkamas Seimas, kadencijos pradžioje, 2017-aisiais, parengia naują įstatymą, kuris įgyvendinamas dar po metų. 2019 ar 2020-aisiais mokestis neatsiras, nes paskutiniais Seimo kadencijų metais naujos apmokestinimo formos paprastai nebūna sugalvojamos.
Jeigu ne artėjančios kadencijos Seime, mokestis atsiras 2021–2022 metais, tačiau to tikimybė gana nedidelė – jis turėtų būti priimtas anksčiau.
Kodėl? Lietuva yra viena nedaugelio šalių Europos Sąjungoje, faktiškai neturinti automobilio naudotojų mokesčio. Europos Komisija jau keletą metų rekomenduoja Lietuvai apmokestinti automobilius kaip galimybę gauti daugiau pajamų į biudžetą nestabdant ekonominio kilimo. Lietuva paprastai atsižvelgia į EK pasiūlymus ir iš esmės nėra priežasties, kodėl šįkart turėtų pasielgti priešingai. Liberalūs argumentai „jokių naujų mokesčių“ skamba gražiai, tačiau su realybe, nors piliečiams tai ir nepatinka (šių eilučių autoriui – taip pat), kartais prasilenkia.
Toks mokestis, pasak EK, turėtų prisidėti prie automobilių parko atnaujinimo, o kartu – taršos sumažinimo. Lietuvos atveju tokie teiginiai yra smarkiai kvestionuojami, verčiantys abejoti, bet apie juos – kitame paragrafe.
Automobilio naudotojo mokestis, žiūrint tik į ekonominius argumentus, turi vieną problemą – dvigubą apmokestinimą. Tą dar 2014-aisiais įvardijo Nerijus Mačiulis. Pirkdamas naują transporto priemonę, žmogus sumoka pridėtinės vertės mokestį, tad kiekvienas papildomas mašinos apmokestinimas neatrodo sąžiningas.
Mokesčio privalumas – neišvengiamumas. Jeigu atlieki automobilio techninę apžiūrą, sumoki mokesčius už jį – viskas labai paprasta. Administravimo sudėtingumas, žinoma, priklauso nuo konkretaus mokesčių projekto.
Mokesčio tipas ir dydis – neaiškūs
Jeigu (kai) Lietuva apsispręs dėl reikalingumo apmokestinti automobilių savininkus, lauks antra pagal svarbą dalis – mokesčio tipo nustatymas. Europos Sąjungos valstybėse egzistuoja keli jo tipai: registravimo metu mokamas mokestis, kasmetinis mokestis ar naudojimo mokestis, kaip degalų akcizas ar kelių mokestis.
Degalų akcizas Lietuvoje, kaip ir visose ES valstybėse, egzistuoja. Tai yra pats teisingiausias mokestis už transporto priemonę, nes tiesiogiai siejasi su tarša ir naudojimu – juk garaže stovintis automobilis gamtos neteršia ir niekam netrukdo. Tačiau akcizo padidinimas vietoj naujo mokesčio įvedimo nesvarstomas – matyt, tuomet padidėtų kontrabandinių degalų srautai ir automobilių bakų pildymas Lenkijos ir Latvijos pasienyje esančiose degalinėse.
Kelių mokestis būtų bene lengviausiai administruojamas, o jo numatoma finansinė nauda – didžiausia. Mokėtų turėtų ne tik greitkeliais važiuojantys lietuviai, bet ir tranzitu šalį kertantys užsieniečiai. Toks principas galioja Austrijoje, Čekijoje, Slovėnijoje ir dar keliose šalyse: pirmoje pasienio degalinėje nusiperki kelių vinjetę, galiojančią savaitę, mėnesį ar metus, priklijuoji prie automobilio priekinio stiklo ir gali važiuoti nesukdamas galvos.
Vis tik panašu, jog Lietuva pasiryš įgyvendinti kitą variantą: automobilio mokestį, kurio dydis tiesiogiai priklauso nuo transporto priemonės taršos. Jį galima skirstyti pagal automobilio išskiriamą CO2 emisiją ar „Euro“ taršos lygius – tokių pavyzdžių taip pat yra ne vienas.
Tik čia numatoma sotaus vilko ir sveikos avies dilema. Kaip padaryti, kad toks mokestis būtų maksimaliai teisingas ir maksimaliai paprastas? Tokių pavyzdžių nėra: jeigu automobilio taršos mokestis yra paprastai suvokiamas ir apskaičiuojamas, tai dauguma vairuotojų jį laiko neteisingu jų atžvilgiu. Jeigu jis yra maksimaliai pritaikytas daugumai, mokesčio apskaičiavimas tampa sudėtingesnis už trigonometrinių formulių suvokimą.
Geriausias „teisingo ir sudėtingo“ mokesčio pavyzdys – Latvija. Čia automobiliai ir motociklai apmokestinami keliskart. Pirmas mokestis registracijos metu apskaičiuojamas pagal specialią formulę, kurioje kintamieji – automobilio amžius, CO2 emisija (mokesčio dydis skirtingas kiekvienam emisijos gramui) ir variklio darbinis tūris.
Antras, automobilio naudojimo mokestis, yra mokamas kasmet ir apskaičiuojamas į specialią formulę suvedus variklio darbinį tūrį, transporto priemonės masę bei galią. Mokesčio dydis taip pat skiriasi iki 2005-ųjų sausio 1 ir po šios datos registruotiems automobiliams. Be to, egzistuoja daugybė išimčių: pavyzdžiui, mokestis netaikomas neįgaliesiems.
Turbūt nė vienas latvis negalėtų pasakyti, kiek kainuos jo norimo įsigyti automobilio registracija ir kokią sumą reikės po to mokėti kasmet.
Argumentai „už“ netinka Lietuvai
Kam reikalingas toks mokestis? Iki šiol visi jo autoriai pasiremdavo argumentais kaip taršos sumažinimas, automobilių parko atnaujinimas, saugumo keliuose padidinimas. Galų gale, į biudžetą būtų surinkta nemažai lėšų, kurias galima kur nors iššvaistyti.
Jeigu būtų įvestas automobilių mokestis visiems jų savininkams, oro tarša išties sumažėtų. Dalis šeimų, įvertinusios savo finansines galimybes, atsisakytų antrųjų automobilių, o jų nariai persėstų į viešąjį transportą, taksi ar trumpalaikės nuomos mašinas. Kita dalis susitaikytų su papildomomis išlaidomis ir keli šimtai eurų, išleidžiamų kasmet, jų labai nenuskurdintų. Tai – didmiesčių kronikos.
Mažuose miestuose, kur žmonių pajamos mažesnės, apie trumpalaikę automobilių nuomą ar padorų taksi galima tik svajoti, o susisiekimas maršrutiniais autobusais sudėtingas, situacija smarkiai komplikuotųsi. Žmonės iš kažkur turėtų ištraukti papildomus 100, 200 ar dar daugiau eurų, nes toli gražu ne visos šeimos gali atsisakyti nuosavų automobilių.
Galima teigti, jog saugumas keliuose padidėtų – juose tiesiog būtų mažiau transporto priemonių. Tačiau taip nutiktų ne todėl, kad žmonės pradėtų pirkti naujas ir saugias mašinas, o dalies nuosavų automobilių atsisakytų išvis ar jais važinėtų mažiau.
Ar automobilių parkas labai atsinaujintų, taip pat stipriai abejočiau. Gyvenimas sename daugiabutyje kainuoja keliskart daugiau nei naujame, tačiau kodėl tiek daug žmonių perka butus sovietinės statybos monolituose? Nes neįperka buto naujos statybos name.
Analogiškai ir su automobiliu. Nereikia būti matematiku norint suskaičiuoti, kad 2016-aisiais pagaminto „Opel Astra“ eksploatacija per metus kainuotų mažiau nei 2008-aisiais pagaminto analogiško automobilio, tačiau jų pradinė kaina skiriasi keliskart. Jeigu 5 000 eurų kainuojanti mašina atsieis papildomus 200 eurų per metus, žmonės vis tiek pirks ją, o ne 20 000 eurų kainuojančią naują alternatyvą.
Vienintelė įmanoma automobilio mokesčio nauda, siekiant realaus automobilių parko atnaujinimo ir realaus taršos sumažėjimo – visų už mokesčius surinktų pinigų skyrimas ekologiško transporto plėtrai. Pavyzdžiui, nuolaidos žmonėms perkant ekologiškas transporto priemones, elektromobilių infrastruktūros plėtra ar viešojo transporto atnaujinimas – tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
