Automobilių istorija: kaip atsirado kad ir triguba, bet nematoma detalė

Pirmųjų pasaulio automobilių vairuotojus bei keleivius gairino vėjai, prausė lietūs, taškė kelio purvas, skandino dulkės. Vienintelis dalykas, žinoma, be vidaus degimo variklio, siejęs automobilizmo ir aviacijos pionierius buvo, ko gero, akiniai, šalmai, pirštinės bei odinės striukės, kurias automobilininkai ir jų keleiviai (ar dažniau keleivės) vėliau pakeitė ilgais ligi žemės kailiniais. Nieko nuostabaus: ir žemėje, ir padangėse galiojo tie patys fizikos dėsniai.
Ford T, 1927 m.
Ford T, 1927 m. / Asociacijos Retromobile nuotr.

Drėgmė bei vėjas, o lėktuvų pilotams – ir skrydžio aukštis net ir šiltą vasaros dieną nesunkiai paversdavo speiguotu viduržiemiu. Tik nuo šalčio galėjai apsiginti pirštinėmis bei kailiniais, o nuo lietaus, purvo, lekiančio iš po ratų, nuo visokiausių skraidančių padarų dar šiek tiek gelbėjo akiniai, tačiau kiek ilgai visa tai galėjai kęsti? Juolab kad motorų galiai ir patikimumui nuolat augant, kelionės darėsi vis ilgesnės, rašo „Trucker“.

Pagaliau automobiliui išaugus aukštuomenės pramogų kelnaites, atėjo metas ne tik pasivažinėjimams, bet ir darbui. Kasdieniam ir bet kokiu metu, bet kokiu oru!

Todėl automobilių muziejuose beveik fantastiškai atrodo modeliai be priekinio stiklo, be durų stiklų. Vietoje jų – į ritinėlį susuktos į brezentą panašios medžiagos skiautės, turėjusios vairuotojus bei keleivius apsaugoti nuo gamtos negandų.

Kodėl ne stiklas?

Tačiau kodėl ne stiklas? Juk su juo žmogus buvo pažįstamas jau seniai, kaip tvirtina istorikai, maždaug 6000 metų prieš mūsų erą, taigi bent porą tūkstančių metų anksčiau, negu buvo išrastas ratas. Žinoma, antikinis stiklas dar nebuvo tai, ką mes šiandien vadiname stiklu: nuo žaibo iškrovų ar nuo vulkanų veiklos išsilydę silicio oksido gabalėliai dar tik davė mintį prasmingai panaudoti kvarcinį smėlį, tad netgi viduramžiais langai, kad ir mažulyčiai, jau nebuvo pasaulio stebuklas!

O XX a. pradžioje – elementari kasdienybė, deja, su labai didele yda – stiklas buvo be galo trapus. Pradėtas naudoti automobilyje nuo oro negandų, jis bematant tapo lazda su dviem galais. Kol viskas būdavo gerai, toks stiklas bent šiek tiek saugojo vairuotoją ir keleivius nuo vėjo, lietaus ir purvo, tačiau tapdavo mirtinai pavojingas kad ir menkiausios avarijos metu.

Stiklas galėjo subyrėti ir nuo vibracijos

Stiklas buvo be galo trapus, pavojingas menkiausios avarijos metu.

O dažnai nereikėdavo nei jos: į aštrias šukes jis galėjo subyrėti ir nuo duobėto kelio, ir nuo vibracijos. Ji to meto automobiliuose buvo gana didelė, nes turėjo du neišsenkančius šaltinius: dar pernelyg netobulos ir kietos važiuoklės (hidraulinis amortizatorius nors ir buvo patentuotas 1909 m., bet serijine įranga tapo tik po 20 metų modelyje „Ford Model A“) bei netolygiai dirbantys varikliai, kurių veiklos pats principas buvo (ir tebėra) pagrįstas nuolatiniu degalų sproginėjimu cilindruose.

XX a. pradžios laikraščiai kupini dramatiškų istorijų apie stiklo šukėmis sužalotus žmones, o kadangi daugybė miestelėnų (sunku tuo patikėti, tačiau taip buvo) automobilio vis dar nemėgo ir netgi nekentė, tad jų gamintojams kiekviena tokia žinia būdavo tarsi rakštis.

Vis dėlto patogumas buvo didesnė gėrybė negu rizika, tad paprastas langų, arba, kaip tada vadinta, statybinis stiklas, įsitvirtino automobilyje. Iš pradžių – vien tik automobilio priekyje, o kiek vėliau, kai automobilyje atsirado durys, išstūmė ir šonines jų užuolaidėles. Tačiau kuo daugiau stiklo, tuo daugiau ir nelaimių…

Triplex – trisluoksnis pyragas

Problemą išsprendė, kaip kad dar ne kartą atsitiks automobilio istorijoje, žmogus visiškai nesusijęs su automobiliu ir netgi su technika – prancūzų dailininkas, kompozitorius, rašytojas ir mokslininkas Eduardas Benediktus. Jam, kaip taipogi ne kartą nutiko automobilio istorijoje, pagelbėjo ponas Atsitiktinumas, dažniausiai padedantis tiems žmonėms, kurie paprasčiausiame buitiniame įvykyje įžvelgia didelę prasmę.

Automobilio priekinis stiklas
Automobilio priekinis stiklas

Tad ir nedūžtantis stiklas, lygiai kaip kad ir penicilinas, buvo atrastas tik dėl to, kad pats išradėjas, ar šiuo atveju – jo laborantas patingėjo ar paprasčiausiai pamiršo išplauti stiklinę kolbą, kurioje vakar buvo atliekami bandymai su celiuliozės nitratu. O būsimasis triplekso išradėjas netyčia užkabino kolbą alkūne ir ši tėkšelėjo į grindis.

Tačiau dūžtančio stiklo garso nepasigirdo: kolba suskilo į daugybę šukių, bet formą išlaikė, nes iš vidaus jas suklijavo kažkokia permatoma plėvelė. Smalsiam mokslininko protui beliko išsiaiškinti kas čia įvyko, o paskui – kur galima šį atradimą panaudoti. Taip po penkių metų (1910 m.) buvo įkurta „Société du Verre Triplex“ bendrovė, gaminusi nedūžtančius tripleks tipo stiklus. Kaip sako tokio gaminio pavadinimas (tripleks reiškia trigubas), jis sudarytas iš paketo, kuriame du stiklus jungia polimerinė plėvelė, neleidžianti šukėms išsilakstyti į visas puses.

Deja, toks stiklas dėl jo itin sudėtingos ir kruopščios gamybos buvo pernelyg brangus, o tuo metu Pirmasis pasaulinis karas Europoje brendo ne dienomis – valandomis. Jam besiruošiančios valstybės sunkvežimius gamino tūkstančiais, tačiau visi be langų, dažniausiai net ir be medžiaginių užuolaidėlių. Sloga – ne kulka ar sviedinio skeveldra, ištvers kareivėlis, o sunkvežimių reikia kuo daugiau…

Taip E.Benediktaus bendrovė, ko gero, būtų bankrutavusi, tačiau nedūžtančių stiklų staiga prireikė… dujokaukėms. Nors tarptautinė Hagos konvencija dar 1899 m. uždraudė cheminio ginklo naudojimą, 1915 m. pirmiausia vokiečiai, o vėliau ir kai kurios kitos valstybės spjovė į visokias ten konvencijas. Ir tada staiga paaiškėjo, kad trapus dujokaukės stiklas mirtinai pavojingas. Jis buvo pavojingas ne tik tiems, prieš kuriuos nuodingosios medžiagos buvo naudojamos, bet ir patiems naudotojams, nes vėjas kartais mėgsta pakeisti kryptį, tad patikimų dujokaukių staiga prireikė visiems. Tripleksas tapo labai paklausus, tačiau tačiau taip ir liko labai brangus.

O pokarinėje Europoje griuvėsiai, neišpasakyta infliacija, vėliau – didžioji depresija. Gerai būtų tas saugus stiklas, bet… Tad pirmą kartą masiškai tripleksai automobilių pramonėje pradėti naudoti JAV tik 1929 m. taip pat „Ford Model A“ automobiliuose, o Europoje net po Antrojo pasaulinio karo 1944 m. „Volvo“.

Parodos organizatorių nuotr./„Ford Model A“ (1930 m.)
Parodos organizatorių nuotr./„Ford Model A“ (1930 m.)

Reikia plaktuko!

Šiandien tiek priekinis automobilių stiklas, tiek ir visi langai – vienas iš svarbiausių automobilio elementų, ne tik apsaugantys jo vairuotoją ir keleivius, jie sykiu yra ir viena iš automobilio kėbulo standumo sąlygų. Keistai skamba? Iš pirmo žvilgsnio trapi, lengvai skilinėjanti ir netgi dūžtanti medžiaga, anksčiau kėlusi milžinišką pavojų dėl trapumo, staiga tampa vienu iš kėbulo standumo garantų?

Tačiau tik prisiminkime, kad daugelyje kelių transporto priemonių šalia langų dažnai išvysime …plaktukus, skirtus išdaužti stiklui, nes įvykus avarijai pro duris kartais išeiti neįmanoma. O įklijuotas tripleksas ne tik nesubyra, bet jį kartais nelengva netgi sudaužyti. Kur kas paprasčiau su šoniniais automobilio stiklais, kurie ir šiandien dažniausiai yra gaminami ne iš triplekso, o viengubo grūdinto stiklo. Jis nuo smūgio suyra į aibę mažyčių gabalėlių, kurie gali prakirsti rūbo nepridengtą žmogaus odą, tačiau rimtesnio pavojaus gyvybei nekelia.

Šildomas priekinis stiklas

XX a. pabaigos technologijos stiklui suteikė naujų galimybių apie kokias anksčiau buvo galima tik pasvajoti. Pavyzdžiui, kad ir į automobilio langą įklijuotos kaitinimo spiralės, nutirpdančios ant jo prišalusį ledą. Matomumui jos praktiškai netrukdo, o eismo saugumui labai padeda. Netruko inžinieriai sukurti ir aplinkos triukšmą gerokai slopinantį stiklą. Palyginus su įprastais 5 mm storio statybiniais langų stiklais, akustinis triukšmą sumažina iki 90 proc. Kita stiklo rūšis gerokai sumažina ultravioletinį spinduliavimą, blukinantį brangių apmušalų spalvas ir kenkiantį akims. Fotochrominis stiklas keičia šviesos intensyvumą. Pagaliau šiais laikais, kai šarvuoti automobiliai daugybei žmonių tampa neišvengiama būtinybe, neperšaunami stiklai garantuoja jų saugumą.

Stiklas – prietaisų skydelis

O štai XXI a. technologijos priekinį automobilio stiklą pavertė ekranu, į kurį transliuojami prietaisų skydelio duomenys bei su eismo saugumu susijusi informacija. Tokia įranga aprūpinto automobilio vairuotojui nėra reikalo žvalgytis į gerokai žemiau negu kelio juosta matomą skydelį, visa informacija vos ne akių lygyje ant priekinio stiklo.

Tai, žinoma, labai patogu, tačiau viena iš didžiausių stiklo bėdų kol kas dar tebeegzistuoja – stiklo neatsparumas fiziniam aplinkos poveikiui. Taip, jis gerokai padidėjo ir šoniniai stiklai ištikimai tarnauja praktiškai per visą automobilio eksploatacijos laikotarpį, o štai priekinis… Kelio dulkės, smėlis, žvyras, smulkūs akmenukai dažnai palieka pėdsakus ir priekiniame stikle, ir žibintuose, tad priklausomai nuo kelio sąlygų po dešimties ir daugiau metų eksploatacijos jie pradeda trukdyti vairuotojui.

Stiklą dar galima atgaivinti poliravimu, tačiau ne už kalnų metas, kai jį teks keisti. Bet kas žino, gal kur nors naujas, šiuolaikinis, Benediktus jau eksperimentuoja su nano dalelėmis ir kuria stiklą ne tik ištversiantį visas kelio negandas, bet ir atskleisiantį naujų dar nežinomų jo galimybių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis